Polemika: Darbo migrantų belaukiant
politika

imigrantai        Kartais sunku kalbėti suprantant, kad būsi priverstas ne vieną ir ne du kartus atsakyti į ganėtinai nemalonius ir besikartojančius klausimus. Visuomenė, tauta, tautiškumas, tautinis tapatumas – pradėjęs kalbėti apie tai, esi priverstas susitaikyti, jog teks gintis ir nuo pernelyg uoliai besireiškiančių „patriotų“, ir nuo atviros valstybes modelį propaguojančių ultraliberalų bei nuolatinių „žmogaus teisių gynėjų“. Vieni kaltins tautos vertybių griovimu, kiti pasiruošę klijuoti „ksenofobo“, „rasisto“, „nacisto“ etiketes (ar dar kažką iš plataus epitetų arsenalo).

 

Kalbant apie darbo migraciją, tenka rinktis, per kokią prizmę į šį procesą žiūrėti, ir bandyti mastyti tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis kategorijomis.

 

Šiuo metu globalusis kapitalistinis pasaulis išgyvena tai, ką vieni vadina krize, kiti – natūraliu ekonomikos raidos etapu, o aš, naudodamas medicininę terminiją, drįsčiau tai vadinti ūmiu piniginių srautų perskirstymo procesu, kuomet piniginė masė staiga ima migruoti iš vienos ūkio šakos ar geografinio taško į kitą. Mes šiame procese esame vienetai, kurie apibūdinami kaip darbo jėga, arba, tarkime, pridėtinės vertes mažmeniniai kūrėjai.

 

Būtent šiuo metu ir galėtume pakalbėti apie tai, ar vadovausimės vien ekonominėmis kategorijomis, ar vis dėlto pradėsime vertinti ir tam tikras neekonomines pasekmes, kurios atsiranda šaltai kalkuliuojant santykį tarp stulpelių „pelnas/nuostolis“.

 

Darbo jėga migruoja, ir tai yra normalus reiškinys, kada kalbama apie globalųjį pasaulį (nors ir atsiras tokių, kurie suabejos globalinio kapitalizmo normalumu). Tačiau studijuojant įvairių valstybių patirtį teko atrasti, kad požiūris į atvykusius, jų darbo pobūdį, jiems suteikiamų socialinių garantijų ar pilietinių teisių įvairovę neleidžia sukurti vienareikšmiškai vieningą priimančios visuomenės (recipiento) elgsenos modelį.

 

Esame įpratę, kad svetur ieškoti geresnio gyvenimo traukiama, jei savo šalyje nelieka galimybių prasimaitinti. Būtent gilus skurdas buvo darbo migracijos iš Lietuvos priežastis XIX amžiuje, kuomet nemažai lietuvių atsidūrė Urale, kur tuomet buvo sparčiai kuriamas Rusijos imperijos industrinis „stuburas“. Tą patį galima pasakyti ir apie smetonmečio darbo emigraciją (būtent „emigracija“, o ne „migracija“, nes tuomet išvykimas buvo dažniausia negrįžtamas procesas). Dabartinės darbo migracijos bangos, kurių išskirčiau dvi, šiek tiek pakeitė požiūrį: vietoje „važiuoju, nes neišvažiavęs mirsiu badu“ jau atsirado „išvažiuoju, nors ir galėčiau išgyventi, tačiau dabartinis gyvenimas manęs netenkina“. Dabartinis darbo migracijos procesas bent teoriškai nėra prilygintinas emigracijai, tačiau tai tik teorija.

 

Kad suprastume, kodėl kalbėdami apie šios dienos realijas negalime teigti, kad darbo jėgos migraciniai procesai fatališkai nepaveiks Lietuvos, turėtume pirmiausia pasižiūrėti, kaip skiriasi darbo migrantų statusas įvairiuose šalyse ir kaip visuomenės, naudojančios įvežtinę darbo jėgą, reguliuoja darbo migracijos procesą. Įvežtinę darbo jėgą naudoja visos kapitalistinės valstybės, taip pat augančios valstybės. Įvežtinę darbo jėgą naudojo net ir socialistinės valstybės. Pvz., SSRS, norėdama pakelti savo tekstilės pramonę ir tuo pačiu padėti ideologiškai artimam Vietnamui, įdarbino nemenką vietnamiečių būrį tekstilės ir kitose lengvosios pramones įmonėse.

 

Įvežtinę darbo jėgą naudoja ir atviros likusiam pasauliui visuomenės, ir ganėtinai uždaros, jei pastarosios susiduria su savų piliečių nenoru dirbti tam tikrų darbų ar pritrūksta retos specialybės darbuotojų. Taip Saudo Arabija mielai priima darbo migrantus iš Vidurinės Azijos, maža to – į šalį gali atvykti uždarbiauti net ir moterys (be abejo, musulmonės, ir tik su vyrais). O kai kalba pakrypsta link aukštuminės statybos, tai Saudo Arabija mielai kviečiasi Nepalo statybininkus, kurie iš viso nėra musulmonai (tiesa, yra tam tikra procedūra, kurios metu statybininkas formaliai paverčiamas musulmonu).

