Nida Vasiliauskaitė. Kodėl „mums“ nieko neatsitiko
politika

vasiliauskaite        „Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, dar neatmetusių Sokrato priesaikų – viešai klausia: kas mums atsitiko? Deja, neatsitiko nieko ypatinga: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tada laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti.“ – rašo Tomas Venclova.

 

Visiškai sutinku. Neatsitiko nieko, nes, paprasčiausiai, nebuvo, kam atsitikti – kitokie „mes“, neksenofobiški, neprovincialūs, skeptiški, ironiški, laisvi pasaulio piliečiai, gebantys atpažinti neonacistines idėjas ir neketinantys turėti su jomis nieko bendra, „mes“, kuriems būtų prireikę laiko ir rimtų išorinių paskatų transformuotis į tokių idėjų simpatikus, Sąjūdžio laikais neegzistavome (turiu omenyje bendras nuotaikas, politinį ir intelektualinį „klimatą“, o ne pavienius individus).

 

Ne demokratija, asmens laisvė ir žmogaus teisės buvo tikroji Sąjūdžio vėliava, o „lietuvybė“, „tautiškumas“, kapitalizmas ir „Marijos žemė“ (kurioje, savaime suprantama, kitatikiai, laisvamaniai, agnostikai, ateistai ir panašūs „sovietinės sistemos reliktai“ nebeturės jokio balso) – XX a. pirmajai pusei būdingos fantazijos apie etninį „apsivalymą“, brutalus nacionalizmas („rusai – lauk!“), klerikalizmas ir (vienintelė naujovė!) „vakarietiškų“ supermarketų ilgesys.

 

Santvarka, kurią norėta atkurti ir kuri – jei ne pakitusi tarptautinė situacija ir būtinybė į ją atsižvelgti – tikrai būtų atsikūrusi, buvo Antano Smetonos laikų autoritarizmas. Dar, pridurčiau, jei ne (antirusiškas) nacionalizmas, neleidęs „mums“ atkartoti Baltarusijos modelio ir, paradoksaliai, pastūmėjęs „Vakarų“ link (Sovietų Sąjunga daugeliui Sąjūdžio herojų ir sekėjų atrodė „Blogio imperija“ iš esmės ne todėl, kad buvo totalitarinė, represinė, bet kokį individualų krustelėjimą traiškanti valstybinės kontrolės mašina, diktavusi, kaip gyventi ir ką galvoti, o todėl, kad „mus“ valdė rusai, kad jie „nebijojo Dievo“, kad kažką kadaise atėmė; ir dar kad trūko džinsų, vakarietiškos muzikos ir vakarietiškų atlyginimų, „euroremonto“, geresnių automobilių, trispalvės, bananų...).

 

Taip, būta euforijos ir džiaugsmo, pojūčio, kad vyksta kažkas labai svarbaus, kad mano akyse griūva visas senasis pasaulis, kuriame dar nespėjau apsiprasti, į kurį visai netroškau („kai užaugsiu“) integruotis, kurio man nebuvo gaila, nes atrodė kažkoks blankus, nykus, netikras, be spalvų, rėksmingas, pilnas pataikūniško melo, baugių nutylėjimų, oficialių „tiesų“, dirbtinio komiško heroizmo (kaip sau norite, melžėja ir traktoristas, kad ir kokie „darbo pirmūnai“ būtų, negali patraukti niekieno vaizduotės savo gyvenimo forma), keistų ir kvailų taisyklių. Knygų trūkumas, negražūs daiktai, negražūs miestai, nevykę žodžiai, absurdiškos kalbos, negražūs ir paniurę žmonės...

 

Ir vis dėlto, pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenu su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės (daugelis jų išniro – tarsi iš kažkokios pirmykštės tamsos – kaip didžiai godotini „disidentai“, „kentėtojai“, regėtojai“, „laisvės kankiniai“ (1) , iš kurių šiukštu negalima juoktis), šitas pamokomas, „balanos gadynės“ intonacijomis rezonuojantis apaštališkas tonas kalbant su publika („Ei, jūs, homo sovietikai! Jūs, beviltiškai sugadintieji! Jūs nieko nesuvokiate – klausykite mūsų, tikrųjų tautos sūnų, ir nepaklysite!“), netrukęs užlieti visą viešą erdvę? Jie visai nepanašūs į laisvus, juo labiau į mąstančius. Tokiems net ožkos nesinorėtų patikėti, ką jau kalbėti apie ėjimą ten, kur jie rodo...

