Castor&Pollux. Diagnozė: tapatybių vienybė ir beviltiška kova
politika

Castor&Pollux        Sociumo chirurgais virtę revoliucionierių avatarai Castoras su Polluxu kruopščiai preparuoja lietuviškosios visuomenės lavoną ir atranda jame mirtinos ligos priežastį – didžios socialinės kovos mutaciją į apgailėtiną žmogaus teisių gynimą. Diagnozavę ligą, jie žada parodyti stebuklą – kituose savo dialoguose papasakoti, kaip prikelti trispalvėmis įkapėmis padabintą miruolę.

 

Castor: Lietuvoje ketvirtis milijono bedarbių, bendruoju vidiniu produktu (BVP) matuojama visuomenės gerovė, tik 2005-aisiais pasiekusi sovietinių 1990-ųjų lygį, pastaraisiais krizės metais krito į neįsivaizduojamą prarają. Atvirai sakant, 20 metų šuniui po uodega! Tačiau atrodo, kad Lietuvos gyventojams ši baisi padėtis nė motais. Genama politikų ir žiniasklaidos, mūsų visuomenė paskendusi antraeiliuose ir trečiaeiliuose skandalėliuose bei tarpusavio kivirčuose. Išpūstas pedofilijos skandalas, diskriminacinė pavardžių rašyba ir plačiai reklamuojamos homoseksualų eitynės tūlam lietuviui kur kas svarbesnės nei vargo bei nepriteklių nustekenti žmonės – jis pats ir jo artimas. Kaip manai, kodėl taip yra?

 

Pollux: Galiu nurodyti bent tris priežastis, kodėl ekonominiai ir socialiniai klausimai staiga atsidūrė blankiame visuomenės dėmesio šešėlyje. Tai:

 

1. Valdžios siekis nukreipti viešąjį diskursą nuo socialinių problemų,
2. Alternatyvių socialinio ir ekonominio vystymosi perspektyvų trūkumas,
3. Visiškai klaidinga visuomenės socialinio protesto strategija.

 

Reiktų iš karto pasakyti, kad pirmoji priežastis yra gana įprasta ir ne tokia svarbi, užtat kitos dvi, mano manymu, atrodo itin aktualios, nes paaiškina ne tik tai, kodėl viešos diskusijos nukrypo į lankas, bet ir atskleidžia gilumines visuomenės pasyvumo bei apatijos priežastis. Be to, trečioji priežastis (mano nuomone – pati svarbiausia) daugeliui bus gana netikėta, o gal net šokiruojanti.

 

Castor: Nagi nagi, iš tikro suintrigavai. Pradėsime iš eilės, didėjančio svarbumo tvarka?

 

Pollux: Taip. Taigi pirmoji priežastis akivaizdi – tai valdžios noras nukreipti žmonių dėmesį nuo ekonominės suirutės problemų. Jai daug naudingiau skatinti visuomenės susiskaldymą: pjudyti homofobus prieš gėjus, lenkų nacionalistus – prieš lietuvių „patriotus”, tradicionalistus – prieš „pedofilų rėmėjus”.

 

Galima išduoti leidimą homoseksualų eitynėms, o po to nuolat gąsdinti, kad jis bus atšauktas. Aistros užvirs, tačiau valdžia liks rami – gėjai daužyti Seimo langų juk neis, tad ji laimės kelis mėnesius, per kuriuos bus galima toliau ramiai karpyti socialines išmokas bei atlyginimus. Tas pats pasakytina ir apie negausią lenkų tautinę mažumą, kuri gali surengti nors iš šimtą protestų prieš pavardžių sulietuvinimą, bet vis tiek nesukels jokios rimtos grėsmės valdantiesiems. Visai kitaip būtų, jei savo „paradą“ surengtų trys šimtai tūkstančių bedarbių ir dar mažiausiai milijonas skurstančių.

 

Castor: Sutinku. „Kauno pedofilijos“ skandalo burbulas jau baigia subliūkšti, todėl netrukus turėtume sulaukti naujos žiniasklaidoje pratrūksiančios sensacijos, kuri vėl aptemdys protą didžiulėms politiškai aktyvių žmonių masėms.

 

Demonstracija Paryziuje 1968

Demonstracija Paryžiuje 1968 m.

 

Pollux: Žingsniuojame toliau. Antroji priežastis – alternatyvių perspektyvų stoka – irgi ne tin nauja. Jos apraiškos gerai matomos „ketvirtosios valdžios” sprendimuose. Tai amžina komercinės žiniasklaidos yda – chroniškas rimtos analizės trūkumas, užpildomas gandais, blevyzgomis ir vienadieniais skandalėliais.

