Evaldas Balčiūnas. Žygis aplink Rėkyvos ežerą. Fotoreportažas (2)
pasidaryk pats

rekyva        Krūmai baigėsi, prasidėjo graži nušienauta (!) pieva, ir aš vėl priėjau prie ežero. Krantas – smulkus žvirgždas. Žiūrėjau į ežerą ir galvojau. Jis seklus, bet viduryje vandens paukščių nėra – gal ir tiktų pastatyti kelis vėjo malūnus. Vietoj tų šabakštynų galėtų gluosniai augti, o durpyne, ant kranto – koks nors biokuru kūrenamas katilas, gaminantis elektrą. Vietoj katilinės, kuri dabar tik šilumą gyvenvietei tiekia. Truputį atsigautų gyvenvietės, dar nesenai turėjusios net dvi elektrines, energetika.

 

Ant stogų saulės baterijų galima būtų užkelti. Rėkyva ir vėl, kaip jai ir dera, atsistotų lietuviškos energetikos avangarde. O dabar pirmauja kažkokie nežmoniški išsigimėliai – Ignalinos AE ir Elektrėnų monstras. Išsmaugė viską, kas harmoningai derėjo, todėl galų gale turim energetinį badmetį.

 

Gaila, bet aš ne energetikas, todėl galiu tik pasvajoti. Kadaise blogai išlaikiau egzaminus – kelių balų pritrūko. Būtų nepritrūkę, būčiau išvažiavęs į Leningradą atominės energetikos studijuoti. Būčiau dabar toks kvailas kaip Bubilius Kybys ir sekčiau žmonėms siaubo pasakas, kad atominė elektrinė yra gėris, kurio mums labai reikia. Sakyčiau, kad taikus atomas padeda veiksmingai kovoti su klimato atšilimu. Pasistengus būtų galima sukurti net globalų šaldytuvą. Yra toks patrauklus modelis – „Branduolinė žiema” vadinasi. Veikia patikimiau už bet kokią buitinę techniką, tik niekas nežino, kaip jį paskui išjungti...

 

Bet mokiausi prastai, todėl išmanau tik tiek, kad atominė energetika yra šūdas, o atominė žiema – siaubas, į kurį mus stumia politikų ir energetikų godumas. Kartais vis dėlto gerai nebaigti „protingų” mokslų. Nuo to jaučiuos tikrai geriau – sąžinės priekaištai nekankina, politinių konkurentų intrigų galiu nebijoti ir pikti reketininkai man nebaisūs.

 
rekyva 18
 

O pakrantė iš tikro graži. Galima išsimaudyt ir pailsėt. Bet aš noriu baigti žygį, kol saulė dar ne zenite. Tad žingsniuoju toliau.

 

Staiga atsirėmiau į netikėtą kliūtį – Bačiūnų elektrinės kanalas. Platus – neperlipsi. Ir plaukti nesinori. Teks apeiti. Teks brautis pro brūzgynus. Jie nėra malonūs, bet kartais teikia staigmenų – netikėtai užtikau vaikų „štabą” Brūzgynų apsuptas vėtros nulaužtas storas medis. Matyt vaikai po jį karstosi. Šalia senas, bet švarus krėslas – „fotelis”. Kurio nors jaunojo Robinzono apmąstymų ir svajonių vieta. Įdomu, kurgi tas takas, kuriuo jie čia ateina. Krėslas oru juk neatskrido. Atsirado jis čia ne žiemą – darganos dar nesugadintas.

 
rekyva 19
 

Kanalą vis dėlto apėjau, nors jis apleistas ir neaptvertas. Buvęs Bačiūnų elektrinės pastatas, nors ir senesnis nei Rėkyvos, bet atrodo kur kas geriau. Turbūt iš tikro šaliai baldų labiau nei elektros reikia. Žmonės Bačiūnuose gyvena paprasti. Kapsto žemę, truputis daržų, truputis dilgynių. Šalia tvarkingų namukų ir sandėliukų yra ir nelegalios architektūros „šedevrų”, tokio girto mūrininko polėkio pastatų mačiau tik tarnaudamas kariniu statybininku „stroibate”.

 
rekyva 20
 

Kur gyvena lietuviai, ten žaidžia krepšinį. Aikštelė, kiek atokiau žiūrovų tribūna – ant poros kaladžių užmesta lenta. Šalia „tribūnos” mėtosi prizinio fondo likučiai – keliolika išgertų plastikinių alaus „bambalių”.

