Jolanta Bielskienė. Mėgstu gerą kiną, gurmanišką maistą ir noriu revoliucijos
politika

mes norime revoliucijos        Žaidimų ir duonos niekas nepatiekia ant lėkštelės. Viską, kas malonu, gera ir naudinga bei tenkina moraliai tenka užsidirbti arba išsikovoti. Tiesa sena kaip pasaulis. Tačiau skirtingi žmonės siekia to skirtingai.

 

Jei tikėti dešiniaisiais, geras skonis ir išsilavinimas bei kiti gyvenimo teikiami malonumai yra privilegija, kuri turėtų būti išsaugota siauram ratui. Savojo uždaro rato („berniukų klubo“) saugumas garantuoja to paties ciklo pasikartojimą. Gimęs su sidabriniu šaukštu burnoje bus užaugintas ir išlavintas taip, kad galėtų savo puikia retorika užčiaupti „menkaverčius“ ir priversti juos gyventi baimėje ir nepasitikėjime ir taip niekada nepretenduoti į šias privilegijas.

 

Vienas iš būdų užkirsti maišto pavojų – gąsdinti minią kairiųjų – raudonųjų baubu. Dešiniųjų propagandistai vis bando mus įtikinti, kad blogiau už marą ir badą yra tik kairieji: jie nori įvesti lygiavą, kad visi gyventų skurde; skelbdami kosmopolitizmą. Jie atiduos mūsų valstybę priešams; jie sugriaus pamatines doros ir šeimos vertybes, o per savo silpnavališką pacifizmą jie padarys mus beginklius (tokių mūsų net ir NATO nebenorės).

 

Maištai ir perversmai yra kairiųjų įrankis, todėl veltis į juos būtų prasto skonio reikalas. Gal todėl mūsų dešiniųjų dominuojama (arba naujų nesustyguotų mokesčių nualinta ir priversta tapti bulvarine) Lietuvos žiniasklaida ir sutelkė minios dėmesį į Kedžio istoriją, o Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur Europoje vykstančius streikus nušviečia kaip nešvarų reikaliuką.

 

Tačiau rašau turėdama gerą naujieną – kairę, bet linksmą. Tiesa, kad kairieji naudoja maištus kaip pasipriešinimo neteisybei įrankį. Tačiau be to kairieji nori mėgautis kritišku, realybę atspindinčiu aukščiausio lygio menu, valgyti skaniai ir sveikai, laisvalaikiu keliauti ir linksmintis ir, svarbiausia, gyventi valstybėje, kur prabanga yra vienodai prieinama visiems. Valstybėje, kurioje mokesčiai yra renkami ne tam tikros grupės palaikymo kaupimui, bet socialinei amortizacijai užtikrinti. Kur kiekvienas gali svajoti ir pasiekti. Valstybėje, kuri nesiekia užčiaupti ir pažeminti, bet kur kiekvienas gali būti kritiškas ir tiesus.

 

Įtampos tarp šių dviejų pusių buvo visada, bet finansinės krizės metu antklodę į save įnirtingai ėmė tempti dešinieji. Pabūgę, kad dėl krizės gali prarasti dalį savo komforto, jie nutarė užsitikrinti status quo apiplėšdami Lietuvos visuomenę.

 

Kaip gi kitaip, jei ne apiplėšimu, galima pavadinti vykdomas Sveikatos ir Švietimo reformas, socialinių garantijų ir pensijų mažinimus, bedarbystės bei darbdavių savivalės skatinimą?

 

Kuris žmogus yra laisvesnis ir galintis įvairiais būdais reikšti savo kūrybingumą: tas, kuris dirba neribotas darbo valandas, negauna už tai viršvalandžių ir net nedrįsta darbdaviui užsiminti apie apmokamas atostogas, ar tas, kurio teisę į darbą ir atlygį, teisę į poilsį bei lygias galimybes garantuoja įstatymas ir tą teisę gina valstybė?

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kokios šeimos yra labiau pilnavertės ir laimingos: tos, kurios yra kamuojamos nuolatinės baimės ir netikrumo dėl kaupiamos privačios pensijos, kur dalis suaugusiųjų šeimos narių yra emigravę juodam darbui, o vaikus palikę vaikų globos namuose neribotam laukui; ar šeimos, sukurtos laisvai apsisprendžiant, kai žmonės nėra gąsdinami priespaudinės moralės fobijų, kai jų sveikatos ar finansines bėdas išlygina socialinės paramos sistema?

 

Stabili, progresyvi ir visiems prieinama sveikatos apsauga bei švietimas yra kiekvienos visuomenės stabilumo ir aukšto „laimingumo“ koeficiento garantas. Vienas pažįstamas kanadietis juokavo, kad šiaip kanadiečiai taikūs žmonės, bet pakaktų vieno neatsargaus kokio politiko žodžio apie pasikėsinimą į visiems prieinamą sveikatos apsaugą ir švietimą, kad minios paplūstų į gatves. Niekas neabejoja, kad Lietuvai reikėjo gerinti paslaugų šiose dviejose srityse kokybę. Tačiau viską pardavus nereikės sukti galvos ir dėl kokybės.

 

Mūsų poliklinikos ir ligoninės jau buvo beišsikapstančios: kvalifikuoti medikai, supirkta nauja medicininė įranga. Trūko tik bendros susitarimo dėl tolesnio vystymo politikos, patalpų remontavimo, bendro administravimo sustygavimo, abipusio žmonių geranoriškumo ir būtų viskas pajudėję. Dabar viską (kartu su naujausia įranga, nupirktą už mūsų visų pinigus) mėginama išsidalinti draugų ratelyje, kad vėliau būtų galima plėšti nuo „pilkųjų tamsiųjų“ masių, kurių egzistavimą užtikrins neprieinamas aukštasis mokslas.

 

Naikinti mūsų valstybę ir demokratiją iki šiol dešiniesiems trukdė dar egzistavusi kritiška žiniasklaida, pilietiškai angažuoti akademikai ir menininkai, studentai, profesinės sąjungos ir progresyvesni verslininkai. Tačiau žiniasklaida ir knygų leidyba buvo užčiaupta naujais nesuvirškinamais mokesčiais, aktyvesni savo pažiūrų nebijantys reikšti vieši intelektualai buvo atleisti iš darbų dėl „prastos studijų kokybės“ arba suprato, kad atvirumas nėra finansuojamas, menininkai surūšiuoti į vertingus – tikruosius ir gatvinius marginalus (kuriems net nesvajot apie jokį mecenavimą).

 

Studentai auklėjami dešiniųjų idėjų šviesoje tapo pasyvūs sistemos mylėtojai (vos keletas studentų susirinko į mitingus pasipriešinti švietimo reformai nukreiptai tiesiogiai prieš juos). Darbininkai ir verslininkai yra supriešinti krizės retorikos, o jų susipriešinimą tik dar labiau gilina siekiai liberalizuoti Darbo kodeksą. Argi tai nėra tiesioginis Lietuvos kelias į vergovę?

 

Kartais man atrodo, kad dabartinė Vyriausybė dėl tam tikrų sumetimų netgi laukia, kol žmonės pabus ir pradės priešintis. A. Kubiliaus pasakymas, kad „valstybė neturi tapti „socialiniu projektu“ yra sniego gniūžtė į kiekvieno mūsų veidą. Kaip atsakysime: kaip vergai – tyliai, be nuomonės ir savos valios, ar ryžtingai ir su ironija – kaip kairieji?

 
delfi.lt
2010 06 16