 

Apie krizės priežastis, galimas jos pasekmes ir įveikimo būdus žiniasklaida noriai kalbėjo tik pirmąjį 2009-ųjų pusmetį. Vėliau ekonominei analizei skirtų straipsnių bei laidų žymiai sumažėjo, nes skaitytojams bei žiūrovams aiškiai nusibodo tušti „valstybininkų“ ir „neoliberalų“ plepalai, atkartojantys seną dviejų ekonomistų – brito Johno M. Keyneso ir amerikiečio Miltono Friedmano – ginčą dėl valstybės ir privataus kapitalo įtakos ekonomikai. Kalbant supaprastintai, valstybininkai keinsistai, kuriuos Lietuvoje bando atstovauti P. Gylys, R. Lazutka ir dar keli solidaus amžiaus ekonomistai, yra įsitikinę, jog iš krizės išgelbės ryžtingi ekonomikos suvalstybinimo (įskaitant ir atskirų įmonių bei ištisų verslo šakų nacionalizavimo) veiksmai. Neoliberalai frydmenistai, kuriuos pas mus agresyviai atstovauja LLRI prezidentės R. Vainienės komanda, mano priešingai – Lietuvą ir visą pasaulį gali išgelbėti tik totalus rinkos liberalizavimas (įskaitant ir visų valstybės funkcijų perdavimą korporacijoms).

 

Tačiau bėda ta, kad abi šios strategijos jau turėjo progą būti įgyvendintos praktikoje ir, deja, abi nepasitvirtino. Kaip atrodo „valstybininkų“ reguliuojama ekonomika Lietuvoje, kai beveik 100 proc. perskirstė valstybė, galėjome stebėti ištisus 50 metų iki 1990-ųjų, o pastaruosius 20 metų galėjome grožėtis tikru neoliberalizmo triumfu, kai valstybės perskirstomų BVP lėšų dalis neviršijo 30 procentų. Pagaliau, keinsistų ir frydmenistų ginčo bergždumą įrodo ir dviejų šalių – šiuolaikinės Švedijos ir šiuolaikinės Graikijos – palyginimas. Keinsistai dažnai pasitelkia Švedijos, kaip sektinos šalies, kurioje krizė yra gana švelni dėl stiprios valstybės įtakos, pavyzdį, o frydmenistai bado pirštu į Graikiją, kurioje krizė dėl didelės valstybės įtakos virto šalies bankroto grėsme. O juk abi pusės kuo puikiausiai žino, kad ir Švedijoje, ir Graikijoje valstybės įtaka ekonomikai daugmaž vienoda – ji perskirstoapie 60-70 proc. visų gėrybių.

 

Taigi valstybės ir kapitalo šalininkai nesiūlo nieko naujo ir verda savo seniai surūgusiose sultyse. Ir žmonės tą puikiai supranta. Bet svarbiausia, kad žmonės nemato, kaip gi jie galėtų prisidėti prie šių strategijų įgyvendinimo, net jeigu jos ir būtų teisingos. Juk „valstybininkai” gelbėtojo vaidmenį priskiria aukščiausiam valdžios aparatui, kurio eiliniai žmonės negali niekaip įtakoti, o „neoliberalai” tą patį vaidmenį patiki stambioms korporacijoms, kurios iš esmės irgi veikia už visuomenės įtakos ribų. Štai kodėl ekonomikos ir socialinio gyvenimo klausimais mūsų visuomenė tapo pasyvi ir abejinga.

 

Castor: Negi nori pasakyti, kad ekonominių ir socialinių alternatyvų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje?

 

Pollux: Ne, akivaizdu, kad alternatyvių ekonominių modelių yra sukurta ne tiek jau mažai, tačiau jie kol kas dar nepatenka į plačiųjų masių diskusijų akiratį. Grubiai tariant, visus alternatyvios ekonomikos modelius būtų galima suskirstyti į dvi grupes – „darnios ekonominės plėtros“ („sustainable development”) kryptį ir „tiesioginio dalyvavimo” ekonomiką („participatory economics”).

 

Darnioji ekonomika – tai, kitaip tariant, ekologinis „žaliasis” kapitalizmas, pagrįstas ne nuolatiniu augimu, o stabilumu, atsinaujinančių energijos šaltinių pramone, ekologine žemdirbyste ir pan. Paminėtini šio modelio šalininkai – ekologinės ekonomikos pradininkas Hermanas Daly ir „trečiojo kelio“ ekonomikos filosofijos kūrėjas Josephas E. Stiglitzas, 2001–aisiais įvertintas Nobelio apdovanojimu. Lietuvoje „darnios ekonomikos” idėjas skleidžia jauna ekonomistė Indrė Kleinaitė.

