James Petras. Dvidešimt dvi priežastys, kodėl dirbantieji nekenčia valstybės
politika

james petras        Kodėl dešinieji atakuoja „Didžiąją valdžią”, savo atakas vis dažniau susiedami su dirbančiais žmonėmis? Liberalai tvirtina, kad dirbantieji, gaunantys nuolatinį atlyginimą, veikdami prieš valstybę veikia prieš savo „interesus“, nes remiasi valstybės socialinėmis programomis, socialine apsauga ir nedarbo išmokomis. O progresyvistai ginčijasi, kad priešiški valstybei darbininkai yra „rasistai“, „fundamentalistai“ ar „iracionalūs žmonės“, apakę nuo perdėtos grėsmės individualiai laisvei.

 

Aš manau kitaip. Yra racionalių, materialių ir teisingų priežasčių, kodėl dirbantieji žmonės turėtų sukilti prie valstybę. Štai dvidešimt dvi priežastys, kodėl dirbantys žmonės nekenčia valstybės

 

1) Didžioji dalis darbininkų moka kur kas didesnius mokesčius negu turtingieji korporacijų vadovai. Dėl to milijonai amerikiečių dirba šešėlinėje ekonomikoje, kad sudurtų galą su galu. Jiems nuolat gresia valstybės struktūrų suėmimai ir tardymai, nes jie bandė išgyventi siekdami išvengti milžiniškų mokesčių.

 

2) Valstybė nuoširdžiai siūlo ilgametes mokesčių išimtis korporacijoms ir tuo pačiu pakelia mokesčius darbininkams arba panaikina gyvybiškai svarbias paslaugas. Šališka valstybės mokesčių politika dirbantiesiems kelia pasipiktinimą.

 

3) Dideli mokesčiai, kartu su mažesnėmis ir vis labiau brangesnėmis visuomeninėmis paslaugomis, įskaitant ir kylančias aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos kainas, duoda pagrindo populiariam antagonizmui ir nusivylimui, kad dirbantiesiems bei jų vaikams nesuteikiama galimybė žengti į priekį ir sveikai gyventi.

 

4) Daug dirbančiųjų žmonių piktinasi faktu, kad vyriausybė leidžia jų mokesčių pinigus nesibaigiantiems tolimiems karams ir skiria finansinę paramą Volstrytui. Ji neinvestuoja pinigų į Amerikos reindustrializaciją, kad būtų sukurtos gerai apmokamos darbo vietos arba gelbėjami bedarbiai, kurie nesugeba išmokėti savo paskolų ir kuriems gresia iškeldinimas bei benamystė. Daugeliui dirbančiųjų nepriimtinas šališkas biudžeto išlaidų skirstymas, suteikiantis lengvatas turtingiesiems ir nuskriaudžiantis dirbančiuosius žmones.

 

5) Dirbantieji žmones yra pasibaisėję valstybės veidmainyste ir dvigubais standartais, kada ji baudžia „pašalpų pasisavintojus” dėl kelių šimtų dolerių, tačiau žiūri pro pirštus į korporacijų ir bankų sukčių aferas bei Pentagono išlaidas, kurios viršija šimtus milijardų. Kai kurie dirbantieji žmonės tiki lygybe prieš įstatymą, todėl atmeta tokius dvigubus standartus kaip neteisėtus.

 

6) Daugelis dirbančiųjų šeimų piktinasi faktu, kad valstybė, užuot įdarbinusi viešąjame sektoriuje, paima jų sūnus ir dukteris karinėn tarnybon. Jie rengia juos mirtį ir luošinančius sužeidimus sėjantiems karams, o turtingųjų ir pasiturinčių vaikai siekia civilinės karjeros.

 

7) Valstybė subsidijuoja ir atnaujina viešąją infrastruktūrą – kelius, parkus, komunalines paslaugas – aukštuomenės rajonuose, tuo tarpu ignoruoja mažas pajamas gaunančių rajonų poreikius. Be to, arti darbininkų namų ir mokyklų vyriausybė išdėsto teršalus – atliekų deginimo įrenginius, didelio užterštumo pramonės įmones ir kt.