 

O kurgi kiti? Kodėl jie tyli?? Kodėl vieninteliai, neprisidedantys prie tautinių rėksnių adoracijos, tėra medinis sovietinis isteblišmentas ir saujelė apgailėtinai naivių „komunizmo“ adeptų (tai bent alternatyva!)? Kodėl dėdulis, TV ekrane švytinčiomis akimis sapaliojantis apie tai, kaip karo metais dalgiu skerdė arklius („O, kokie tada buvo laikai! Būtumėt matę: perbraukiu aš jiems dalgiu, kraujas trykšta, o arkliukas dar nusižvengia taip prieš mirtį! Taip...“), pristatomas kaip vietinis didvyris (gi partizanavo)? Kodėl nuo šiol turėčiau rimtai klausytis kažkokios neišsilavinusios moters samprotavimų apie kreacionizmą?

 

Kodėl solidžiais laikomi laikraščiai prisipildė horoskopų, o universitetus baigę žmonės klumpa paliepus kašpirovskiams – nejau iš vidinės laisvės pertekliaus? Kodėl pamokslus neturtėliams beriantys pusmoksliai funkcionuoja tarsi intelektualai (kartais netgi tarsi mistinės būtybės) – ir niekas (skirtingai nei iš sovietinių bonzų) iš jų nesijuokia? Kas dedasi? Kokiu būdu šita ir taip kvaištelėjusi šalis sugebėjo pavirsti į visišką nesusipratimą?

 

Graudenimai, mokymai, moralizavimai, gąsdinimai, regėjimai, fobijos, kaltinimai, tautos priešų paieškos, nuolatinė apokaliptika (esą vis kažkas aplink griūva, pūva, yra beveik negrįžtamai sugedę ar sugadinta, ir tik maža „tautos vedlių“ grupelė mato šviesą tunelio gale) ir visa gaubiantis gūdus „atgimėlių“ primityvumas, kurio beveik niekas tada nereflektavo – būtent tokie, deja, yra mano vaikystės sąjūdiniai prisiminimai.

 

Lenino galvą mokykloje pakeitė Vytauto, kūjį su pjautuvu – Gedimino stulpai, privalomą ateizmą – privalomos pamaldos, eilėraščius apie Spalį – menine prasme tokie pat beverčiai eilėraščiai „apie Lietuvą“ (kuriuos dera mokėti kiekvienam „gerai išauklėtam“ vaikui), pasaulinę ir ypač rusų literatūrą – vietinės reikšmės klasikai. Vienus simbolius – kiti.

 

Atitinkamai, sovietinį režimą vis taikėsi pakeisti „katalikiškai-tautinis“. Laimei, minėtų aplinkybių dėka, nesėkmingai, bet rimtų kalbų apie tautinę valstybę, tautinę kultūrą, tautinį meną, tautinę mokyklą netrūko (pasigedau nebent tautinės fizikos ir tautinės matematikos). Trūko tik suvokimo, kad politinė laisvė yra ne šiaip vieno etnoso nepriklausomybė nuo kito (ar vienos politinės struktūros, vienos valstybės – nuo kitos), o asmens laisvė, minties, sąžinės, žodžio laisvė (tokios banalybės, ar ne?), t.y. reali galimybė pasirinkti NE TIK TAI, kas atrodo gera ir teisinga valdančiai partijai, „tautos vadui“, dominuojančios religijos hierarchams ar „moralinei daugumai“ (įsitikinimų laisvės, deja, anaiptol nesuteikia paprasčiausias „išlaisvinimas iš ateizmo“ ir „atvira narystė Lietuvos Katalikų Bažnyčioje“).

