Šiluvos mitas. Kaip katalikai atėmė žemę iš reformatų
istorija

siluva mitas        Kas pirmas ir kada užrašė Marijos apsireiškimo Šiluvoje legendą? Siekiant sustiprinti Marijos paveikslo stebuklingumo legendos pagrindu besiformuojančią tradiciją apie ypatingą Marijos dėmesį Šiluvos katalikams, prie paveikslo stebuklingumo legendos prijungta Marijos apsireiškimo Šiluvoje legenda. Ji turėjo sudaryti istorinį fondą ir pagrindą šiai tradicijai. Neatsitiktinai P. Katelos knygutėje teigiama, kad paveikslas ypatingos galios įgijęs tik Marijos apsireiškimo Šiluvoje legendos dėka.

 

Marijos apsireiškimo legenda bent iki XX a. įvairaus pobūdžio literatūroje dažniausiai buvo vadinama padavimu. Tačiau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio apsireiškimo kilmės statusas literatūroje keitėsi (šis laikotarpis sutapo su aštrėjančia katalikybės ir materialistinės pasaulėžiūros konfrontacija, katalikybei vis labiau darantis apologetiška). Marijos apsireiškimą Šiluvoje ima laikyti istoriniu faktu, be to, „vieninteliu pasaulyje“, nes esą „tokio realaus ir aiškaus apsireiškimo daugiau niekur nebuvo“. Jam skiriama lemiama reikšmė sutriuškinant reformaciją ir atgaivinant katalikų tikėjimą Lietuvoje.

 

Apsireiškimo istoriškumui pagrįsti buvo nurodomas Šiluvos bažnyčios archyvuose saugomas vieno lapo pergamentas „Švenčiausiosios Panelės stebuklingosios šilaviškės bažnyčios steigimo, žlugimo ir atgavimo istorija“.

 

Ši istorija surašyta ant pergamento, leidimo metai nenurodyti. Leidimo metų nežinojimas ilgą laiką kėlė įvairiausių spėliojimų ir dėl pačio apsireiškimo užrašymo datos. Dabar kitoje pergamento pusėje juodu rašalu ranka parašyta „1786 7-bra 8“ diena. Šis užrašas, matyt, atsirado daug vėliau negu spausdinta pati istorija, nes 1840 m. ją skaitęs L. Jucevičius, o 1905 – A. Dambrauskas-Jakštas užrašo nemini ir spėlioja istorijos surašymo metus, priskirdami ją XVII a. pabaigai ar XVIII a. pradžiai. Vargu ar minėti autoriai į šį užrašą nebūtų atkreipę dėmesio.

 

Manoma, kad 1786 m. yra tikroji istorijos spausdinimo data, nes ji sutampa su Marijos paveikslo vainikavimo (1786 m.) data. Iš to meto Šiluvos klebono Tado Juozapo Bukotos laiškų, rašytų 1774-86 m. kun. Jamisevičiui į Varšuvą, matyti, kada paveikslo vainikavimo iškilmių proga T. Bukotos iniciatyva buvo spausdinama daugiau kaip 200 egzempliorių iškilmių programos. Galimas daiktas, jog kartu su ja buvo išspausdinta ir minėtoji Šiluvos bažnyčios istorija.

 

Taigi, atrodytų, kad apsireiškimo legenda pagal savo užrašymo datą yra XVIII a. kūrinys. Tokią nuomonę mūsų spaudoje ir platinimo M. Mozūraitis. Deja, jo prielaida, kad „Historia fundowania“ yra pirminis šaltinis, aprašantis apsireiškimą, pasirodė klaidingas.

 

Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje yra išlikęs pirmos Šiluvos bažnyčios istorijos nuorašas „Šiluvos bažnyčios, eretikų sunaikintos prieš 80 metų, kai ponas Dievas apsireiškė per Švenčiausiąją Panelę, istorija“. Nuorašas darytas 1786 m. gegužės 13 dieną greičiausiai Šiluvos klebono T. Bukotos, rodo, jog istorija rašyta 1661 metais Žemaičių kanauninko ir Šiluvos klebono prepozito Mykolo Svieckausko, buvusio Kražių jėzuitų brolijos auklėtinio. Joje pirmą kartą užrašyta Marijos apsireiškimo Šiluvoje legenda.

 

Siluva skrynia

 

„Vieną kartą piemenėliai, ganę bandą, lauke, prie didelio akmens, pamatė ponią palaidais plaukais, laikančią rankose kūdikėlį ir graudžiai verkiančią. Vienas iš piemenėlių tuojau nubėgo pas savo katekistą ir pranešė, ką matęs. Katekistas pasikvietė kalvinistą mokytoją Salemoną ir abu nuskubėjo prie akmens. Pamatęs ponią kreipėsi į ją: „Ponia, ko verki?“. Ta atsakė: „Todėl, kad prieš tai tose žemėse garbino mano sūnų, o dabar čia sėja rugius“. Tai pasakiusi išnyko. Tuos žodžius išgirdę katekistas su mokytoju tarė: „Šmėkla kažkokia buvo ar fantazijos padarinys“.

 

Paskui vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė pasakoti apie reginį valstiečiams. Tarp jų buvo vienas daugiau kaip šimto metų nuo senatvės apakęs senelis, kuris tarė: „Ponai kaimynai, kalbėkit ką norit, ne kokia šmėkla ant akmens pasirodė, bet pati Panelė su savo sūneliu, kurio garbei tose žemėse prieš 80 metų buvo senoji katalikų bažnyčia, o mūsų ponai ją pražudė“. Valstiečiai ėmę apie tai kalbėti turguose, suėjimuose, kol žinia pasiekusi kanauninką J. Kazakevičių. Jam kilusi mintis teismo keliu atkovoti iš evangelikų reformatų buvusios Šiluvos katalikų bažnyčios žemes.

 

Nugirdęs tuos žodžius, J. Kazakevičius, grįžęs į Šiluvą susirado aklą senelį ir primygtinai prašė parodyti vietą, kur anksčiau stovėjusi Šiluvos katalikų bažnyčia. Vos tik atėjus į buvusios katalikų bažnyčios vietą, senelis praregėjęs ir parodęs vietą, kur užkasti katalikų bažnyčios fundaciniai dokumentai. Taip neva buvo atrasta skrynia ir dokumentai, kuriais remdamasis J. Kazakevičius iškėlė Šiluvos kalvinistams bylą ir pareikalavo grąžinti buvusios katalikų bažnyčios žemes ir kitus turtus.

  
Petras Semaška

„Laisvoji mintis“, Opozicija, 2010 m. balandis

 

 

Komentarai  

 
0 # RZQloladinas Y-m-d H:i
nu ir kas? debilai kazkokie tiek reformatai tiek katholikai. neydomu
 
 
+1 # InformacijaVytas Y-m-d H:i
Reformatai dar baisesni už katalikus, jie verkšlena, kam katalikai garbina Mariją ir vadina ją šliundra, dar kažkoks reformatų kunigas išreiškė įdomią nuomonę apie pagonis: "kokie dar pagonis, jeigu yra kažkokių pagonių tai gal mes pradėkime deginti raganas".

Realiai Šiluvoje pagal V. Vaitkevičiaus šventviečių tyrinėjimus buvo reikšmingas pagoniško kulto centras ir Šiluvos bažnyčioje iš žemės kyšo šventi akmenys. Marija ten buvo apreikšta integruoti į katalikybę kokiai Žemynai, Raganai arba Laumei, kurios pėdos buvo ant akmens.