 

Galėtumėte pagalvoti, kad po tokių žodžių iškart parašysiu, jog darbo migracija šiuolaikiniame pasaulyje yra nenuginčijamas gėris, tačiau neskubėkime. Kita medalio pusė yra gerokai liūdnesnė. Kalbant apie tai, kaip visuomenės priima atvykusius ir kokios teisės suteikiamos darbo migrantams, galime aiškiai išskirti dvi kryptis, kurių viena – tai bandymai suteikti atvykusiems iš esmės lygias teises su šalies-recipientės piliečiais, kita – aiškiai atskirti atvykėlius nuo „savų“.

 

Ir vienas, ir kitas kelias, kaip nebūtų keista, dažniausiai sukelia visuomenėje analogišką (bent jau išoriškai) reakciją. Integracija, neretai nelogiška ir pažeidžianti savu piliečių interesus, kelia pasipiktinimą ir panieką atvykusiems, tačiau ir de jure ar de facto susiklosčiusi padėtis, kuomet darbo migrantai tampa nevisaverčiais visuomenės nariais, taip pat neapsaugo atvykusius nuo paniekos.

 

imigrantai

 

Olandijos ar Šveicarijos, kur emigrantų teisės yra ypač akylai saugomos, ir Rusijos, kur darbo migrantai tėra „čiurkos“ ir televizija nesidrovi nuolat eskaluoti „blogųjų gastarbaiterių“ temos, „ultrapatriotai“ nuolat paverčia darbo migrantus dėkingu objektu, į kurį gali nukreipti visuomenės pyktį. Tiesa, aukščiau minėtais atvejais darbo migrantai tiesiogiai kontaktuoja su vietiniai gyventojais. Kalbant, pvz., apie tos pačios Saudo Arabijos patirtį, mes susiduriame su reiškiniu, kuomet darbo migrantai nėra nei integruojami, nei infiltruojami į visuomenę. Į šią šalį atvykę darbuotojai gyvena vadinamuose kampaunduose, kurie yra saugomi, tačiau tenai nereikalaujama laikytis griežtu šariato įstatymų – pvz., moterys kuo puikiausia vaikšto be galvos apdangalų ir net gali vairuoti automobilį (visoje šalyje tai griežčiausią draudžiama). Tai tikrai nėra panašu į niūrią darbo stovyklą, o greičiau į olimpinį kaimelį per Maskvos olimpines žaidynes, kuomet aplinkui esanti teritorija buvo mažiau laisva nei saugomas uždaras objektas. Galiausiai man tai primena ir čigonų taborą Vilniuje, kur nemaža dalis įstatymų de facto nustoja galiojusi.

 

Nesiimu spręsti, geras tai sprendimas ar blogas, tačiau nujaučiu, kaip iš vienos pusės išgirsiu „negalima laikyti žmonių stovyklose“, o iš kitos – „visi atvykusieji turi besąlygiškai paklusti šalies įstatymams“. Tektų paklausti, kas geriau? Ar integruoti atvykusius į visuomenę supriešinant juos su nuolat šalyje gyvenančiais? O gal inkorporuoti į visuomenę įvedus jiems griežtus standartus?

 

Iš esmės analizuojant įvairių valstybių patirtį, tenka pripažinti, kad dažniausiai mes susiduriame su dviem modeliais, kuriuos galime pavadini „integraciniu“ ir „diskriminaciniu“. Atrodytų, kas gali būti bendra tarp jų. Tačiau kalbant apie pirminę darbo migrantų priėmimo priežastį – ekonominę naudą – mes pastebėtume, kad ir vienu, ir kitu atveju ji yra akivaizdi. Integracinis modelis leidžia ilgiau išlaikyti savo teritorijoje adaptaciją jau praėjusius migrantus ir didinti jų kuriamą pridėtinę vertę – didinant jų gebėjimus tą vertę kurti (modernizacinis modelis). Diskriminacinis modelis leidžia didinti jų kuriamą pridėtinę vertę tiesiog mažinant jų išlaikymo sąnaudas (taupymo modelis). Taip mes galime aptikti vieną svarbią darbo migracijos skatinimo priežastį: Jo Kapitalistinę Didenybę – Pelną. Pigi ar bent pigesnė darbo jėga leidžia įgyti konkurencinį pranašumą, didina apyvartą ir galiausiai – pelną, kuris yra pagrindinis sėkmės matas.

 

Štai čia mes turėtume nuspręsti, ar ekonominė nauda (o kapitalo pelnų dydis neretai besąlygiškai sulyginamas su ekonomine nauda visuomenei) yra svarbiausias rodiklis kalbant apie valstybės ar tautos ateitį? Ar ekonominis pakilimas naudojant įvežtinę darbo jėga netaps Pyro pergale, kuomet netektys viršys gautąją naudą?