 
rekyva 21
 

Nužingsniavau pro Bačiūnų radiolokacinę stotį upelio link. Už upelio – jau miškas, ir mano kelionė jau į pabaigą... Bet taip tik man atrodė. Perėjęs upelį, nustebau – tako nebeliko. Atrodė baisokai. Bandžiau šokinėti nuo kupsto ant kupsto, nuo krūmo prie krūmo. Sutikau žaltį, besišildantį ant medžio kamieno – į mazgą susiraitęs snaudė. Netrukdžiau, nufotografavau iš toliau, tad nuotraukoje jo reikia paieškoti. Ir geltonų ausų nesimato. Gali pamanyti, kad angis. Taip dar įdomiau.

 
rekyva 22
 

Po kelių šimtų metrų kankynės vėl priėjau pakrantę. Krantu eiti jau malonu. Tiesa, nekaip nuteikia žmonių pėdsakai: šiukšlynai, laužavietės, tilteliai. Pakrantėje vietomis žiojėja gilios kiaurymės, gal vandens išplauta, gal kokie bebrai, o gal ir išdegę, nesuprasi. Gali būt bet kas – netgi laumės.

 

Stovyklautojų čia jau daugiau. Jaučiasi netoliese esančio „paplūdimio” įtaka. O juk kadaise čia eidavau mėlyniauti. Vietą parodė seneliai. Reti atvejai, kai miške buvau su jais abiem. Dabar senelių nebėra, bet liko prisiminimai ir meilė tam miškui. Tiesa, jis skursta. Daug žmonių, vadinasi, daug šiukšlių, laužaviečių, negyvos žuvies pakrantėje. Miške sutikau baltą katę, baikšti – nufotografuoti nespėjau, pasislėpė. Kita vertus, kam aš jai – į žveją nepanašus, žuvies neduosiu.

 
rekyva 23
 

Kiek paėjus – staigmena. Miško pirtis. Su suolu karščio mėgėjams, akmenimis garui, tilteliu norintiems šokti į ežerą. Su priepirčio stalu „sulos” mėgėjams. Šalia – ugniakuras mėsytei pasikept. Kiek toliau – malkinė. Malkos po stogu, kad kitam kartui nesušlaptų. Ugniakurai įrengti taip, kad durpės neuždegtų. Ir šiukšlių nėra. Pigi ir gera vieta iškylai. Turčiai juk visas paežeres išsigrobstė. Žmonės verčiasi kaip gali. Gerai gyvent neuždrausi. Atvažiavo pakūreno, plėvele uždengė pirtelės sienas, pasikaitino, pasimaudė. Pasikepė mėsytės, atsigėrė sulos, giros ar dar ko. Susirinko šiukšles – ir iki kito karto. Paliko įspūdį.

 
rekyva 24
 

Dar truputis – ir išėjau į dirbtinį paplūdimį. Jis ilgas, ilgesnis nei buvo seniau. Turbūt kiek išplėtė. Atvežė skaldos, akmenų. Bet žmonių nėra daug, praėjau vos vieną automobilį. Su priekaba, turbūt valtį atsivežęs žvejoja. Į kelionės pabaigą sutikau pora žvejų. Kibirai pilni žuvies – kuojos ir plakiai. Šalia portatyvinis televizorius – futbolas. Spirdžių čempionatas vyksta, o tai svarbiau net už žuvį.

 

Visame „paplūdimyje” akį rėžia šiukšlynai. Jų daugybė. Atsistojęs greta šiukšlinti draudžiančios lentos, kiek akys užmatė suskaičiavau gal šešias nemenkas krūvas. Gal tas užrašas tiesiog traukia nevaleikas?

 

Kelionė užtruko beveik septynias valandas. Išėjau pusę penkių, baigiau po vienuolikos penkiolika. Pagaliau namo. Pakeliui laukė dar viena maloni staigmena – kelią perkirto didelis, gal metro ilgio žaltys. Greitas. Kol išsitraukiau fotoaparatą, nušliaužė.

 

Fantastiškas žygis. Įspūdžių, prisiminimų, nuovargio, minčių. Visko pasisėmiau į valias.

 
2010 06 18

 

 

Komentarai  

 
0 # ATS: Evaldas Balčiūnas. Žygis aplink Rėkyvos ežerą. Fotoreportažas (2)Juozula Pelkėnas Y-m-d H:i
Malonu skaityt buvo. Po 3 metų dabar bandysiu aš eit. Baisoka, bet gal kaip nors. Labai jau traukia.