.

8) Valstybė stengiasi išlaikyti minimalų atlyginimą žemiau nuolat kylančio minimalaus pragyvenimo lygio, tačiau remia ir skatina viršpelnius.

 

9) Teisėsauga yra stipri aukštuomenės ir labai silpna vargingųjų rajonuose. Tai sąlygoja didelį žmogžudysčių ir apiplėšimų skaičių juose.

 

10) Valstybė įveda suvaržymus darbininkų profsąjungoms, bandančioms užtikrinti darbininkams orų uždarbį, ir ignoruoja korporacijas, gąsdinančios ir savavališkai atleidžiančios savo darbuotojus. Vyriausybė skatina korporacijų susivienijimą ir sandorius, vedančius į monopoliją, bet varžo kolektyvinę veiklą iš apačios.

 

11) Valstybės ekonominės institucijos verbuoja strategijų formuotojus iš bankų ir finansų sektoriaus, kurie priima sau palankius sprendimus, tuo tarpu darbininkai yra neįtraukti ir neturi jokio atstovavimo ekonominėje politikoje.

 

12) Vyriausybė vis labiau pažeidžia asmeninę socialinių aktyvistų laisvę pritaikydama „Patrioto aktą“ (angl. Patriot Act). Ji nepagrįstai suima žmones ir nebaudžia policijos dėl jos naudojamo smurto, priešingai – ji baudžia tuos piliečius, kurie skundžiasi policijos savivale.

 

13) Valstybė nuolat didina karinės pramonės finansavimą, skatina tarptautinių korporacijų perkėlimą į užsienį ir jautriai reaguoja į didelį uždarbį gaunančių Izraelio lobistų siūlymus, tuo tarpu ji mažina finansavimą viešosioms investicijoms į dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimą bei produktyvias veiklas, kuriose naudojamos modernios technologijos.

 

14) Valstybinė politika per pastaruosius dešimtmečius padidino nelygybę tarp 10 % aukštuomenės ir 50 % vargingųjų. Jungtinės Valstijos virto industrine valstybe su didžiausia socialine nelygybe.

 

15) Valstybės politika nusmukdė gyvenimo standartus, algas gaunantieji dirba ilgiau ir yra mažiau saugūs darbe. Jie privalo dirbti daugybę metų, kol gaus savo pensiją ir socialinį aprūpinimą.

 

16) Išrinktieji valstybės tarnautojai sulaužo daugelį rinkiminių pažadų dirbantiems žmonėms ir išpildo beveik visus pažadus, duotus aukštesniajai klasei ir korporacinių bankininkų elitui.

 

17) Valstybės tarnautojai skiria daugiau dėmesio ir jautriau reaguoja į kelis stambius finansininkus, o ne į milijonus balsuotojų.

 

18) Valstybės tarnautojai mielai ima kyšius iš korporacijų lobistų, kad apsaugotų korporacijų pelnus, ir nekreipia dėmesio į rinkėjų sveikatos, švietimo ir uždarbio poreikius.

 

19) Valstybės ir korporacijų ryšiai veda į reguliavimo panaikinimą, kuris galiausiai virsta aplinkos užteršimu, mažų verslų bankrutavimu ir darbo vietų netekimu. Uždaromos net pramogų vietos, taip sugadinant poilsį ir pramogas dirbantiesiems žmonėms.

 

20) Valstybė ilgina išėjimo į pensiją amžių, tačiau nedidina turtingųjų socialinės apsaugos mokesčių. Dėl to dirbantieji, pradirbę ilgus metus pavojingose darbo sąlygose, gali džiaugtis vos keliais sveikatos metais išėję į pensiją.

 

21) Valstybės teisminė sistema priima palankius sprendimus turtingiems ieškovams, kurie turi politinių ryšių ir gerų advokatų, o ne darbininkams, kuriuos gina nepatyręs valstybinis gynėjas.

