Idiotizmo industrija. Pasaka apie narsųjį traktoristą Lioleką
politika

traktoristas liolekas 0        Ši pasaka viena liūdniausių, mat apie žmones ji bei apie ištikimą pastarųjų palydovą – idiotizmą. Tai kaip savotiška sutuoktinių pora – žmogus ir idiotizmas. Meilė begalinė – jokių priekaištų. Ir skyrybos, panašu, dar negreit.

 

Liolekas: „Šūdas ta mūsų valdžia – gyvenimas vis blogyn, skurdas vis gilyn...Va, Jacekas laišką iš Londynės parašė – svarų uždirba, vargo nemato.“

 

Bolekas: „Teisus tu, Liolekai – tikrai šūdas – žada aukso kalnus, bet kada mes juos išsirenkam į valdžią, tai anie pripuola prie lovio ir viską užmiršta ką žadėję. Laikas būtų, Liolekai, buntavoti, a, kaip manai? Išgeriam dar po vieną, pripilk.“

 

Liolekas: „Ech, prieteliau mielas mano, visame pasaulyje tas pats, tik vienur bėdžiams pašaro numeta daugiau, kitur mažiau... Lyg ir švinta, ar liko dar kiek?“

 

Elitas. Kas tai per žodis? Tai savotiška (gali būti ir labai konkreti) žmonių kategorija. Jų nėra daug, ir laiko jie save išskirtiniais (arba išrinktaisiais). Vadina save prezidentais, generolais, pirmininkais, direktoriais, vedėjais ir t.t. Jie pageidautų, kad visas kitas „ne elitas” juos irgi vadintų šiais vardais. O gal jie arčiau Dievo, dėl to šitaip?

 

Netgi ir Liolekas su Boleku tai žino. Ir aš žinau, ir jūs žinote. Žmonių gyvenimas žmonių pasaulyje pilnas žiaurių netikėtumų ir keistų sutapimų.

 

Po eilinių bandymų padaryti eilinį perversmą Lenkijos Respublikoje dviejų butelių degtinės pagalba (šis „kovos” būdas būdingas ir kitų šalių „kovotojams”) Lioleką pažadino blaiviai giedantis kieme gaidys, o tai reiškė, kad nauja kaimo artojaus darbo diena jau prasideda. Rankos tvirtai įsikibę traktoriaus vairo, plūgas rėžia gilią vagą, vieversiai gieda, motoras riaumoja, „piloto” akytės mirksi vis tankiau, kol visai užsimerkia...

 

Tankas vardu „traktorius” ženkliai krypsta nuo kurso, žvaliai kerta automagistralę – vieškelį „Suwalkai – Oderis prie Maino”. Plūgas tvirtas, asfaltas jam ne kliūtis...

 

Apie šios „atakos” baigtį nesužinos nei Liolekas, nei dar keletas piliečių, kurių suknežinti kūnai voliojasi ant krauju aptaškyto asfalto, išbyrėję iš šalimais į metalo laužo krūvą pavirtusio mikroautobuso – ne laiku ir ne vietoj traktoristas Liolekas kirto „magistralę”.

 

Rašau tik apie tai, apie ką žinau. Buvau prisilietęs ir pats asmeniškai prie ką tik minėtos magistralės asfalto dangos. Tiesa, ne nuosavais kojų keliais, bet nuosavo automobilio padangomis. Manau, ne vienas, skaitantis šias eilutes, panašią pažintį su Lenkijos pagrindiniais keliais irgi turi...

 

traktoristas liolekas

 

Bolekas drebančiomis rankomis (priežasčių keletas) bando uždegti žvakutę už tragiškai žuvusį savo šalies prezidentą bei gausią jo palydą. Nelaimė sutelkia (anot žiniasklaidos – žvakučių kaina Varšuvoje tomis gedulo dienomis patrigubėjo). Šimtai tūkstančių Lioleko tautiečių degina žvakutes ir verkia tragiškai žuvusiųjų.

 

Galbūt tokios netekties ir liūdesio akimirkos palengvina žmonėms mokesčių naštą, gal jiems ima atrodyti, jog jų mokamų paskolų bankams procentai mažesni nei kitų šalių piliečiams, o gal ir jų darbo valandos trumpesnės, jų degalinėse kuras ne toks brangus ryšium su pasauliniu barelio kainos mažėjimu?

 

Gedintys jau nebepyksta ant buvusių valdančiųjų, nors leidžiu save nuketvirčiuoti (tris kartus iš eilės be poilsio pertraukėlių), kad tie ašarojantys su žvakutėmis rankose praeitą savaitę savo aplinkoje į šuns dienas dėjo valdžią dėl tokio „laimingo” gyvenimo... Bent keletą kartų tikrai, juk dabartinės Europos gyventojų „meilė” savo vadams itin karšta dėl vis „gerėjančio“ gyvenimo...

 

Niekas neuždegė žvakutės už narsųjį traktoristą Lioleką, niekas net nesprendė dilemos – ar tikslinga būtų žuvusiuosius iš mikroautobuso laidoti šalia karalių? Elitui keliai nereikalingi, jie skraido lėktuvais... Kam skristi iki Smolensko lėktuvu, kada galima važiuoti paauksuota karieta? Problematiška – arkliukai kojas išsisukinės, gaila gyvūnų... Vieškeliai prasti, tokie elitui netinka.

 

Stovi minios ištisomis paromis prie pašarvotųjų su žvakutėmis rankose. Myli vergai savo karalius, myli vergai savo maitintojus...

 

Nepažinojau asmeniškai Dievo, nepažinojau asmeniškai nei Lioleko, nei Boleko, bet esu daugiau nei tikras, kad šie personažai turėjo vieną bendrą bruožą – sunkias pagirias su dar sunkesnėmis pasekmėmis. Vienas, plūgą prie traktoriaus prikabinęs, nuo kurso nuklydo, kitas žvakutes kūrena nežinia nei kam, nei dėl ko... Na, o trečias, Dievu vadinamas, matyt kažkada gilių pagirių krečiamas, drebančiomis rankomis lituokliu laidus savo tvarinio, žmogumi vadinamo, „procesoriuje” litavo... O gal jis tyčia kažką toje unikalioje kaukolėj pripainiojo, kad ne taip liūdna būtų į savo darbo produktą (produktus) pro dangiškus žiūronus iš aukštybių dieviškųjų žiūrėti?

 
Artūras Lingaitis (gedintis, labai)
www.homosanitus.lt
2010 04 21

 

 

Komentarai  

 
0 # Bravo...VB Y-m-d H:i
Manau pries idiotizma butent taip veikti ir reikia. Mintis ir pateikimo forma 10 balu :-)))
 
 
0 # kad neIlythiiri Y-m-d H:i
pries idiotizma toks veikimas nelabai padeda, tik jautiesi geriau :-)