 

Čia vertėtų šiek tiek panagrinėti, koks yra darbo migranto „portretas“. Industrinėje kapitalistinėje valstybėje galima įžvelgti dvi pagrindines darbo migrantų grupes, kurių viena – tai „smegenys“ o antroji – „raumenys“. Techninių ar fundamentinių mokslų aukštos klasės specialisto paruošimas kainuoja labai brangiai, net, sakyčiau pernelyg brangiai, jog net ir ekonomiškai galingos šalys galėtų apsirūpinti vien savais specialistais. Todėl pasaulyje nuolat vyksta „smegenų medžioklė“, kurios metu perspektyvūs specialistai yra kviečiami atvykti suteikiant išskirtines imigracijos sąlygas. Natūralu, kad tokių darbo migrantų nėra daug, jų išsilavinimas nepriekaištingas, o gebėjimai dažniausiai pernelyg specifiški, kad sukeltų priešpriešą su vietiniais darbuotojais. Aukštųjų technologijų srityje net aukščiausios klasės specialisto atlyginimas tesudaro menką galutinio produkto sąnaudų dalį, tad ir niekas pernelyg netaupo – taip nesudarant sąlygų konkurencijai tarp skirtingų (kilmės prasme) darbuotojų.

 

Be abejo, turiu omenyje konkurenciją, kuri atsiranda atvykusių darbuotojų grupei pradėjus savo paslaugas siūlyti pigiau nei tai darė iki tol dirbusieji. Visai kita padėtis susiklosto, jei kalbame apie tuos, kurie atvyko dirbti nekvalifikuotus darbus („raumenys“). Ši darbo migrantų kategorija buvo žinoma net nuo Egipto piramidžių statybos laikų. Dažnas vis dar mano, kad piramides statė vergai, tačiau iš tikro šios grandiozinės statybos vyko nemaža dalimi būtent tuometinių darbo migrantų dėka. Naujais laikais besivystant pramonei, augo ir darbo jėgos poreikis.

 

Jei pradžioje jis būdavo patenkinamas tiesiog persikeliant darbo jėgai iš kaimų į miestus, tai jau XIX a. pabaigoje atsirado migraciniai procesai (nepainioti su kolonizavimo procesais), primenantys šiuolaikinius. Du pasauliai karai, Didžioji depresija ir ilgas atstatymo procesas pokaryje pristabdė migraciją, tačiau jau 9-ojo dešimtmečio pradžioje apie migraciją pradėta kalbėti kaip apie ypatingą problemą. Uždaros kompaktiškai gyvenusios bendruomenės, perkėlusios savo papročius iš Azijos ar Šiaurės Afrikos provincijos į Europos didmiesčius, tapo tokios gausios, kad galiausiai išstūmė vietinius gyventojus iš ištisų didmiesčių rajonų. Uždarų getų su sava kultūra, kalba ar tikėjimu egzistavimas nebuvo kažkas nauja Europoje, tačiau niekuomet tai nesiformavo taip greitai ir visuose Vakarų Europos valstybėse tuo pat metu. Tokį procesą sąlygojo, mano manymu, dvi pagrindinės priežastys.

 

Pirmoji – tai vis tas pats siekis sumažinti produkcijos gamybos kaštus pritraukiant pigią darbo jėgą ir taip didinant pelnus. Po Antrojo pasaulinio karo, susidūręs su vis stiprėjančiu darbuotojų judėjimu už savo teises ir puikiai suvokdamas, kad tolimesnis taupymas vietinių darbuotojų sąskaitą gali baigtis įvykiais, panašiais į 1917 m. Rusijos revoliuciją, kapitalas buvo priverstas sutikti su aukštesniais socialiniais standartais. Kompromisu tapo socialinių garantijų stiprinimas piliečiams ir galimybė dirbti atvykusiems (pradžioje tik buvusių savų kolonijų gyventojams, o po to ir kitiems). Imigracijos mastams didėjant, atsirado tam tikra infrastruktūra, aptarnavusi augančias bendruomenes. Mokyklos, kuriose mokėsi vien imigrantų vaikai, ligoninės, bendruomenių centrai buvo neišvengiamas kompromisas.

 

Tačiau dirbantis prestižinį darbą imigrantas buvo ypač reta išimtis (neskaitant tų, kurie iš karto atvyko kaip „smegenys“). Ir tikrai nevalia versti visko rasizmui ar ksenofobijai. Objektyvi priežastis buvo ir yra tai, kad „raumenų“, t.y. nekvalifikuotos (ar žemos kvalifikacijos) užsienio darbo jėgos daugumą visuomet sudarė (ir sudaro) pirmiausia tie, kurie negalėjo rasti tinkamo darbo savo šalyje ir neturėjo sukaupę jokio turto.

