Vilis Normanas. Anarchija versus intelektuali stagnacija
politika

intelektualai        Intelektualais save laikančios Lietuvos akademinės padugnės po kiekvieno mano apsireiškimo visą naktį neužmiega. Sapnuoja košmarus. Dreba vos pagalvojusios, kad štai suplyš tokia trapi jų nekaltybės plėvė: vienas kitas nepadorus gestas ir plyšta – skausmas neišvengiamas.

 

Kalbėti apie anarchistų ir intelektualų priešpriešą – pats laikas. Pats laikas įvardyti: būtent intelektualai, jeigu tokiais vadinsime universitetus lankančius dykaduonius, perša mintį, kad maištauti-priešintis-griauti-sprogdinti yra infantilu. Lygiai taip pat, kaip keiktis, vartoti alkoholį, narkotikus. Keistai paradoksalu – žmonės, kurie turėtų sekti laisvybės idėjomis, iš tiesų yra patys didžiausi ribų ir normų meistrai bei jų kūrėjai.

 

Savo nuobodžiu žargonu, aiškia vaizduotės stoka ir moraliniu tonu jie postringauja apie teisingą visuomenę, kurioje nereikia anarchijos. O jeigu tokie žmonės ir bando lipdytis prie anarchistinių judėjimų, tai tik todėl, kad nori būti „kairieji“, suprask, „patys teisingiausi“. Nepaisant pažiūrų ir gyvenimo būdo.

 

Anarchija – tai ne šiltas fotelis universiteto katedroje, kai už valstybės pinigus gali mokyti studentus bukumo ir kitų išlikimui svarbių dalykų. Anarchija – tai visa, kas gyva, ir visa, kas prikelia gyvybę. Išjudina bet kokius pamatus. Išsprogdina.

 

Intelektualai yra veidmainiai – nes neišdrįsta net patys sau pripažinti, kad tikrosios jų pažiūros konservatyvios. Kad jie nenori jokios anarchijos – nei kaip siekio, nei kaip realaus jos įgyvendinimo. Jie tiesiog kuria savo, kaip maištingų asmenybių, įvaizdį, kad pateisintų vidinį konservatyvumą. Užglaistytų jį ir paslėptų.

 

To moko, to mokomasi, to išmokstama. Būti apsišvietusiu atmarozu. Nauja rūšis. Darwinas buvo teisus teigęs, kad jokia rūšis negali atsirasti iš niekur. Šita rūšis atsirado iš žmonių, kurie pasiekė tam tikrą akademinį statusą ir, kad atrodytų „kietesni“, prisišliejo prie anarchistų.

 

Universitetinės žiurkės, akademinės padugnės, intelektualiniai luošiai – visi jie nesiekia jokios anarchijos. Nes kiekvieną bent kiek laisvesnį žodį apipila savo pasenusių psichologinių vadovėlių srutomis. Suranda pateisinimų. Visuomet daro tą pačią loginę klaidą – apeliuoja į autorių. Dreba prieš žodžių teroristus. Bet pastariesiems – žodžių teroristams – nusispjaut ant jų apsimestinio, visai netalentingo kalbėjimo. Ant paviršutiniško išmanymo, nesugebant diskutuoti apie tekstą be autoriaus.

 

Intelektualai visame pasaulyje yra didžiausi anarchistai: N. Chomsky (JAV), F. Savateras (Ispanija), A. Badiou (Prancūzija), S. Žižekas (Slovėnija). Tai – tik šiandienos anarchistai. O jeigu pažiūrėsime truputį atgal, pamatysime, kad visi didieji intelektualai buvo anarchistai, novatoriai, laisvės šaukliai.

 

Tad kodėl taip nėra Lietuvoje? Arba – kodėl Lietuvoje viskas atvirkščiai? Intelektualai iš tiesų ne maištauja, o malšina bet kokį maištą. Taip yra todėl – ir tuo esu visiškai tikras – kad tikrų intelektualų mes neturime. Yra grupelė gabių savo srities specialistų. Bet ne asmenybių, ne žmonių, kurie imtųsi aukoti savo gyvenimus vardan tos anarchijos.

 

Todėl galima drąsiai teigti – Lietuva iki savo dienų galo liks prasčiokų šalimi. Su intelektualais – moralistais. Nieko vertais juokdariais. Net keista, kad mes beveik dvidešimt metų teoriškai laisvi. Juk praktiškai dar neatsidaro nė vieno, kuris nustebintų pasaulį savo drąsa. Anarchija stipriai pralaimi intelektualinei stagnacijai.

 
2010 04 09
 
intelectuals

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti