Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 6 skyrius. Mokytojų vaidmuo, mūsų darbas Visuomeniniame komitete
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

Machno atsiminimai        Jau minėjau, kad Guliaipolės žemesniųjų mokyklų mokytojai prie mūsų prisijungė jau po pirmojo mano pasisakymo valstiečių ir darbininkų sueigoje, bet nepapasakojau, kaip jie prisijungė. Jie sutiko su mano mintimi, kad darbo inteligentijai gėda nieko neveikti tokiu įtemptu metu, kuriuo mes gyvename, ir gerai matyti sunkumus, kurie atsirado dėl menko inteligentijos dalyvavimo valstiečių judėjime.

 

Tad mokytojai metėsi į darbą. Jie aktyviai dalyvavo Visuomeninio komiteto rinkimuose, kai kuriuos iš jų iškėlė kandidatais ir išrinko. Guliaipolėje iš 14 mokytojų valstiečiai išrinko 6.

 

Valstiečiai atsižvelgė į anarchokomunistų grupės siūlymą ir įvertino inteligentijos nuopelnus atskirais laikotarpiais. Jie išskyrė tris tokius laikotarpius. Nuo 1900 metų mokytojai metėsi šviesti kaimo varguomenę. Visgi 1905 metų reakcija ištisiems 5-6 metams prigęsino šį gyvą ir tyrą mokytojų siekį. Jų darbas kaime apmirė. Ir tik prieš pasaulinį karą kaimo mokytojai pakėlė galvas, kad su tikėjimu ir viltimi atnaujintų savo veiklą tarp kaimo bendruomenės. Bet pasaulinis karas savo kruvinu aktu, nukreiptu prieš kultūrą, išmušė juos iš to kelio. Dauguma mokytojų pernelyg supatriotėjo, ir kultūrinė švietėjiška veikla buvo nukreipta karo labui...

 

Tiesa, tarp Guliaipolės mokytojų buvo tik 3-4 žmonės, kurie savo profesine veikla buvo užsiėmę visais šiais laikotarpiais. Visi kiti buvo jauni, savo kelyje dar nespėję patirti panašių neišvengiamų posūkių. Bet dabar jie visi nuoširdžiai veržėsi dirbti kartu su valstiečiais ir darbininkais. Tokie mokytojai, kaip A. Korpusenka, G. Belousas, Lebedevas, G. Kuzmenko ir Marija Aleksejeva, nors ir neturėjo praktinės revoliucinės veiklos patirties, labai stengėsi padėti, jei avangarde žengę valstiečiai ir darbininkai matė, kad jų pagalba yra naudinga. Ta aplinkybė, kad kaimo mokytojai pirmaisiais revoliucijos mėnesiais nepretendavo patekti į valdžią, padėjo jiems suartėti su valstiečiais bei darbininkais ir kartu vykdyti revoliuciją.

 

Iš pradžių valstiečiai žiūrėjo į mokytojus įtariai. Bet atėjo metas, kada vienus įvykius keitė kiti, kada visi buvo įkvėpti revoliucijos reikalo ir vienijosi jos labui. Valstiečiai ir darbininkai priėmė mokytojus į savo tarpą ir mielai rinko juos į savo Visuomeninius komitetus. Tokie faktai išryškėjo, kai Guliaipolės Visuomeninį komitetą per nuolatinius savo atstovus ėmė kontroliuoti Valstiečių sąjunga.

 

Pamenu, kartu su penkiais draugais eidamas į pirmąjį Visuomeninio komiteto posėdį, galvojau, kad kils skandalas ir mūsų, kaip įgaliotų Valstiečių sąjungos kontrolierių, nepriims. Visgi atsitiko atvirkščiai. Net patys sukčiausi Visuomeninio komiteto nariai – pirklių, krautuvių savininkų, žydų bendruomenės atstovai, žmonės, kurie žinojo, ko ėjo į Visuomeninį komitetą, – sutiko mus išskėstomis rankomis ir pareiškė, jog nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų suka galvas, kaip į visuomeninę veiklą įtraukti valstiečius, bet neva neranda praktinių būdų, kaip parodyti valstiečiams, jog nori žengti kartu. „Laimei, kelią mums parodė patys valstiečiai!” – rinktelėjo vienas iš tų suktų žmonių, ir jie tuoj pat ėmė mus sveikinti kaip valstiečių atstovus.