 

Tiesa, pirmaisiais dešimtmečiais padėtis, kuomet aplink stambius pramonės centrus atsirasdavo menkai išsilavinusių, žemų socialinių gebėjimų ir nesugebančių adaptuotis imigrantų rajonai, visiškai tenkino valdžią. Darbuotojas, kuris ateina ryte į darbą, atidirba už mažesnį nei vietinis atlyginimą, nekuria profesinių sąjungų, nereikalauja geresnių darbo sąlygų – buvo idealus kapitalui. Na, o kad vakarais, pvz., Paryžiaus priemiesčiai pavirsdavo mūšio lauku – menka problema. Ko gero, lūžio tašku galima laikyti XX a. pabaigą, kuomet kapitalas rado dar geresnį būdą padidinti savo pelnus ir vietoje to, kad atsivežtų darbo jėgą, tiesiog pradėjo kelti gamybą ten, kur yra pigios darbo jėgos.

 

Tačiau imigrantai jau įsitvirtino (nemaža dalimi besivadovaudami savomis taisyklėmis), atsirado antroji karta, kuri buvo vienodai svetima ir savo tėvų žemėje, ir jų tėvus priėmusioje šalyje. Be to, imigrantai dirbo jau ne vien pramonėje. Aptarnavimo sritis, kuri irgi tapo nepatraukli vietiniams, slauga, komunalinės tarnybos tapo tradicinėmis darbo vietomis. Menkas integracijos lygis buvo ta priežastis, dėl kurios imigrantų bendruomenėse suklestėjo ne tik tradicinis nusikalstamumas, bet galiausiai jų dalis tapo ir religinio ekstremizmo židiniais.

 

Priklausomybė nuo atvykusių darbuotojų jau buvo tokia stipri, kad tiesiog tapo nebeįmanoma atsisakyti jų paslaugų net ir tuomet, kai paaiškėdavo, kad dalis jų atvyko nelegaliai. Legalizavimo akcijos Ispanijoje –geriausias to pavyzdys. Tapo aišku, kad visą tą žmonių masę (kai kuriose vietovėse „naujųjų“ imigrantų dalis sudaro 20% gyventojų) jau nebeįmanoma integruoti vien perauklėjant juos taip, kad jie besąlygiškai priimtų šalies kultūrą, papročius, juolab vyraujantį tikėjimą.

 

Atsiradusios naujos integravimo programos tapo kompromisinės ir kartais sudaro įspūdį, kad ne imigrantus siekiama integruoti į visuomenę, bet visuomenę pritaikyti prie atvykusių. Be to, normoms tapus bendromis, visai Europai imigrantų „problemą“ privalu spręsti ir ten, kur jų dar nėra. Pvz., visai nesenai Lietuvoje pagal ES remiamą programą, – konsultuojant Tolerantiško Jaunimo Asociacijai, – buvo atliekama studija, kurioje išaiškinta, jog vadovėliai yra netinkami, nes remiasi eurocentrizmu, ir esą per mažai dėmesio skiria kitų kraštų (Azijos, Afrikos) istorijai. Žinant, kad dabartiniai abiturientai ir šiaip dažnai neskiria, pvz., LDK nuo LR, o istorijos vadovėliuose būna faktologinių netikslumų, galima spėlioti, kaip „pagerės“ istorijos žinios, jeigu teks klausytis dar ir apie Nubijos karalius.

 

Taigi grįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis bendrame darbo migracijos procese yra šalis-donorė. Vertinant per pastaruosius metus išvykusiųjų piliečių dalį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva „sėkmingai“ konkuruoja su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Diskutuojant migracijos klausimu teko išgirsti tokią nuomonę: „Airijoje irgi gyveno 8 mln. Pusė išvyko, tačiau šalis tik sustiprėjo“... Tačiau, kaip ir minėjau, reikėtų suvokti, ką mes traktuojame kaip naudą, o ką busime priversti vadinti praradimu.

 

Neabejotina, kad po alinančios emigracijos bangos ir dabartinės vadinamosios krizės prasidės atsigavimo laikotarpis. Žinant, kad išvykusių darbingų žmonių skaičius kai kuriose Lietuvos vietovėse sudaro trečdalį, akivaizdu, kad jau artimiausiu metu susidursime su darbo jėgos trūkumu. Kažką panašaus jau buvome matę prie trejetą metų, kuomet stambūs pramoninkai ir statybos sektoriaus žaidėjai pareikalavo nedelsiant supaprastinti darbo jėgos įvežimą. Jų reikalavimai iš dalies buvo patenkinti, ir tik ekonomikos krizė neleido procesui įsisiūbuoti.

 

Kapitalistinė „laisvosios rinkos“ principu paremta ekonomika, kaip mes žinome, turi tik vieną progreso ir gerovės matą – pelną, kuris iš esmės nubraukia visus nematerialius dalykus, nebent juos irgi pavyktų įrašyti debito/kredito stulpeliuose. Pigi darbo jėga ir jos dėka mažinamos kapitalo išlaidos, pasak liberalios pakraipos ekonomistų, yra gėris, leisiantis valstybei tapti neva konkurencinga ir turtinga. Taip, neabejotinai, kelias, kuomet kurį laiką eksploatuojama pigi darbo jėga, o didėjančių įplaukų dėka kuriama stipresnė socialinė sistema, yra visiškai įmanomas.