 

Politinė (ir visokia kitokia – religinė, ekonominė, moralinė, intelektualinė) laisvė yra ten ir tik ten, kur gerbiamos žmogaus teisės (arba tik tiems, kuriems tos teisės pripažįstamos). Nes nei valstybė, nei jos (visada neišvengiamai santykinė) nepriklausomybė nuo kitų valstybių, nėra, negali, neturi būti joks tikslas savaime. Jei manote kitaip – nusiteikite būti vieną dieną jūsų savaime vertingos valstybės suvalgyti ir tada nebesiskųskite. Diktatūra puikiausiai įmanoma ir nepriklausomoje valstybėje, o tautinis (ar šiaip vietinis) nepriklausomas totalitarizmas netgi potencialiai kur kas baisesnis už kolonistinį-imperinį, nes „arčiau prieina“ ir efektyviau veikia.

 

Todėl, skirtingai nei Leonidas Donskis, stebiuosi ne tuo, kad mums dabar kažkas atsitiko, o tuo, kad daugelis žmonių – daug vyresnių už mane – taip ilgai nematė (?), kokie „mes“ buvome ir esame, dėl ko iš tiesų kovota, kokios „laisvės“ siekta. Ir tuo, kad (su šitokiu potencialu) „mes“ vis dėlto netapome Baltarusija ir netgi vis dar tebesame demokratija. Viskas, manding, labai paprasta: pasiekę užsibrėžtus formalius tikslus, t.y. atsidūrę ES, pagaliau lengviau atsikvėpėme, liovėmės apsimetinėti (nes liovėmės „bijoti ruso“) ir... atsiskleidėme visu gražumu.

 

P.S. Įdomi detalė: lietuviškas word‘as „neonacizmą“ automatiškai taiso į „nenacizmą“ (ne, kalbininkų konspiracijos tame neįžvelgiu).

 

(1)   – Jokiu būdu nenoriu įžeisti žmonių, kurie iš tiesų verti taip vadintis be kabučių. Jų buvo irgi.

 

Delfi.lt, 2010 07 26

 

                      lietuvos herbas

 

 

Komentarai  

 
0 # +ldwq Y-m-d H:i
+
 
 
0 # demesio visiemsTautietis Y-m-d H:i
ANARCHISTAI GELBEKITE STUDENTE ANTRAIP NEBUSIT ITKRI ANARCHISTIA O TIK PARSIDAVELEI

--------------- ----

Religingą studentę vertė eiti į gėjų paradą

JAV, Virdžinijos valstijos universitete 24 m. studentei Jennifer Keaton uždraudė viešai kalbėti apie savo religines pažiūras, informuoja „Christian Post“. Paskaitose mergina atvirai išsakydavo krikščioniškas pažiūras, ypač dėl seksualumo ir homoseksualumo.
Galiausiai studentę pagrasino pašalinti iš universiteto.
Fakulteto vadovybė įspėjo J. Keaton – jei ji nesistengs plėsti ryšių su netradicinės orientacijos asmenimis, nesilankys gėjų paraduose ir nevykdys kitų nurodymų studentams, negalės tęsti studijų.
Studentė padavė universitetą į teismą.

www.DELFI.lt 2010 liepos mėn. 26 d.
 
 
-1 # TuVasilijus Y-m-d H:i
debilė
 
 
0 # vasiliauskaitėjcdenton Y-m-d H:i
iš vienos pusės - gan nemažai taiklių pastebėjimų, kuriuos net pacituoti nebūtų gėda. iš kitos - tekstas kiek primena nugesintus "guilty white liberal" paverkšlenimus, o ne rimtą, radikalią analizę.

kitą vertus, straipsnis skirtas delfi.lt, tai gal ir neprotinga tikėtis pernelyg daug.
 
 
0 # Nuo laisvamanio, skeptiko ir stirpraus ateistoalcharkov Y-m-d H:i
Ačiū tau Nida! ;-)
 
 
0 # ?paklausimasche-che Y-m-d H:i
o anarchijos autoritetai tik tie,kurie skudndzia savo kolegas del Plutarcho ?
 
