Andrejus Liapinas. Bedarbystė – rinkos prakeiksmas ar kontrolės mechanizmas?
politika

darboholikas        Rašinys „Laisvės našta” sukėlė ne itin gyvą, bet visgi labai simptomišką diskusiją, kviečiančią pratęsti temą. Kaip ir buvo galima tikėtis, svarbiausi klausimai, lyg kuolu nutraukiantys polemiką, skamba labai banaliai. Taip taip, laisvalaikis šaunu, bet iš ko gyventi, o svarbiausia – kaip sumokėti už būsto nuomą, paskolą ir t.t.? Banalybės dažniausiai pasirodo esančios kur kas arčiau problemos priežasčių, todėl jomis ir remsimės.

 

Spėju, kad pozicija, išdėstyta „Laisvės naštoje”, reikalauja tam tikro paaiškinimo, paremto asmeniniu patyrimu, nes, kaip aiškėja iš komentarų, auditorija ne visai supranta, vadinasi, nepasitiki mano teiginiais, žiūri į juos kaip į išgalvotas fantazijas, nesusijusias su konkrečiu šiandieniniu gyvenimu. Drįstu patikinti, kad taip nėra. Šiuo metu aš iš tikro neturiu darbo ir gaunu bedario pašalpą, kuri dabar kiek mažesnė nei 4 tūkst. rublių. Mane ir šeimą tai materialiai varžo. Negalime sau leisti daugelio dalykų, kurių norėtusi. Gyvename kaip ir daugelis šeimų, nieko per daug dramatiško. Kaip matote, aš irgi galiu kalbėti banalybes, bet rašinio tikslas ne tas.

 

Pradėkim nuo svarbiausio: ar galima pragyventi neturint darbo. Tai filosofinis klausimas. Priklauso nuo to, kas ir kaip nori gyventi. Aš klausimą kiek sukonkretinčiau – ar galima nedirbti ir gerai gyventi? Juk mus domina ne tiek biologinis, kiek socialinis problemos aspektas.

 

Taigi pradėkime nuo tuo, kad idėja nedirbti ir gerai gyventi nusako kapitalizmo esmę. Tą svajonę jau įgyvendino 1% Žemės gyventojų, priklausančių turtingiausiems oligarchų klanams, kontroliuojantiems 80% gamybos priemonių ir Žemės išteklių. Nei jiems patiems, nei jų palikuonims nereikia dirbti, kad gyventų kaip dievai. Jų darbas, netgi jei jie dirba turi kitokį pobūdį, yra nukreiptas į padėties įtvirtinimą, savo kontrolės sustiprinimą ir į galutinį tikslą –totalitarinę diktatūrą žmonijai. Priversti visus dirbti, kad patys valdytų – logiškai užbaigta kapitalisto svajonė.

 

Kasdieniniame gyvenime dauguma mūsų netgi nesusiduria su tokio rango „veltėdžiais”, mus supa kur kas „smulkesnės žuvys”, tačiau jų principas tas pats – priversti dirbti kitus, kad patys galėtų mėgautis laisvu laiku ir aukštu vartojimu, galėtų vystyti ir tenkinti kito lygmens poreikius. Tegul dirba kiti – tai yra mes su jumis. Dirba ir už tai dėkoja likimui bei darbdaviui.

 

Štai kodėl jie, smerkdami vienų (darbininkų) norą dirbti mažiau arba nedirbti visai, garbina kitų protą bei verslumą, leidžiantį jiems gyventi nedirbant, ir neįžiūri čia jokios veidmainystės, sudarančios kapitalizmo esmę. Problema ne ta, kad gyventi nedirbant yra neteisinga, bloga ar amoralu, o ta, kad gerai gyventi nedirbant galima tik visus kitus privertus kuo daugiau dirbti ir blogai gyventi.

 

Taip surėdytoje visuomenėje atsisakyti suktis voverės rate darosi vis sunkiau. Pirmiausia todėl, kad šioje sistemoje gyventi nedirbant neįmanoma iš principo (maksimali bedarbio pašalpa Rusijoje siekia vos 4900 rublių, o vien buto mokesčiai sudaro daugiau nei 3 tūkstančių rublių), arba galima tik iš bėdos, už tai mokant socialine atskirtimi ir marginalizacija.

 

Tiesa ta, kad dauguma žmonių šiuolaikiniame pasaulyje dirba ne todėl, kad jiems patinka jų darbas, o todėl, kad neįsivaizduoja kitokios realybės. Dirbti ar ne (o tai dažnai liečia net darbo vietą) – tai ne laisvo pasirinkimo, o būtinybės klausimas. Teiginys „dirbk arba mirk” kalamas į žmonių galvas taip ilgai ir taip įtaigiai, kad praktiškai nekelia protesto. Mes dirbam ir drebam, sustingstam iš siaubo vien nuo minties, kad šitą darbą gali iš mūsų atimti ir išmesti mus į šiukšlyną kaip nereikalingus skudurus. Baimė kausto dvasią, paraližiuoja valią. Jokių minčių apie orumą, apie kovą už savo teises – kad tik mums paliktų mūsų darbą su atlyginimu, leidžiančiu sumokėti už būstą, už paskolas, na, ir kad „gyvenimui” pakaktų.

 

Turiu pripažinti, kad samprotauti šia tema ir nepradėti mitinguoti man nelengva. Bet jeigu jau naudojuosi laisvo laiko prabanga ir nepatiriu ekonominių įsipareigojimų priespaudos (paprasčiau tariant, man nereikia tuoj pat pašokus lėkti išpūtus akis ir iškišus liežuvį ieškoti uždarbio, o jei ir prireiks, tai kokią valandą kitą pakentėsiu), aš tiesiog privalau išnaudoti tą laiką, kad pasidalinčiau apmąstymais, kuriems mano dirbantys broliai neturi nei laiko, nei jėgų.