 

Tačiau kaip tik tokį kelią jau nuėjo „senosios“ ES valstybės, kurios prie saviems sukurtos socialinės sistemos (su didelėmis pašalpomis, socialiniais projektais, bedarbio išmokomis) galiausiai buvo priverstos prijungti ir buvusius darbo imigrantus. Maža to, pradinis menkas dėmesys atvykusiems virto kur kas didesniais dalykais. Siekiant suvaldyti naujai atvykusiųjų (ir jų palikuonių) masę, teko atsisakyti nemažos dalies to, kas sudarė tradicinę Vakarų Europos kultūrą. Jau dabar Londono centre parduotuvės vitrinoje vargiai pamatysi užrašą „Linksmų Šv. Kalėdų“, o tik politkorektišką „Su Šventėmis“. Tiesa, verta pabrėžti, kad multikultūriškume problemos nėra, o atvykusieji gali puikiai papildyti ir praturtinti visuomenę. Lietuva yra kaip tik geras pavyzdys, rodantis, kaip turėtų sugyventi įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, tačiau verta atminti, kad skirtingų tautų integracijos procesas kartais vykdavo šimtmečiais.

 

ksenofobai

 

Pabandykime įvertinti, kokia darbo jėga Lietuvoje gali tapti paklausi? Tariamo (o „pakilimas imat skolon“ iš esmės negali būti vertinamas kitaip nei „tariamas pakilimas“) ekonominio pakilimo metais Lietuvoje žymią pridėtines vertės dalį sukurdavo statybos sektorius, pramonei susikurti šis laikotarpis buvo pernelyg trumpas, be to, pramonė nebuvo taip dosniai finansuojama bankų. Nenuostabu, kad stipriausioje tuomet ūkio šakoje dirbo pagrindinė mažiau kvalifikuotos darbo jėgos dalis. Lygiai taip pat natūralu, kad netekę darbo šie žmonės galiausiai papildė emigrantų gretas. Krentant ekonomikai, susitraukė ir aptarnavimo sfera, išmetusi į gatves nemenką dalį buvusių darbuotojų, kurie irgi išvyko svetur. Taigi pirmutinis poreikis, atsirasiantis Lietuvoje, bus neabejotinai „pigių“ žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis.

 

Galime spėlioti, kokiomis sąlygomis bus įdarbinami užsieniečiai, tačiau jų įdarbinimo sąlygos bei socialinės garantijos negalės būti prastesnės nei nurodo ES teises aktai. Braškanti Lietuvos socialinės apsaugos sistema susidurs su būtinybe užtikrinti lygias atvykusių ir vietinių darbuotojų socialines teises greičiau, nei pajėgs susitvarkyti su jau esamomis problemomis.

 

Tačiau didžiausios netektys laukia tikrai ne socialinėje ar ekonominėje plotmėje. Pradėjau šį straipsnį tautiškumo sąvokomis, ir ne veltui. Globalinio kapitalizmo sąlygomis migracijos procesai yra skatinami. Tai dar vadinama „darbo jėgos mobilumo didinimu“. Ne veltui esu ne kartą paminėjęs, kad vienintelis kapitalizmo matas yra pelnas, o visi procesai yra geri, jei jie teigiamai atsispindi banko sąskaitoje. Tapatumo išsaugojimas nėra pelningas dalykas vien dėl to, kad lietuvis darbuotojas Lietuvoje gali tapti pernelyg brangus.

 

Ko gero, atkreipėte dėmesį, kad dabartinėje Lietuvos politinėje padangėje iki šiol neatsirado emigravusiems tautiečiams atstovaujančios politinė jėgos. Net ir žinodama tragiškus emigracijos mastus, valdžia (ir buvusioji, ir esamoji) nerodo jokio noro sudaryti sąlygas žmonėms sugrįžti.

 

Ne kartą teko girdėti, jog esą bet kokie darbo migracijos apribojimai yra žmogaus teisių pažeidimas, juos įvesti yra „neeuropietiška“. Su pastaruoju teiginiu sutikčiau, nes, kaip jau matėme, „senoji“ Europa iš tiesų buvo priversta (būtent priversta) sudaryti ypač palankias sąlygas atvykusiems, ir tai, beje, sąlygojo jos pačios veiksmai darbo imigracijos proceso pradžioje. Tačiau vargu ar reikalavimai atvykusiam bent jau minimaliai integruotis, iki jis bus įtrauktas į šalies socialinę sistemą, yra žmogaus teisių pažeidimas.

 

Tad koks kelias būtu optimalus Lietuvai, kad jai netektų spręsti problemų, kurios kamuoja ispanus, airius ar olandus? Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad mes dar turime bent kelerius metus, kol darbo jėgos trūkumas dar netapo akivaizdus ir neatsinaujino procesai, kurie buvo juntami 2008 metais. 