 
0 # -Mefisto Y-m-d H:i
Šaunuolė autorė :-)
 
 
0 # gal. gal ne.Ilythiiri Y-m-d H:i
http://plato.stanford.edu/entries/liberty-positive-negative/

"... In a famous essay first published in 1958, Isaiah Berlin called these two concepts of liberty negative and positive respectively (Berlin 1969).[1] The reason for using these labels is that in the first case liberty seems to be a mere absence of something (i.e. of obstacles, barriers, constraints or interference from others), whereas in the second case it seems to require the presence of something (i.e. of control, self-mastery, self-determinat ion or self-realizatio n)... It is useful to think of the difference between the two concepts in terms of the difference between factors that are external and factors that are internal to the agent. While theorists of negative freedom are primarily interested in the degree to which individuals or groups suffer interference from external bodies, theorists of positive freedom are more attentive to the internal factors affecting the degree to which individuals or groups act autonomously ..."
 
 
0 # Laiškas Nidaialgmar.lt Y-m-d H:i
Gerbiama Nida.
Pasakote net daugybę tiesos, deja, kaip dažnai šiuose puslapiuose, su daugybe tuščio trenksmo, ir net nenusitaikydama atidžiau. Beje, tiktų sakyti: Sokrato priesakai. Apie trenksmą jau sakiau Castorui+, Viliui, Mefistui... Su mergina nenoriu kalbėti anuo stilium. Savo herojus pažįstat. T. Venclova – maždaug senybinis piemenėlis didmiesty. Pasisekė, prasišvietė, prisitaikė, pasitarnavo, ir štai – pretenzinga, arogantiška, betgi sėkmingai plūduriuojanti pūslė. L. Donskis, manding, gerokai panašus, tiktai gerokai inteligentiškes nis, galvotesnis, atsargesnis... Asmeniškai priimtinesnis, kartais klausosi. Manding, turi gilesnių paskatų savai pozicijai. Abu minties ir išsilavinimo (prisiskaitymo, prisiplepėjimo su užsieniečiais panašiais?) galiūnai – už pagarbą žmogaus teisėms ir laisvei, ir t.t., t.t., banalybes žinot atmintinai, - betgi galiūnai tempia visą tą didingą grožį ant savojo kurpalio, ir bemat mus grūda į savo šlepetę, dar tėviškai primena – dabar nepatogu, tiesiog nemoralu nebūti gėjum, dar kuo nors... gal – nemylėti ožkutės, kurią minit, kad neatiduotumėt kreacionistams? Ar manot, kad kuria nors prasme šie vaikinai – anarchistai? Na, ir jie pasako daug tiesos. Jie už pažiūrų įvairovę – tokią, kiek skirias Venclova nuo Donskio. Jei kas toliau nukrypo – šiukštu, amžinas kenkėjas. Ar tilptų į tą įvairovės sprindį Nida? Hm... galiūnai auklės dar merginą. Ne vien tiktai smalsu būtų žinoti, kokia pati artimiausia aplinka Jus formavo.
Bet čia apie galiūnus, kurie Lietuvos nebeįžiūri pro šv. Liberalizmo aukurų dūmus. Tiksliau – mus tepa, kuo patys kvepia. O Jūs? Juk iš visų išsunktose sultyse mirkstam kartu. Ir teisybės, ir klausimų pažėrėt daugiau nei Donskis. Štai Jus išrinksim, ant pjedestalo pastatysim kaip Leniną. Tuoj teks ištiesti ranką. Kur rodysit, ar paskui tuodu minties galiūnus, ar žinot ką nors įdomiau? Kad būtų Jūsų, ne angažuotas griausmas. Išsiaiškinkit, apsispręskit, neslėpkit.
Pagarbiai, algmar,lt
 
 
0 # Laiškas Nidai 2algmar.lt Y-m-d H:i
Dėl Sokrato priesaikų. Jei čia turima galvoj Sokrato priesaika laikytis įstatymų, o ne jo mokymas, tai tiktų – priesaikos, vienos. Tai Donskis pasiryžęs laikytis visų valdžios parėdymų,kaip Sokratas laikėsi? Ar verta.
 
 
+1 # Atsakyti.Raffler Y-m-d H:i
Saunuole NIDA! Rasyk viskas gerai gaunasi.