In memoriam: „Linksmasis miesto partizanas” Fritzas Teufelis
istorija

fritz-teufel 0        2010 m. liepos 6 dieną mirė Fritzas Teufelis (1943-2010) – bene žymiausias praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kontrkultūrinės Vakarų Berlyno scenos veikėjas, avangardinių politinių hepeningų autorius, „Kommune 1” – pirmosios kairiojo Vokietijos jaunimo komunos – steigėjas, partizaninio „Birželio 2-osios judėjimo” įkūrėjas, už politinę veiklą daug kartų apkaltintas nebūtais dalykais ir daug metų praleidęs už grotų.

 

Vėjavaikis linksmuolis, organiškai nepakenčiantis jokių autoritetų, diktato ir valdžios, – toks jis išliko XX a. 7-8 dešimtmečiuose maištavusio jaunimo akyse. Jo kompanija buvo vadinama „Spass-Guerrilla“ („linkmuolių gerilja“). Visai kitaip jį vertino konservatyvi to meto Vokietijos valdžia. Jos akimis F. Teufelis buvo teroristas ir padegėjas, glaudžiai susijęs su pačia baisiausia kairiųjų organizacija – „Raudonosios Armijos Frakcija“ (RAF, „Rote Armee Fraktion“). Vis dėlto F. Teufelis RAF grupuotei nepriklausė, nors jai ir simpatizavo. RAF marksistai į savo gretas jo nepriėmė, nes laikė jį „nepatikimu“ anarchistu ir „kovai nesubrendusiu“ menininku...

 

F. Teufelis gimė 1943 m. nedideliame Vokietijos miestelyje Ludwigsburge, 1963 m. pradėjo studijas Laisvajame Berlyno universitete. Studijavo germanistiką, žurnalistiką, vėliau – teatro meną. 1967 m. sausį kartu su kitais dviem studentais – Dieteriu Kunzelmannu ir Raineriu Langhansu – įkūrė „Pirmąją komuną” („Kommune 1”), kurią galima laikyti dabartinių skvotų prototipu.

 

„Komunarai“ organizavo radikalius politinius ir meninius pasirodymus, o per 1967 m. balandžio 2 d. vykusį JAV viceprezidento Huberto Humphrey vizitą Vakarų Berlyne surengė pirmą rimtą akciją. Protestuodami prieš karą Vietname, jie apmėtė viceprezidentą paketėliais su pudingu. Šią simbolinę akciją Vokietijos ir viso pasaulio korporacinė žiniasklaida pateikė kaip terorizmo aktą – bandymą susprogdinti bombą ir nužudyti aukštą JAV pareigūną (žr. Ulrike Meinhof „Napalmas ir pudingas“). Policija suėmė vienuolika „Kommune 1” judėjimo narių, bet netrukus paleido, nes paaiškėjo, jog savadarbėse „bombose“ vietoje sprogstamųjų medžiagų buvo jogurtas, pudingas ir kreidos milteliai...

 

Kitas F. Teufelio konfliktas su policija įvyko po kelių mėnesių. 1967 metų liepos 2-ąją Vokietijai oficialiam vizitui pasikvietė Persijos (dabartinio Irano) šachą Rezą Pahlavi, kuris vadovavo karinei Irano diktatūrai. Berlyno studentai surengė tūkstantines protesto demonstracijas,  į šeicho palydą ir policininkus mėtė „dažų bombas“, supuvusius pomidorus ir kiaušinius. Policijos brutaliai atakavo protestuotojus, panaudojo dujas ir net kovinius ginklus. Nuo policininko kulkos žuvo 26 metų romanistikos studentas Benno Ohnesorgas, daugybė studentų, tarp kurių pateko ir F. Teufelis, buvo suimti ir apkaltinti riaušių organizavimu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Fritzas buvo uždarytas į areštinę iki pat metų pabaigos. Šimtai studentų, protestuodami prieš neteisėtą valdžios ir policijos elgesį, paskelbė bado streiką. Gruodžio 22 d. įvykęs teismas F. Teufelį išteisino. Į klausimą „Kas Jūsų tėvas?“ Frizas atsakė: „Žinoma, kad fašistas. Juk jis priklauso tai pačiai kartai, kaip ir jūs.“ 

 

