Donatas Paulauskas. Apie smurto kultūrą
žmogaus teises

Smurtas pries vaikus        Kovo pabaigoje Seimas atsisakė priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais būtų uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Šis sprendimas daugelį šokiravo ne tik tuo, kad bet koks smurtas Seimo nariams neatrodo įstatymu baustinas reiškinys, bet labiau tuo, jog smurto apologetai, dirbantys aukščiausiuose valstybės postuose, tai pasakė atvirai ir artikuliuotai.

 

Dar labiau šokiruoja kontekstas, kuriame mes neišvengiamai turime vertinti valstybės teisinius ir politinius procesus – Europos Sąjungos kontekstas, kur egalitarinis, žmogaus teisių akcentas yra kertinis.

 

Seimo požiūrį į vaikų teises ir smurtą atskleidė ir dar vienas, kiek ankstesnis, įvykis. Priimant naujai išrinktos Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės priesaiką, kontrolierė susilaukė patarimų „auklėti“ vaikus dirželiu ir neginti žmogaus teisių karingai. Tik lieka neaišku, ką reiškia antrasis patarimas, nes žmogaus teisės paprastai yra arba ginamos (ir tai turbūt reiškia karingą gynimą), arba neginamos.

 

Žmogaus teisės nėra ir negali būti ginamos nuolaidžiai, ginamos „šiek tiek“ ar „po truputį“, todėl Seimo narių pastabos greičiausiai reiškia patarimus neginti žmogaus teisių apskritai. Dar labiau baugina tai, kad E. Žiobienė, žmogaus teisių gynėja, Seimo nariams į jų patarimus neatsakė nieko. Kaip vėliau paaiškėjo, kontrolierė bijojo kaip nors reaguoti į Seimo narių kalbas prieš lemiamą balsavimą dėl priėmimo į šias pareigas.

 

Tačiau kodėl mes girdime apologetines smurto kalbas vienoje iš aukščiausių valstybės institucijų? Kas suteikia pagrindą taip kalbėti ir savo kalbas paversti įstatymais? Kodėl Seimo nariai jaučiasi taip užtikrintai kalbėdami apie smurto legalizavimą ir netgi skatinimą? Pagrindas, kuriuo jie remiasi, yra smurto kultūra – legalizuota, reali ir nuolat puoselėjama. Pagrindą politinei valiai išlaikyti smurto kultūrą duoda socialinė bazė. Tad šie Seimo sprendimai reikalauja ne politinės analizės (nes politiškai tai yra visiškas nonsensas), bet sociologinės analizės.

 

Smurto kultūra – tai dabartinės socialinės sferos dalis, inkorporuota į visas socialines erdves, į viešus ir privačius sektorius. Tai pati tikriausia kultūra, o ne subkultūra ar periferinė, marginalizuota kultūrinė sistema. Smurto kultūra vadinu visus privačius ir viešus hierarchizuotus bendravimo reiškinius, teisinę sistemą, kuri nestabdo smurtinių veiksmų, socialines normas, pateisinančias smurtą ir kt. Tai, kad smurto kultūra Lietuvoje yra puoselėjama, liudija ir patys paprasčiausi, bet skaudžiausi reiškiniai: patyčios mokymo institucijose ir mokytojų abejingumas, smurtas šeimoje ir valstybės abejingumas jam, smurtas prieš vaikus, kuriam sudaryta palanki landa minėtame įstatyme, smurtas ir priekabiavimas darbo vietoje ir t.t. Visa tai – kasdienis gyvenimas teroro sąlygomis, kurias palaiko dominuojanti kultūra ir tai kultūrai pavaldi valstybė.

 

Tačiau kas pavertė tokį gamtinį, natūralų kaip ne-kultūrinį reiškinį kultūriniu? Kas įleido šį iš esmės destrukcinį reiškinį į kultūrą ir jį institucionalizavo, pavertė jį civilizuotu? Kad ir kaip stengiamasi pasislėpti nuo šio atsakymo ar pakeisti jį kitu sinonimu, kuris nebūtų toks konotuojantis su feminizmu, atsakymą būtina įvardinti – tai patriarchalizmas.