 

Kalbant apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius, reikia įvertinti, kad už šalies ribų atsidūrė daugiau nei ketvirtadalis darbingų piliečių, o tai yra resursas, nuo kurio (galiu teigti visiškai drąsiai) priklausys, kokia linkme judės Lietuva. Tačiau dabartinė padėtis rodo, kad pastaraisiais metais šalį valdžiusiam (ir valdančiam) politiniam elitui reemigracijos problemos sprendimas nėra reikalingas. Manyčiau, tokį požiūrį lemia vietinis kapitalas, kuriam grįžtantys darbuotojai gali kelti reikalavimus, analogiškus tiems, kokius kelia Vakarų dirbantieji. Patenkinti juos vietinis kapitalas nėra linkęs.

 

Beje, kalbos apie tai, kad samdomiems darbuotojams Lietuvoje negalima sudaryti sąlygų, panašių į Vakarų darbuotojų sąlygas, yra pagrįstos tik iš dalies. Panagrinėjus stambių įmonių rodiklius paaiškėja, net ir vadinamosios „krizes“ metu jų galimybės sumažėjo ganėtinai nežymiai. Stambiosios prekybos įmonės deklaravo 17% sumažėjusia apyvartą, tuo tarpu realaus darbo užmokesčio kritimas sudarė 30% ir daugiau. Per vadinamosios „krizės“ laikotarpį daugelis net nesustabdė plėtros projektų, o tai puikiai parodo, kieno sąskaita taupo lietuviškasis kapitalas. Kiek prastesnė padėtis statybų sektoriuje, tačiau ir ten nėra taip blogai, kaip kartais teigiama. Jei smulkieji statybos rinkos dalyviai iš tiesų smarkiai nukentėjo, tai didieji per tris ekonominio piko metus sugeneravo milžiniškas lėšas, kurios buvo dažnai „nusiurbiamos“ per antrines įmones.

 

Todėl kalbant apie reemigraciją kaip pagrindinę užduotį, ypač svarbus tampa Lietuvos politinės vadovybės vaidmuo. Kapitalo ir samdomo darbuotojo santykių gerinimas susidariusioje situacijoje, deja, tampa įmanomas tik taikant išorinio poveikio priemones.

 

Antruoju svarbiu žingsniu turi tapti praktinių klausimų sprendimas. Svarbiausiais klausimais laikyčiau darbo, būsto ir šeimos politikos klausimus. Jei darbo problemų sprendimai yra iš esmės žinomi, apie galimą būsto programą (kuri yra svarbi tiek reemigravusiems, tiek jaunoms šeimoms apskritai) reikėtų pakalbėti plačiau. Apie valstybės investicijas į ilgalaikį nuomojamą būstą (nepainioti su socialiniu būstu) jau buvo kalbėta, tačiau viskas atsiremia į nenorą pradėti procesą motyvuojant tariamu lėšų trūkumu.

 

Apsiginklavau kalkuliatoriumi ir prisiminiau, kad net pačios karštinės laikais 1 kv.m būsto savikaina (įskaitant visą darbo užmokestį statantiems darbininkams) tesiekė 1700 Lt. Tad atlikęs nesudėtingą aritmetinį veiksmą suskaičiavau, kad į „Koliziejaus“(vadinamojo Nacionalinio stadiono) statyba jau „investuoti“ 88 235 kv.m gyvenamojo būsto arba 1764 šeimyniniai butai. Į vieno žmogaus tuštybės paminklą prie Katedros – panašiai tiek pat. Pusė tiek – į laivą, retkarčiais surandantį kokią nors miną ar šiaip metalo laužą. Na, o dar 1600 butų buvo paaukoti amerikiečių tankų vežiojimo priemonėms pirkti.

 

Taigi vien tik atsisakius šių beprasmiškų statinių ar pirkinių buvo galima pastatyti 5900 šeimyninių butų, kuriuos bent tam tikrą laiką galėtų nuomotis jaunos šeimos, iki jos taptų iš tiesų pajėgios įsigyti ar pasistatyti nuosavą būstą. Kai kas gali mane pavadinti tarybinio laikotarpio statybų besiilginčiu piliečiu, tačiau pasvarstykite patys, kas geriau: ar tai, kad dvidešimt tūkstančių piliečių liktų Lietuvoje arba į ją sugrįžtų, ar tai, kad svetimi tankai būtų ir toliau vežiojami po tokią pat svetimą dykumą, o retas užsienio klerkas būtų girdomas šampanu pseudoistoriniame pastate?

 

Kyla įtarimas, ar mes nesame liudininkai tam tikro „kartelinio susitarimo“ tarp vadinamųjų „NT vystytojų“, bankininkų ir valdžioje buvusių (ir esančių) politinių grupuočių? Kaip ir minėjau, stambių statybos sektoriaus žaidėjų viršpelniai tikrai darė įtaką politiniams sprendimas.