Vokietijos žiniasklaida „Kommune 1“ jaunuolius ėmė vadinti „siaubo komuna“, o policija – kurpti baudžiamąsias bylas. Frizui dar sėdint areštinėje, prieš jį buvo pradėta garsioji „prekybos centrų padeginėjimų“ byla. Mat po 1967 m. gegužės gaisro Briuselio prekybos centre (jame žuvo apie 300 žmonių) Berlyne pasirodė „Komunos“ atsišaukimai, kuriuose buvo neva raginama padeginėti prekybcentrius: „Degantis prekybos centras su jame degančiais žmonėmis Europos sostinėje pirmą kartą perteikė spragsintį Vietnamo karo įspūdį, kurio mums iki šiol trūksta Berlyne Kada gi suliepsnos Berlyno prekybos centrai?“

 

Be to, policijai užkliuvo žodžiai, kuriuos F. Teufelis ištarė viename kairiųjų susirinkime: „„Geriau padegti prekybos centrą, negu jam vadovauti”. Bet labiausiai teisėsaugą įsiutino, kad prekybcentriai iš tikro buvo padegti – 1968 m. balandžio 2 d.  RAF grupuotės nariai padegė du prekybos centrus Frankfurte, taip išreikšdami savo protestą prieš JAV vykdomą karą Vietname.

 

Nors jokių įrodymų nebuvo (apie tai šiandien žiniasklaida kalba atvirai), Miunchene surengtas teismas nuteisė F. Teufelį 2 metams kalėjimo. Frizas liko ištikimas sau – teismo nuosprendį išklausė atsistojęs ant galvos.

 

1975 m. F. Teufelis vėl buvo suimtas. Šį kartą jis buvo apkaltintas partinio boso – Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininko Peterio Lorenco – pagrobimu. 5 metus (!) praleidęs be teismo kalėjime, jis neprarado sau būdingo optimizmo ir šmaikštumo. 1980 m. Berlyno vykusiame teismo posėdyje jis pateikė alibi ne tik dėl partijos boso pagrobimo, bet ir dėl papildomo kaltinimo 2 bankų padegimu. Antrąjį savo alibi jis pavadino „b-libi“ ir pradėjo jį eilėraščiu, skirtu „moderniajai inkvizicijai“ (teismui):

 
Mieloji mano skrybėle,
tarnauki man ilgai!
Nepaliki manęs vieno
su tuo kvailu per visą pilvą,
didžiai inteligentišku teismu!
Padėk atskleisti tiesą!
Simsalabim!
Frizas Teufelis tėkš a-libi!
Abrakadabra!
Ponai ir ponios, ar nenuostabu:
Frizas Teufelis tėkš ir bė-libi! 
 

Fritzas buvo išteisintas, tačiau jokios kompensacijos už 5-erius kalėjime praleistus metus negavo. Į klausimą „Kodėl taip ilgai nepateikei alibi?” atsakė: „Mano alibi niekam nebuvo įdomi. Aš norėjau parodyti, kaip veikia sistema.”

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Keletą linksmų kontrkultūrinių akcijų F. Teufelis surengė ir vėliau. Štai 1982 m. vasario 19 d. dalyvavo televizijos pokalbių šou, kuriame buvo kalbama apie gerą elgesį. Moderatoriui suteikus žodį, Fritzas ėmė aiškinti: „Norint gerai elgtis, reikia priešintis – nekonvenciškai, netgi kriminaliniu būdu. Galiu aiškiai tą pademonstruoti ir sušlapinti, pavyzdžiui, finansų ministrą.” Tada jis išsitraukė žaislinį vandens pistoletą.ir ėmė purkšti ant laidoje dalyvavusio tuometinio Vokietijos finansų ministro Hanso Matthöferio. Po kiek laiko šis šliukštelėjo Fritzui į veidą taurę vyno.

 

Praėjus audringai jaunystei, F. Teufelis ėmė gyventi kur kas ramesnį gyvenimą. Rašė Vokietijos kairiųjų laikraščiui „TAZ“, dviračiu vežiojo pašto siuntinius. Ėmė sirgti Parkinsono liga. 2001 m buvo apdovanotas Wolfgango Neusso pilietinio pasipriešinimo premija. „TAZ“ laikraštis, su kuriuo ilgai bendradarbiavo, atsisveikinimo straipsnį vainikavo antrašte „Mirė 1968-ųjų humoristas“.

 

Pagal www.taz.de parengė dp

2010 07 09

 

Fritz Teufel 1966

 

Fritz Teufel 1967

 

Fritz Teufel 1968

 

Fritz Teufel 1990

 

Fritz Teufel 2005

 

 

Komentarai  

 
0 # pagarba žmoguikkk Y-m-d H:i
R.I.P.
 
 
0 # chaVytis Y-m-d H:i
vokieciu Stasys Urniezius kojas pakrate
 
 
0 # "Teufel" - lietuviškai "velnias"pinčius Y-m-d H:i
Cha, neblogai gyventi su tokia pavarde:-)