 

Feminizmo teoretikė Bell Hooks, tyrinėjanti ir ugdymo ypatybes, savo knygoje „The will to change“ patriarchalizmą apibūdino taip: „Tai politinė-socialinė sistema, kuri tvirtina, kad vyrai yra natūraliai dominuojantys, pranašesni už tuos, kurie laikomi silpnesniais, ypač moteris, ir apdovanoti teise dominuoti ir valdyti silpnus bei išlaikyti tą dominavimą įvairiomis psichologinio terorizmo ir smurto formomis“.

 

Tai bene taikliausias patriarchalizmo apibūdinimas, parodantis, kuo ši sistema yra maitinama ir atsakantis į klausimą, kodėl ji vis dar gyvuoja. Tai visa apimanti kultūra, kuriai egzistuoti reikalinga smurto sąlyga ir dominuojančio bei pavaldaus ryšys. Patriarchalizmo analizė paaiškina ir smurto šeimoje, ir patyčių, ir kitų smurtinių reiškinių priežastį.

 

zinok savo vieta

 

Vyras ar berniukas inkorporuojamas į patriarchalinę kultūra tiktai per smurtą, kuris neva yra vyriškumo garantas. Bell Hooks pastebi, kad berniukas susilaukia žymiai mažiau motinos dėmesio dėl baimės, kad jis taps moteriškas. Jis turi atitikti vyriškumo rolę, todėl netekęs emocinio ryšio su motina ir tuopat girdėdamas vyriškumo reikalavimus „būti vyru“, neverkti, nerodyti jausmų, jis tampa emociškai luošas. Užgniaužus savyje bet kokius jausmus, kurie laikomi mergaitiškumo atributais, berniukui leidžiama turėti tik vieną emociją – įniršį, kuri nuolat skatinama socialinių normų. Tad vienintele ir „natūralia“ vyriškumo reprezentacija tampa įniršis ir smurtas. Tai paaiškina, kodėl vyrų smurtas yra taip plačiai paplitęs.

 

Patyčios yra taip pat patriarchalizmo komponentas. Juk tyčiojamasi iš to, kas neatitinka standartų, normų. Dažniausiai – vyriškumo ir moteriškumo. Patyčios – tai sankcijų sistema, kuri palaiko žiaurias lyčių vaidmenų normas. Tos merginos, kurios neatitinka moteriško elgesio, aprangos ar moters, subordinuotos vyrui, vaidmens – sulaukia patyčių ir iš to sekančio smurto. Berniukai, vyrai, kurie neatitinka vyriškumo normų, reikalaujančių būti stipriu, emociškai luošu, heteroseksualiu ir galinčiu smurtauti – vėlgi sulaukia patyčių, kurios grąžina prie patriarchalinės tvarkos.

 

Pagrindinis žmogaus smurto šaltinis tikrai nėra gamta ar prigimtis, kuo dažniausiai siekiama pasiteisinti. Atvirkščiai, tai kultūra, kuri bando „natūralizuoti“ smurtą ir pateikti tai kaip natūralų pagrindą, ant kurio stovi toji kultūra. Patriarchalizmas neteigia, kad smurtas – tai civilizuotas gyvenimo reiškinys, kad jis yra kultūrinė išdava. Patriarchalizmas pateikia smurtą kaip natūralų visuomenės komponentą, kaip neišvengiamą gamtinės tvarkos komponentą, pagal kurį turime gyventi. Taip, tai gyvuliška, tačiau taip sutvėrė gamta ir mes turime laikytis jos taisyklių – tokią žinutę siunčia patriarchalinės smurto sistemos, apsimesdamos, kad tai ne jos kuria baisiausią smurto kultūrą ir industriją.

