1989-ųjų vasaros karštis, nors kalendorius rodo 2010-uosius
politika

kuzbasas 1989        Rusiją, o ir kaimynines šalis sukrėtė avarija, įvykusi Meždurečensko šachtoje, Kuzbaso regione. A.lt jau rašė: „Įvykus sprogimui „Raspadskaja“ šachtoje, po žeme buvo įkalinti 359 žmonės. Iš jų 295 pavyko pakilti į paviršių, tačiau atskubėję gelbėtojai netrukus pakliuvo į spąstus – antrasis sprogimas palaidojo po žeme dar 19 žmonių. Valdžia pranešė apie 66 žuvusiuosius, nors pačių darbininkų nuomone, žuvo ne mažiau kaip 150 žmonių. Kodėl valdžia skleidė melą, iki šiol neaišku. “

 

Pasipiktinę valdžios melu, dėmesio stoka ir daugybę metų nesprendžiamomis socialinėmis problemomis, Meždurečensko šachtininkai prisiminė 1989 metų patirtį ir surengė dvi dienas trukusi mitingą. Valdžia pabandė jį ignoruoti. Tada šachtininkai mitingą „perkėlė” ant geležinkelio linijos Novokuzneckas-Abakanas bėgių. Sutrukdyto traukinių eismo valdžia nebegalėjo ignoruoti, tad išvaikė šachtininkus pasitelkusi OMON’ą.

 

Taigi nors valdžia ir visokeriopai bandė užgniaužti pasipiktinimą, jis vis dėlto prasiveržė. Internete pasklido „Kuzbaso gyventojų sąjungos kreipimasis, raginantis regiono gyventojus gegužės 22 dieną išeiti į miestų ir gyvenviečių aikštes.

 

Nors apie šią sąjungą niekas iki tol nebuvo girdėjęs, negausūs mitingai tą dieną vis dėlto įvyko. Keliolika mitingų buvo surengta įvairiose Kuzbaso vietose, Novokuznecke trumpam buvo bluokuota centrinė gatvė, solidarumo piketai buvo surengti didesniuose Rusijos ir Ukrainos miestuose.

 

Rusijos valdžia, pajutusi, kad rusenančio socialinio sprogimo židinio ignoruoti nepavyks, ėmėsi tam tikrų organizacinių priemonių. Žuvusiųjų artimųjų netektį pabandė užglaistyti pinigais  šeimoms buvo skirtos milijoninės kompensacijos. Kad žmonės pasidarytų tylesni, čia pat ir pagrasino, kad gali jas atimti. Srities gubernatorius Amanas Tulejevas, beje, jau kelintą dešimtmetį nepakeičiamas srities vadovas, garsiai paskelbė, kad į jį kreipėsi vieno žuvusiųjų našlė ir pasiskundė, kad reketininkai iš jos reikalauja pusės milijono rublių... Milicija šį faktą patikrino ir dar garsiau paskelbė, kad kreipimasis yra klastotė – asmens, kuris kreipėsi, nėra, o asmuo, kuris kaltinamas, turi alibi... Šiaip ar taip, žuvusiųjų šeimoms buvo pasiųsta labai aiški žinia: jei triukšmausite – ir tas kompensacijas atimsime...

 

Kad ši žinia akivaizdi, abejoti neleidžia Kuzbaso darbininkų judėjimo ir kriminalinio pasaulio santykių raida. 1989 metais sukilę šachtininkai pasinaudojo politinių kalinių streikų patirtimi. Streikų komitetų nariai, norėdami išvengti provokacijų, kilus streikų bangai apėjo žinomas landynes bei kriminalinio pasaulio veikėjus ir mandagiai paprašė sėdėti tyliai. Nesutikusiems „davė į dūdą”. Ir jie visą vasarą buvo tylūs. Atkuto kiek vėliau. Kai šachtininkai šį tą išsikovojo, pradėjo barteriu gauti įvairias prekes, streikų komitetus ėmė pasiekti žinios, kad iš šachtininkų atiminėjama tai, ką jie uždirbo. Pasipriešinti ne visuomet pavykdavo. Kriminalinis pasaulis dažnai veikė su milicijos ir valdžios žinia. Kiek vėliau, kai valdžiai pavyko suskaldyti šachtininkų judėjimą, suaugusios su valdžia nusikalstamos grupuotės įgijo dar daugiau galių…

 

Vis dėlto valdžia nesijautė saugi. Juk šachtininkai turi nemenką protestų ir streikų patirtį. Yra daugybė žmonių, dayvavusių masiniuose streikuose, nemenka ir tokios veiklos organizatorių patirtis. Ir ne visus pavyko nupirkti. Dalis tų žmonių ir toliau dirba šachtose. Įvykiai Meždurečenske parodė, kad žmonių nepasitenkinimas vėl gali sprogti. Prasta žinia valdžiai buvo ta, kad daugybė judėjimų solidarizavosi su Kuzbaso gyventojų sąjungos kreipimusi. Taigi šiandien egzistuoja kad ir nedidelis, bet pavojus, kad šahtininkų kova, kaip ir 1989 metais, gali sulaukti plataus palaikymo ir virsti režimo agonija.

 

Kad būtų dar ramiau, Rusijos valdžia ištraukė dar vieną kortą, išbandytą ir Lietuvoje. Tai nacionalinis susitarimas. Žinių agentūra „NIA Kuzbass” gegužės pabaigoje pranešė „džiugią žinią”: „Pirmą kartą Meždurečenske pasirašyta sutartis dėl visuomeninės santarvės ir socialinės partnerystės Dokumentą pasirašė net 75 visuomeninių organizacijų vadovai. Tai politinės partijos, profsąjungos, religiniai susivienijimai...”

 

Trumpai tariant, režimas pasitelkė visą savo „aktyvą” – ir iš pozicijos, ir iš „opozicijos” pusės. „Nacionalinės santarvės” žaidime dalyvaujančios organizacijos įsipareigojo neremti stichiškai kylančių protestų. Nepatenkintiems šachtininkams aiškiai parodyta, kad jie yra vieni ir niekam neįdomūs.

 

Kas bus toliau? Sunku pasakyti. Valdžia su visu aktyvu greičiausiai toliau vaidins „rimtį” ir „imsis priemonių socialiniam ir politiniam stabilumui regione užtikrinti” (kaip tik toks tikslas deklaruojamas susitarime). Ar pajėgs šachtininkai dar kartą išsprogdinti tą supuvusią rimtį? Pamatysime. Nors kalendorius rodo 2010-uosius, valdžią tebekamuoja 1989-ųjų vasaros karštis.

 
Evaldas Balčiūnas
2010 06 02
 
kuzbasas 1989
Meždurečenskas, 1989 m.
 
kuzbasas 2010
Meždurečenskas, 2010 m.