 

alt

 

Taip šeši Valstiečių sąjungos atstovai tapo Visuomeninio komiteto nariais. Reikėjo, kad jie šiame revoliuciniam reikalui pavojingame poste nesusvyruotų ir nepakliūtų į priešiškų revoliuciniams valstietijos tikslams idėjų įtaką. Reikėjo ypatingo atkaklumo, kad Valstiečių sąjungos nariai, atsidūrę įstaigoje, kuri be vienokio ar kitokio nurodymo iš centro arba atvažiuojančių iš ten agentų – esdekų ir kadetų – negalėjo žengti nė žingsnio, nesusvyruotų dėl tų tikslų, kuriuos dirbantiesiems iškėlė aktyvi veikla besiplečiančioje revoliucijoje, tuo metu sprendusioje tik politinius klausimus. Visgi revoliucija kiekvieną mėnesį įgydavo naujų bruožų ir įsikūnydavo dirbančiųjų veiksmuose, išsivadavusiuose iš pradinių politinių rėmų.

 

Sprendžiant iš anarchokomunistų grupės pranešimų Valstiečių sąjunga rimtai susidomėjo darvu Visuomeniniame komitete. Siųsdama savo šešis atstovus į Visuomeninį komitetą, ji suformulavo jiems ir priesaką: „Guliaipolės Valstiečių sąjunga, įgaliodama savo šešis narius – N. Machno, F. Kratą, Andrejų Semeniutą, P. Korosteliovą, G. Seredą ir M. Šramko – nuolat dalyvauti posėdžiuose dalyviais ir kontroliuoti Visuomeninio komiteto politiką, laiko ypatingai svarbiu uždaviniu, kad sąjungos nariai sudarytų šio komiteto Žemės sekciją ir perimtų jos funkcijas” (Iš Valstiečių sąjungos protokolų, 1917 m. balandis).

 

Šis klausimas darbo valstietijai buvo labai aštrus, nes Žemės sekcija, vykdydama nurodymus iš centro, griežtai reikalavo, kad valstiečiai, kol dar nėra būsimo Steigiamojo susirinkimo sprendimo žemės nuosavybės klausimu, mokėtų žemės nuomos mokestį dvarininkams. Valstiečiai, atvirkščiai, manė, kad kartu su revoliucija, atnešusia jiems dalinę politinę laisvę, pasibaigė ir vergija bei jų darbo išnaudojimas iš dykaduonių dvarininkų pusės.

 

Štai kodėl valstiečiai, būdami dar prastai organizuoti ir nelabai suprantantys visos žemės atėmimo iš dvarininkų, vienuolynų ir valstybės bei jos suvisuomeninimo svarbą, siekė, kad jų sąjungos nariai užvaldytų Žemės sekciją. Valstiečiai atkakliai siekė, kad Žemės sekcijos reikalai būtų pavesti anarchokomunistų grupės nariams, tačiau mes, grupės nariai, priprašėme juos tokių norų kol kas neformuluoti, nes siekėme išvengti ginkluotos kovos su valdžia iš Aleksandrovsko miesto. Grupėje nusprendėme, jog reikia užsiimti plačia agitacija Guliaipolėje bei apylinkėse ir siekti, kad valstiečiai reikalautų iš visuomeninio komiteto panaikinti Žemės sekciją ir netrukdyti valstiečiams organizuoti savarankiškus žemės komitetus.

 

Šios idėjos propagandą valstietija priėmė entuziastingai. Visgi Visuomeniniam komitetui iš centro atėjo įsakymas, skelbiantis, kad žemės sekcijos yra visuomeninių komitetų dalis ir jas naikinti griežtai draudžiama, nors ir galima jas pervadinti žemės klausimų skyriais...

 

Vadovaudamiesi Valstiečių sąjungos priesakais, mes pasiekėme, kad Visuomeninis komitetas mane paskirtų žemės klausimų skyriaus vadovu. Atėjo metas, kai padedant valstiečiams ir anarchokomunistų grupei, aš laikinai tapau idėjiniu viso Visuomeninio komiteto vadovu.

 

Mūsų grupė pasuko šiuo pavojingu keliu tik dėl mano įtakos. O mane žengti šį žingsnį pastūmėjo tai, kad aš du revoliucijos mėnesius sekiau anarchistinius žurnalus bei laikraščius ir juose neišvydau nė šešėlio anarchistų siekio sukurti galingą organizaciją, galinčią įvaldyti darbo masių psichologiją ir parodyti savo organizacinius sugebėjimus plečiant ir ginant prasidėjusią revoliuciją. Per tuos mėnesius pamačiau, kad man brangus judėjimas po senovei suskaldytas į įvairias grupeles, ir iškėliau sau užduotį pastūmėti jį vienijimosi link, kad prie revoliucijos prisidėtų kuo daugiau valstiečių anarchistų iš pavergto kaimo. Juo labiau kad tuo metu jau pastebėjau mieste gyvenančių mūsų propagandistų panieką kaimui.

 

Pereiti į knygos turinį

 

Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.