 

Tik išsikapstęs, kad ir laikinai, iš voverės rato, supranti, kaip pavergtas šiuolaikinis „laisvo” kapitalistinio pasaulio žmogus. Pavergimo instrumentai tie patys, seni kaip pasaulis – botagas ir meduolis. Tiesa, botagas, kurio logiška pabaiga yra bado mirtis, bėgant laikui buvo tobulinamas, keičiamas į ne tokį ryškų, bet ne mažiau bauginantį „nevykėlio” įvaizdį, tvirtai mums įkalamą propagandos ir vos ne genetiškai įsišaknijusį.

 

darboholikai

 

Niekas nenori tapti nevykėliu, tai yra neturėti brangios mašinos, „brangių” ir prestižinių skudurų, nelankyti prestižinių, prirukytų, vulgarių pasilinksminimo vietų ir t.t.. Negalėjimas visu tuo naudotis sukelia visiškai realias dvasines ir net fizines kančias, vengdamas kurių žmogus savo valia sutinka priimti vergiškas sąlygas – tiek savanoriškas, tiek primestas.

 

Gaila, bet greta savanoriškos vergijos, verčiančios žmogų dėti dižiules pastangas, kad įsigytų tuos daiktus, kurie, kaip jam įteigė, daro jį jei ne laimingu, tai bent priklausančiu „vykėlių” ratui, egzistuoja ir primesta vergija, kada darbas tampa išlikimo sąlyga. Tokiu atveju bedarbystė – tai pavojus gyvybei. Nėra darbo – nėra pinigų apmokėti paskolas, apmokėti už būstą, maistą, drabužius, gydymą ir mokymą (gaila, bet dirbančios daugumos išlaidos eina tokia seka) – o tada jau ne už kalnų degradacija ir mirtis.

 

Viskas pakankamai paprasta. Bedarbystė tapo panaši į mistinį pirmykščio kulto prakeiksmą ir, nežiūrint objektyvių priežasčių, daugelio žmonių vis dar suvokiama būtent taip, nepriklausomai nuo realių bedarbio gyvenimo faktų. Kitaip kaip paaiškinti visas tas anaiptol ne neturtingų žmonių savižudybes praradus gerai apmokamą darbą arba krachą biržoje?

 

Išplėšta iš konteksto Biblijos citata „Kas nedirba, tas nevalgo” skamba kaip rūstus nuosprendis nelaimingiems, likusiems už produktyvaus darbo rinkos ribų. Žemės gyventojams įteigė, kad nedirbti (didinant nedirbančio elito turtus ir jo kontrolę) – tai nuodėmė, kad tokia yra Dievo surėdyta tvarka. Visgi jei toks rūstus požiūris į darbą prieš tūkstantį metų buvo pateisinamas žemu žemės ūkio technologijų lygiu, tai šiandien kiekvienas išsilavinęs žmogus supranta, kad žmonija pajėgi išmaitinti ir suteikti pastogę kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo dalyvavimo tų gėrybių gamyboje.

 

Girdėjau, kad yra šalių, kur taip ir yra. Piliečiai dirba, nes jiems patinka dirbti pagal profesiją, tai teikia jiems moralinį pasitenkinimą ir padeda pasiekti norimą pragyvenimo lygį. Bet darbo netektis jiems nereiškia bado mirties ir pastogės praradimo. Visuomenė ten per daug gerbia savo piliečių orumą, kad leistų jiems patirti baimę ir neviltį.

 

Aš pats gimiau ir baigiau mokyklą tokioje šalyje... Gaila, bet tos šalies piliečiai neįvertino savo „laimės” ir panoro „laisvės”. Bėda ta, kad laisvės vaizdinį jiems įteigė, švelniai tariant, vienpusį, tai yra papasakojo tik pusę tiesos – kad laivoje visuomenėje kiekvienas gali tapti milijonieriumi, o apie tai, kad kiekvienas gali tapti bedarbiu ir valkata, pasakyti užmiršo...

 

Suprantama, laisvosios visuomenės „architektams” ir „kūrėjams” jokia bedarbystė negrėsė, juos skatino šventasis rinkos noras pasiekti visuomenėje padėtį, leidžiančią visam laikui atsikratyti būtinybės dirbti ir gerai gyventi. Likusiems gi laisvoji rinka pateikė ne tokį platų vaidmenų pasirinkimą – vergų, vartotojų arba balasto, t.y. „nenaudingų valgytojų”. Silpnųjų šalių balastą kartais šaudo arba marina badu, o „civilizuotų” šalių balastas yra patalpintas jam skirtame socialiniame rezervate ir palengva degraduoja padedamas alkoholio, narkotikų ir su jais susijusių kriminalų.

 

Bedarbystė šiandien yra viso labo to „balasto” reguliavimo mechanizmas ir geriausia „vaizdinė agitacija”, verčianti kitus dirbti daugiau, našiau, efektyviau, už mažesnį atlyginimą. Dirbti ir tylėti. Ir nuolat dėkoti geradariams darbdaviams. Ta prasme bedarbystė – svarbi kapitalizmo sistemos dalis, būtinas jos elementas.

 

Taigi po šio teiginio leiskite padėti tašką, nes pagrindinis klausimas – „Ką daryti?” – reikalauja ilgo paruošiamojo diskurso. Jeigu perskaitęs šį rašinį bent vienas bedarbis pasijus geriau nei jautėsi iki tol, aš būsiu savimi patenkintas!

 

www.rabkor.ru vertė E.B.

2010 05 07