 

Tačiau vien tik tai, kad inkorporavimas į neva natūralią patriarchalinę sistemą reikalauja smurtinių veiksmų prieš save ir prieš kitus, parodo, kad patriarchalizmas yra konstruktas, kurį, norint priimti, reikia užgniaužti tikruosius, natūralius žmogaus bruožus ir savybes. Patriarchalinė kultūra gali būti naikinama tiktai keičiant ugdymo sistemas. Dabar įtraukimas į šią kultūrą vyksta socializacijos metu, tad didžiausios investicijos turėtų būti sutelktos į pirminę ir antrinę socializaciją – visapusišką ugdymą, kuris sugriautų patriarchalinę smurto kultūrą, griaunančią ir žalojančią žmonių gyvenimus.

 

Lietuvoje šiuo metu smurto kultūra, kuri yra patriarchalinių sistemų produktas, klesti ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir aukščiausiuose valstybės sluoksniuose. Ši kultūra, kitose valstybėse paskelbta už įstatymo ribų, Lietuvoje išlieka legali ir net yra skatinama. Tai rodo, kad patriarchalinė santvarka yra persismelkusi visose gyvenimo sferose, o tai suponuoja smurto kultūros įsigalėjimą šeimoje, visuomenėje ir valstybėje. Nepaisant to, kad ir kaip stengiamasi patriarchalinę santvarką laikyti „natūralia“ ir todėl visiems privaloma, ją galima sugriauti oponuojančiu šiai sistemai ugdymu. Ugdymu, kuris kuria ne smurto, bet meilės ir pagarbos kultūrą.

 

delfi.lt, 2010 04 21

 

 

Komentarai  

 
0 # :DIlythiiri Y-m-d H:i
tiek patriarchatas, tiek matriarchatas siandien puikiai sugyvena tarpusavyje

nu, ir? kas is to?

o tai gaunasi "be patriarchato gyvenime daugiau nebutu prievartos ir apskritai streso"? :-)
 
 
0 # patriarchatas ir matriarchatasen arche Y-m-d H:i
Teoriškai matriarchatas nė kiek ne geresnis už partiarchatą, nors šiandieninio gyvenimo praktikoje matriarchato apraiškų nėra daug. Patriarchatui priešpastatyti matriarchatą yra tas pats, kas nacizmui priešpastatyti stalinizmą.

Neužtenka vien panaikinti patriarchaliniu s santykius... Gyvenime nebūtų prievartos ir apskritai streso, jei įsigalėtų egalitarinės (lygiateisės) visuomenės normos.
 
 
0 # Būti pavyzdingaisViktoras Butas Y-m-d H:i
Todėl vaikus reikia ne mušti, o užimti tinkama veikla, formuojant pavyzdingą Sarmatios pilietį. Reikia pradėti nuo darželio skiriant pilietinio ugdymo pamokėles. Visus amžiaus tvarka, nepriklausomai nuo lyties(kad nebūtų pažeidžiamos jų teisės) pakviesti dalyvauti skautų,o vėliau šaulių organizacijose ir tt.
 
 
0 # Būti pavyzdingaisViktoras Butas Y-m-d H:i
Aišku reikia įtraukti į privalomus sporto būrelius. Taip pat reikia formuoti ir smegenėles, kad kai užaugs turėtume puikių mokslininkų galinčių skaidyti atomus.
 
 
0 # ...... Y-m-d H:i
Dar vienas penktoko straipsnis publikuojamas a.lt. Nėra net ką komentuoti kai mintys datrauktos arba visai nepagrįstos. Na bet kaip penktokui rašau 8.
 
 
0 # SkaiciauHera Y-m-d H:i
Geriau atsakyk i klausima. Kodel smurtas apskritai visoje zemeje egzistuoja. Ne tik Lietuvoje. Nes kad Lietuvoje jo daug tai as zinau... bet kodel jo kitur dar daugiau , o sudejus visur bendra kiek labai daug.