 

22) Labiau tikėtina, kad valstybės mokesčių rinkėjai persekios darbo užmokesčio mokėtojus, o ne aukštesnės klasės korporacinius vadovus, kurie samdo buhalterius, išmanančius mokesčių įstatymų spragas ir atleidimo nuo mokesčių „priedangas”.

 

darbininkai pries valstybe

 
Išvada
 

Valstybė visa savo veikla – įstatymų priežiūra, kariniu rengimu, mokesčių ir išlaidų politika, aplinkosaugos, pensijų įstatymų kūrimu ir administravimu – rodo daug didesnį palankumą aukštuomenei ir korporacijų elitui, o ne algas gaunantiems dirbantiesiems ir smulkaus verslo atstovams.

 

Valstybė yra atlaidi turtingiesiems ir griežta darbininkams; ji gina korporacijų privilegijas ir policijos nebaudžiamumą, tuo pat metu ji pažeidinėja individualią dirbančiųjų žmonių laisvę. Per mokesčius valstybė vis daugiau išplėšia iš darbininkų ir suteikia jiems vis mažiau socialinių išmokų, tuo pat metu ji mažina mokesčius Volstrytui ir išpučia valstybės dotacijas.

 

Populiari samprata, kad valstybė yra nedraugiška ir išnaudojanti, atitinka kasdienę praktinę patirtį; antivalstybinis dirbančiųjų elgesys yra atsargiai pasirinktas ir racionalus; daugelis žmonių remia socialinę apsaugą bei bedarbystės išmokas ir priešinasi didesniems mokesčiams, nes žino arba nujaučia, kad jie yra neteisingi.

 

Liberalai akademikai ir ekspertai tvirtina, kad darbininkai yra „iracionalūs”, tačiau patys praktikuoja selektyvią kritiką – nurodo į (nykstančias) valstybės socialines išmokas ir tuo pat metu ignoruoja neteisingą, nelygią mokesčių sistemą ir šališkus teismų, įstatymų leidybos, priežiūros ir reguliavimo sistemos veiksmus. Valstybės tarnautojai, politikai ir vykdomosios valdžios atstovai yra mandagūs, pagarbūs ir jautriai reaguojantys į turtinguosius ir tuo pačiu priešiški, abejingi ir arogantiški darbininkams.

 

Apibendrinant gali pasakyti, kad tikroji problema yra ne ta, jog žmonės nusistatę prieš valstybę, priešingai – valstybė yra nusistačiusi prieš daugumą žmonių. Ekonominės krizės ir užsitęsusių imperinių karų padėtyje valstybė tampa vis labiau begėdiškai agresyvi siekdama sumažinti gyvenimo standartus ir padidinti valstybinius fondus Volstryto spekuliantams bei karinės pramonės kompleksams.

 

„Liberalūs progresyvistai“ lieka įsitvirtinę „neokeinsizmo“ ideologijoje, kuri jau paseno, susidūrusi su korporacijų tinkle giliai įsipynusia valstybe ir su „Naujosios dešinės“ antivalstybine retorika, rezonuojančia su darbininkų ir smulkiųjų verslininkų jausmais bei išgyvenimais.

 

Liberalų ir progresyvistų siekis diskredituoti šį populiarų maištą prieš valstybę, nurodant į korporacijų finansavimą ir dešiniojo sparno manipuliacijas antivalstybiniu judėjimu, yra pasmerktas žlugti, nes jam nepavyksta susitvarkyti su didele neteisybe, kurią patiria darbininkai, kasdien susidurdami su valstybe, valdoma liberalų, korporacijų ir militaristų. Antivalstybinių kairiųjų stoka atvėrė duris masių paremtam „Naujosios dešinės“ pakilimui.

 

„Naujoji kairė“ pakils tik tada, kai pripažins pražūtingą išnaudotojiškos valstybės vaidmenį ir sugebės nutraukti ryšius su liberalų, militaristų ir korporacijų propaguojama „gerovės valstybės” idėja. Šiandien susilpnėjusi visuomeninės gerovės programa dirbantiesiems gali būti atnaujinta tik išmontavus dabartinį valstybės aparatą. Tai įvyks, jei bus visiškai nutraukti ryšiai su abejomis korporacinėmis partijomis ir sukurta darbotvarkė, kuri „revoliucionizuos” Amerikos politiką.