    

Tačiau ar Lietuva, nors ir pritaikius reemigracijos skatinimo priemones, ateityje galės apsieiti be įvežtinės darbo jėgos? Akivaizdu, kad ne, tačiau nuo dabartinių veiksmų priklausys, ar bus priimama nekvalifikuota darbo jėga, taip skatinant menką pridėtinę vertę kariančių ūkio šakų plėtrą, ar darbo imigracija įgaus, pvz., JAV būdingus požymius, kuomet valstybė pageidauja matyti tik tuos, kurie gali sukurti kažką nauja. Pirmasis kelias akivaizdžiai veda į socialinių ir tautinių problemų paūmėjimą, o antrasis neabejotinai paskatins šalies progresą ir nesukels grėsmės nei šalies identitetui, nei atvykstantiems.

 
Vitalijus Balkus
2010 07 05, Vilnius
 

A.lt redkolegijos pastaba. Šio poleminio straipsnio idėjos toli gražu nesutampa su anarchistiniu požiūriu į ekonominės migracijos problemas. Autorius atvirai užima valstybininko poziciją paprastus žmones niekinamai vadindamas „žmoniškaisiais ištekliais“. Ginčytinas ir jo požiūris į neva „išgalvotą“ kapitalizmo krizę. Vis dėlto kai kurios autoriaus mintys yra tikrai įdomios ir netgi netikėtos.

 

 

Komentarai  

 
0 # anarchistai ir ultraliberalaien arche Y-m-d H:i
Anarchistų požiūris į migraciją beveik sutampa su ultraliberalų požiūriu (jokių apribojimų!). Skiriasi tik vienas esminis dalykas: ultraliberalai skatina ekonominę migraciją, o anarchistai norėtų ją iš viso pašalinti panaikindami ekonominės galios skirtumus ne tik tarp gyventojų sluoksnių, bet ir tarp regionų. Ekonominės migracijos anarchistinėje visuomenėje iš viso nebūtų, tik natūrali migracija dėl klimato pokyčių ir pan.

Žodžu, anarchistai norėtų panaikinti ekonominės migracijos priežastis, tačiau jei to padaryti neišeina, jie nedraudžia žmonėms migruoti.
 
 
0 # kiekivenai Upei - po hidzaba !Kostia Y-m-d H:i
is vienos puses - nekontroliuojam a migracija kaip fenomenas savaime issaukia ksenofobija ir rasizma, is kitos puses migracija yra briuselio pederastu - kosmopolitu - kapitalistu irankis siekiant sunaiktini nacionalines darbo klases elementus.
tai vertinu lygiai taip pat, kaip ir bet kokia Briuselio iniciatyva - kategoriskai neigiamai.
 
 
0 # >> en archesnekorius Y-m-d H:i
"panaikindami ekonominės galios skirtumus ne tik tarp gyventojų sluoksnių, bet ir tarp regionų."

Kaip tarkim jus naikintumet regionu ekonomines galios skirtumus? Tarkim naftos turintis krastas nafta gali naudot pigiau nei krastas kuris jos neturi, nes jiems nafta reikia iki saves atsigabenti.. is cia islaidos ir kainos pakilimas. Tad fabrikui reikalaujanciam naftos geriau stovet arciau naftos saltiniu. Cia kaip pavyzdys.. galim imt bet kokias naudingas iskasenas. Tad kaip anarchistai siulo isskirstyt i regijonus zelevas, kad visi regionai taptu ekonomiskai lygus? Arba juk nepaslaptis, kad kai kuriuose regionuose ilgiau buna silta ir ten visus metus gali dirbt ukininkai vis ka nors augindamai.. kaip islyginsit ir sia neligybe?
As tikriausiai nesupratau ka norejot pasakyt arba jus tiesiog rimtu veidu nusisnekejot. :-)

"anarchistai norėtų panaikinti ekonominės migracijos priežastis"
Is tiesu labai grazus noras, bet noreciau isgirst apie tai placiau. Zmonem kazkaip iprasta, kad pamacius koki blizganti suda jo uzinori, nors jo jiems nereikia ir nesant galimybei jo gauti jie isvaziuoja i kita sali. Tarkim ir dabar kai kuriose salyse valdzia yra labai silpna, tad zmones ten laisvai galetu kurti anarchistines bendruomenes ir kuo ramiausiai gyvent, bet vat pamate kaip musuose nudurneje zmones kiauras dienas sedi prie kompu, zudosi del uzpisancio darbo, vaizduoja laimingus apsistate blizgiais bereiksmais sudais.. patys uzsinori taip nuostabiai gyvent, tada dalis zutbut stenges emegruot, o likusioji dalys buriasi ne i anarchistines bendruomens, o i kovos grupes ir kariauja del valdzios, kad atvestu kapitalistini ar komunistini/nac istini roju. Velgi, kaip manot kodel taip yra?
 