 

„Tiesioginio dalyvavimo” ekonomikos modeliai tampriai susiję su savivaldos ir tiesioginės demokratijos idėjomis. Pagrindinė šių modelių (kurių yra ganėtinai daug ir įvairių) mintis ta, kad ekonoomikos valdymą efektyviausia patikėti ne valstybei ar korporacijoms, o žmonių bendruomenėms. Siekį ekonomiką sukti visai kita linkme vaizdžiai pademonstravo ir Nobelio premijos komitetas, 2009-ųjų apdovanojimą suteikęs amerikietei Elinor Ostrom, kuri savo darbuose paneigė iki šiol vyraujantį požiūrį į privačią nuosavybę. Ji įrodė, kad norint efektyviai valdyti nuosavybę ir išteklius, visai nebūtina nei privatizuoti, nei nacionalizuoti bendruomeninės nuosavybės. Šitoks požiūris aiškiai kertasi ir su Lietuvos „valstybininkų”, ir su „laisvarinkininkų” idėjomis, todėl kolektyvinės nuosavybės šalininkų Lietuvoje nedaug.

 

 Castor: Gerai, tačiau nenukrypkime nuo pagrindinės temos. Sakei, kad paaiškinsi trečiąją priežastį, kodėl mūsų žiniasklaidoje dominuoja ne gyvybiškai svarbių socialinių klausimų analizė, o atskirų visuomenės grupių tarpusavio kivirčų kronikos. Ar tai būdinga tik žiniasklaidai, ar ir realiam visuomenės gyvenimui?

 

Pollux: Ko nėra visuomenėje, to negali būti ir žiniasklaidoje. Kokie žmonės šiandienos Lietuvoje patys aktyviausi? Tai katalikiškos dorovės fundamentalistai, kovojantys prieš „pedofilijos marą“; tautinės viršenybės („Lietuva – lietuviams“) siekiantys ultranacionalistai; lenkiškos abėcėlės įteisinimo prašanti tautinė lenkų mažuma; už lygias teises kovojantys homoseksualai bei jiems padedantys žmogaus teisių gynėjai; vadinamieji „antioligarchai“, mielai naudojantys nacionalistinę ir katalikišką retoriką. Štai apie tokias tarpusavyje konfrontuojančias nedideles visuomenės grupes žiniasklaida ir kalba.

 

Įdomiausia, kad šios besivaidijančios grupės pasižymi labai panašia genealogija ir veiklos strategija. Tai tapataus arba labai artimo identiteto žmonės, siekiantys, kad jų atstovaujama grupė visuomenėje įgautų kuo didesnę galią – iš pradžių taptų lygiateisė, vėliau būtų gerbiama ir galiausiai imtų dominuoti. Tad didžiausių šiandienos priešų – nacionalistų ir homoseksualų – judėjimai iš esmės panašūs: vieni ragina didžiuotis lietuvio tapatybe, kiti – homoseksualo. Panašiai skamba netgi jų išdidumą simbolizuojantys pavadinimai – baltaodžių rasistų grupuotės dažnai vadinasi „White pride“ („Baltųjų išdidumas“), pasaulinis fašistuojančių skustagalvių tinklas pavadintas „Blood&Honour“ („Kraujas ir garbė“), o homoseksualų eitynėms bei paradams nuo seno suteiktas „Gay pride“ („Gėjų išdidumas“) pavadinimas.

 

Castor: Atsiprašau, bet homoseksualai Lietuvoje kovoja už lygiateisiškumą, o ultranacionalistai – už absoliutų dominavimą!

 

Pollux: Taip, šį skirtumą nulemia demografinės aplinkybės. Tautinį identitetą pasirinkusių žmonių šiandien žymiai daugiau nei save identifikuojančių su homoseksualais, kurių skaičius paprastai neviršija 10 proc. Kita vertus, ir lietuvio, ir homoseksualo tapatybę potencialiai gali priimti ne tik visi žmonės, kurie gyvena Lietuvoje, bet ir viso pasaulio gyventojai...

 

Piketas Vilniuje 2009

Piketas Vilniuje 2009 m.

 

Castor: Na, teoriškai gal ir gali, bet realybėje – vargu. Aš niekaip negaliu suvokti, kaip apskritai galima didžiuotis tokiais dalykais, prie kurių pats nesi prisidėjęs. Lietuviu ne gimstama, o tampama – tave dar mažą išmoko lietuvių kalbos, vėliau į galvą prikemša visokių pasakojimų apie garbingą istoriją bei žilus papročius, o galiausiai įbruka lietuvišką pasą – ir tu jau lietuvis! Neblogai moku dar kelias kalbas, žinau ne tik Lietuvos istoriją, man patinka ne vienas kitų šalių paprotys, todėl apsiriboti siaura lietuvio tapatybe būtų tiesiog kvaila.