 

www.globalresearch.ca vertė Arvydas

2010 07 01 
 

 

Komentarai  

 
0 # :DD:DDDD Y-m-d H:i
Net sitai kopijuojat :D o patys nesugalvojat kodel nemegstat valstybes ? :D visi tokie issilaisvine, kad nieko patys sugalvot nesugeba.. bybi dejau.
 
 
+1 # hmJustelis Y-m-d H:i
Na kaip suprantu čia tik amerikietiško kapitalizmo, valstybės ir politinės sistemos kritika.
Bet kaip reaguotų tarkim koks skandinavas, kuris iš valstybės gauna ir švietimą, ir sveikatos apsaugą ir socdraudimą nedarbo ir ligos atveju, kariuomenė ten tik samdoma, niekas prievarta nevaro kariaut.
Jau nekalbant apie socialiai teisingus progresyvinius mokesčius.
Ar galėtų kas nors kritiškai atsakyti į tai, be čia taip madingos traktoristo retorikos? Juk valstybė yra tik įrankis, Amerikoj - korporacijų ir lobistų, Skandinavijoj - pakankamai tolygi sistema visiems piliečiams. Tad ar nebus taip, kad sugriovus amerikietiško modelio valstybę, kuri yra panaši ir pas mus, teks kurti skandinaviško modelio valstybę? Argi socialdemokrati nis kapitalizmas nepasirodė patvariausia ir socialinio teisingumo požiūriu geriausiai veikianti politinė sistema iki šiol?
Asmeninės laisvės požiūriu anarchistinė sistema būtų geriausia, bet ji yra tik mažoms bendruomenėms pritaikoma, kur yra atitinkamas solidarumo ir empatijos lygis. Nuo mažų bendruomenių einant link stambesnių autonominių savivaldų ir jų federacijų jau iškyla pavojus, kad vėl plėtosis socialinė atskirtis. Manau valstybė, kontroliuojama darbininkų, šeimų auginančių vaikus, t.y. visuomenės bazės ir yra vienintelis saugiklis nuo parazitinio antstato formavimosi. Ar galim išsiversti be teisėsaugos? Juk esmė, kad ji atstovautų bazės, o ne antstao interesus, o ne kad ji apskritai yra blogis?
Nacionalinio socializmo esminė yda ta, kad jis siekia tik siauros savo kiemo gerovės, imigrantams ir kitų šalių piliečiams taikant dvigubus standartus.
Lokali gerovė yra bybienė. Man asmeniškai šlykštu ir makabriška įsivaizduoti, kad tuo metu, kai žiūriu fyfos futbolo čempą, kur žaidžia afrikiečiai, jų žemyniečiai dvesia nuo troškulio ir bado, sotiems europiečiams vėpsant į tuos kurie ištrūko iš savo beviltiškos padėties.
 
 
0 # AciuVktoras Butas Y-m-d H:i
http://www.youtube.com/watch?v=acCXUfErcGk
 
 
+1 # Žydiška propagandaWB88 Y-m-d H:i
Savo tėvynės nekenčia tik rusijos - Izraelio anarchistai, o mes - lietuviai, savo valstybę mylime ir gerbiame. Neverkiame, o tiesiog kovojame už geresnį rytojų. Musolinis buvo teisus - tautos gerovė priklauso nuo to, kiek mes patys pakelsime savo emocinį, intelektualinį, dvasinį lygį. Kadangi patyrėm 50m. trukusią bolševikų okupaciją tai nėra, ko norėti, kad tarp mūsų yra nemažai burbančių, kokia Lietuva negera šalis... O baisiausia, kad šie judiški choklai neišvyko namo, bet likę sulindo į aukščiausios valdžios organus ir graužia lyg purvini kirminai mūsų brangią Tėvynę iš vidaus.