 
0 # apie regionus ir migracijąen arche Y-m-d H:i
Trumpame komentare neįmanoma išvardinti visų detalių. Sakydamas "panaikinti ekonominės galios skirtumus tarp regionų" turėjau omenyje ne ekonominę galią, kurią suteikia gamtos resursai, o tą, kuri atsiranda dėl kapitalo koncentracijos. Juk šiandien geriau gyvena ne tie regionai, kuriuose daug naftos, o tie, kurie tą naftą siurbia (plg. Iraką su JAV). Kapitalizme išnaudojimas yra totalus: išnaudojami ne tik žmonės, bet ir regionai. Štai prieš tokį regionų išnaudojimą, kuri yra svarbiausia skirtingos ekonominės galios priežastis, ir pasisako anarchistai.

Ekonominės migracijos priežastys išnyks pačios savaime, kai bus panaikintos minėtos regionų išaudojimo priežastys. Logika sako, kad tada lietuviai turėtų emigruoti ne į Angliją, o į Saudo Arabiją ar Sibirą (kur daug naudingų iškasenų). :-)
 
 
0 # neatspesitekaukas Y-m-d H:i
Na, as masine (o ne bet kokia) imigracija i Lietuva is treciuju saliu (t.y. is kulturiskai, mentalitetiskai ir pan. atsilikusiu, vadinasi primityviu, savimi nesugebanciu pasirupinti regionu) palaikyciau tik tokiu atveju, jeigu buciau tikrai didziulis ultra-liberalas (didesnis net uz anarchistus) ir noreciau visiskai pertvarkyti zmones, ju vertybes, pasauleziura ir pan. (daug radikaliau negu anarchistai). Pvz. prasidejus karams nebeliktu krikscionybes liekanos - humanizmo. Daug vertybiu, kurios dabar klesti - zlugtu. Daug nauju iskiltu. Gal susiformuotu nauja pasauleziura? Pasaulis is dabartinio gana civilizuoto, humanisko ir kontroliuojamo gyvuliu ukio (pvz. ES) per katastrofas sulauketu ir visikai persitarkytu.

Bet zinoma to nenori tokie humanistai kaip anarchistai, nes ju svajone yra gyventi Dzono Lenono dainoje "Imagine", kur nera karo, kraujo, o zmones valgo mesa nieko nenuzudydami (gal kiaules pacios pasiskerdzia?), zolytes skausmo nejaucia, (gal delt to, kad neturi gerkles klykti ir koju begti?). Gyvuliu ukio vadovai irgi sito nenori (tie, kurie stumia ivairias globalias organizacijas stabilumui palaikyti ir neleisti siam puvanciam, i teisini nihilizma besiritanciam pasauliui sugriuti sulaukejant, subarbarejus (tie zmones greiciausiai tera tik parazitai).

O Gal to noretu nacionalistai? Na, nz, nes tai, kas yra siuo metu fundamentalu ultra-nacionali stams tai faktiskai tik destrukcija (gal del problemu seimose vaikysteje ir/ar pan?). Taciau tokie ilgai neistemptu - vadai baigtu kaip hitleris, o kariai kaip wermachtas, nes destrukcija negali nieko isgimdyti (jei ne ufonautai, tai tuomet patys tarpusavyje anskciau ar veliau). Gal tuomet jie bazuosis ant krikscionybes? Ji zmones daro impotentus (pvz. del saviplakos, zmongiskumo zeminimo ir pan. - Europa vidurmaziais buvo atsilikusi ir silpnese uz arabus, turkus, tolimuosius rytus) ir tokie zmones isnyks, galima sakyti naturalioje atrankoje pries energinguosius barbarus! Ir tuomet statistiskas nacionalistas papuola i pragara - pirmas kelias (naciu) veda i susinaikinima, antrasis (krikscionybes) i sunaikinima, tad... reikia treciojo! AAAaaa, bet statistiskas nacionalistas nieko NAUJO nesugeba sukurti!!!

Tiesa, apie ufontautu integracija (taip pat ir tarkim "integravimas i anarchistu pasauleziura") - jie yra kitokie (skirtumai tarp ju ir musu yra didesni, negu tarp musu ir v. europieciu) ir MASINE imigracija tai padaro neimanoma, nes ju plusta per daug ir per greitai.

Vat taip :-)
 
 
0 # apie kultūrąbah Y-m-d H:i
Iš kur tas Vakarų šalių besąlygiškas susižavėjimas savo Vakarietiškąja kultūra? Pagrindinis visuotinis kirtumas tarp Vakarų kultūros šalių ir kitų kultūrų yra ekonominis. Vakarų kultūros esmė- pinigai, t.y. kultūrinė vertė subordinuojama piniginei. Afrikoje kokios nors genties sukurtas meno kurinys (tarkim, kokios dievybės skulptūra, ar ritualinis šokis jai)jų kultūroje turi dvasinę vertę, be jokios piniginės išraiškos, tuo tarpu Vakaruose meno kūrinio dvasinė vertė išreiškiama per jo piniginę vertę. Kadangi Vakaruose kultūra matuojama tik ekonominiais matais, prieinama išvada, kad Vakarų kultūra yra labiau išsivysčiusi (turinti didesnę ekonominę vertę) nei kitos.