 

Panašiai ir su seksualine orientacija. Nesuprantu – kam pabrėžtinai identifikuotis su heteroseksualais ar homoseksualais ir priimti standartinius jų elgesio modelius? Gyvenimas juk taps daug įvairesnis ir labiau visavertis, jei jį gyvensi ne pagal heteroseksualų teises ginančią Šeimos koncepciją ar pagal homoseksualų judėjimą apibrėžiančius LGBT įstatus...  

 

Todėl man asmeniškai imponuoja „queer” judėjimo idėjos, kurios atmeta ne tik visuotinai priimtą heteroseksualumo sampratą, bet ir homoseksualumo dogmas. Kitaip tariant, „kvyrai” priešinasi iš anksto nustatytoms tam tikrų visuomenės grupių elgesio taisyklėms, pasmerkiančioms pasyviai egzistencijai dichotominių visuomenės normų (vyras-moteris, homoseksualas-heteroseksualas) rėmuose. Kol kas „queer” judėjimas žengia tik pirmuosius žingsnius ir į pasaulį žiūri per neapibrėžto seksualumo prizmę, tačiau manau, jog šias idėjas būtų galima išplėsti ir į kitas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, tautinio identiteto plotmėje „kvyras” būtų tas, kuri pasirinktų vieną dieną būti lietuvis, kitą – lenkas, trečią – vokietis, o ketvirtą – žmogus be tautybės...

 

Pollux: Turiu tave nutraukti, kad nenuklystume į lankas. Norėčiau grįžti prie temos ir pakalbėti apie trečiąją priežastį, kuri nulėmė ne tik mūsų visuomeninių diskusijų pobūdį, bet ir apskritai visas visuomenės vertybes, dėl kurių kovojama. Taigi aš sakau, kad skurdus Lietuvos ir viso Vakarų pasaulio viešasis diskursas susiformavo dėl to, kad buvo pasirinkta klaidinga visuomenės socialinio protesto strategija.

 

Šios klaidingos strategijos esmė – antroje XX a. pusėje Vakarų pasaulyje buvo atsisakyta plačiųjų masių kovos už socialines teises ir pereita prie pačių įvairiausių seksualinių, tautinių, rasinių ir religinių mažumų palaikymo, kuris apibrėžiamas bendru kovos už žmogaus teises pavadinimu. Šis klaidingas pasirinkimas greičiausiai buvo atliktas tada, kai paaiškėjo, kad 1968-ųjų metų sujudimas visoje Europoje – nuo Paryžiaus iki Prahos – galutinai sužlugo ir nebėra vilties, kad kada nors vėl susiburs masinis socialinių „apačių“ judėjimas, vienijantis bent kiek didesnes žmonių grupes.

 

Tada lyg grybai po lietaus ėmė dygti judėjimai, bendruomenės ir frontai, kurie deklaravo savo karštą ryžtą ką nors ginti – moteris arba vyrus, juodaodžius arba baltaodžius, homoseksualus arba heteroseksualus, palestiniečius arba izraeliečius, gyvūnus arba augalus, orą arba žemę... Ilgainiui daugelį šių judėjimų aproprijavo („nukenksmino“) valdžia, tad šiandien mūsų visuomenėje vyrauja pusiau valstybinės, pusiau korporacinės visuomeninės organizacijos, itin tolimos socialinio protesto idėjoms ir nė trupučio nepavojingos valdantiesiems.  

 

Šiandien mūsų visuomenė mieliau diskutuoja apie delfinų, o ne apie žmonių žudymą Irako, Afganistano ar Palestinos kare. Šiandien mūsų visuomenė mieliau kalba apie seksualinį priekabiavimą, o ne socialinį išnaudojimą darbe. Šiandien mūsų visuomenė mieliau diskutuoja apie gėjų, o ne bedarbių ar benamių socialines teises. Šiandien mūsų visuomenė yra pasmerkta, nes atsisakė socialinės kovos ir didžių laisvės, lygybės bei brolybės siekių.

 

Castor: Šia tragiškai pakilia dvasia ir baikime mūsų pokalbį. Išeitis iš susidariusios padėties aptarsime kituose dialoguose, nors kai kurie jas ras ir šiandieniniame mūsų pašnekesyje.

 
balsas.lt, 2010 04 17

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti