Evaldas Balčiūnas. Venta – vaikystės upė (2)
pasidaryk pats

kelione venta 0        Visos tos vietos man atrodė labai šviežiai, nes buvo lyg nežinoma žemė... Dėl „ekologinių problemų”, susijusių su Daugėlių katiline ir mazutu (tokia politkorektiška priežastis, kad nereiktų nieko blogo sakyti apie paventiškius...) vaikystėje į tą pusę beveik neidavau. Tiesa, buvo viena išimtis – cukraus fabriko valymo įrengimai, tiksliau, nuotekų išpylimo vieta. Žiemą ji neužšaldavo, todėl čia gerai kibdavo žuvys – bent man taip atrodė.

 

Deja, konkurencija toje vietoje buvo didelė, o Pavenčių ir Daugėlių jaunimo santykiai – ne itin švelnūs. Mano (dešimtmečio) fizinių jėgų niekaip nepakako prasiskverbti į tą išsvajotą vietą... Dabar kaip tik pro ją praplaukiau – lieptelio nebėra, kažkoks neišvaizdus pastatėlis, nėra ir pačių nuotekų... Upė tapo švaresnė. Kiek toliau – gražuolis ąžuolas, už jo – nuotekų „palikimas”: užžėlęs upės ruožas ir pėsčiųjų lieptas.

 
kelione venta 10
 

Tuoj už jo priplaukiame gražų pačių gyventojų įsirengtą paplūdimį. Upė ir poilsiautojai tikrai laimėjo uždarius Pavenčių cukraus fabriką. Už paplūdimio – keli šiuolaikiniai „dvarai” ir naujas pėsčiųjų tiltas. Toliau – graži Kuršėnų panorama. Plaukdamas po tiltu matau, kad jis ne tik tiltas. Po vandeniu, gal pusmetrio gylyje, matau betoninius užtvarus. Greičiausiai jie reguliuoja vandens lygį upei nusekus. Kiek pamenu, Ventai labiau įprasti potvyniai, o ne sausros. Protingi autoriai rašo, kad toje upėje vanduo greičiau kyla nei senka. Ir ne tik pavasarį, bet ir po gausesnio lietaus.

 
kelione venta 11
 

Pro žmonių nutūptas maudyklas upė teka Vilniaus gatvės link, kol į ją atsiremia. Čia dešiniajame krante matosi sunykusios liuteronų kapinės, menančios reformatoriškus Kuršėnų istorijos puslapius. Iki karo ten veikė medinė kirchė. Nepamenu, kad jose kas nors būtų laidojamas, bet atskiri kapai vis dar prižiūrimi. Nuo tos vietos upė suka į kairę (sakyčiau, labai „nepatriotiškas poelgis”). Upės šlaite – seni mieli namukai. Viename iš jų mano tėvai, tik atsikėlę į Kuršėnus, nuomojosi butą. Šilti prisiminimai. Priekyje matosi Kuršėnų gaisrinės pastatas. Šalia jos nugirstu kuršėniškių politinę diskusiją.

 

– Ošas, Kirgizija, tarybiniais metais esu ten buvus, – sako moteris. – Ten gyvenę žmonės paliko gerą įspūdį, o dabar iš tų vietų praneša baisius dalykus. Tada profsąjunga apmokėdavo kelionę, pačiam kainavo kapeikas. Dabar nenuvažiuotum.

– Prie ruso buvo geriau, – daro „politinę klaidą “ vienas tautiškai nesusipratęs jos pašnekovas.

– Jei būtum buvęs tremtyje, taip nekalbėtum, – oponuoja jam patriotiškai teisingas pilietis.

– Gyveno žmonės ir ten, grįžę namus statėsi, – dėsto savo tiesą moteriškė.

– Ar pati buvai Sibire? – nerimsta tautiškas teisuolis, beje, matosi ir tai, kad jis gerokai jaunesnis už savo oponentus.

– Pati nebuvau, tėvas septynis metus lageryje kalėjo, – nenusileidžia moteriškė.

 

Nė nežinau, kuo ta diskusija baigėsi, beplaukdamas nutolau ir karšto pokalbio nebesigirdėjo. Manau, niekuo. Padiskutavę žmonės išsiskirstė arba pasuko krautuvėn alaus pirkti. Diena juk karšta, o politika skatina troškulį.

 

Už gaisrinės Venta elgiasi „teisingai” – suka dešinėn. O aš lipu į krantą. Reikia į vaistinę, kažko skrandis streikuoja, o ir maisto atsargas reikia kiek papildyti. Čia miesto centras – L. Ivinskio aikštė. Viską turėčiau nesunkiai rasti.

 
kelione venta 12
 

Išlipu visai šalia paminklo rezistentams atminti. Patriotai, žinoma, užpyks, bet jis man labai jau kičinis. Virš pagonių kunigaikščių ženklo – Gedimino stulpų – puikuojasi kryžius... Šiaip man labiau patinka tarybiniais laikais už socialistiniam lenktyniavime laimėtą premiją pastatytas paminklas L. Ivinskiui. Patriotiška, skoninga ir laiku – tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt kažkelinti metai. Tuo metu iš lagerių buvo grįžę dar ne visi rezistentai, o rezistentas numeris vienas mokslinį komunizmą dėstė... Kuršėnų komunistams šlapimas galvon bac – ir pastatė paminklą nacionalistui Ivinskiui. Ir pagrindinę miesto aikštę jo vardu išvadino.

 

Vaistinėje įsiveliu į politinį ginčą – pirkėjos dejuoja, kad vaistai pabrango, o aš paguodžiu, kad Kubilius žadėjo juos atpiginti. (Turiu tokią moralinę pareigą – kartinti to vagies gyvenimą, O čia vėl išgirdau, kad net du iš tūkstančio vis dar palankiai vertina to niekšo veiklą, tai ir sureagavau.) Klegesiui (gal teisingiau būtų sakyti – paniekinimui?) aprimus, prisiminiau mokyklą. Pasirodo, šalia manęs stovėjusi ponia, taip užsispyrusiai, atkakliai ir labai jau konservatoriškai tylėjusi apie Kubilių, pažinojo mano pirmąją mokytoją... Na, bet į prisiminimus leistis nėra kada.

 

Su pirkiniais grįžtu prie upės. Mano pilna terba poilsiautojams daro įspūdį. Tokia jau gerokai apšilusi dama siūlo prisijungti prie jų kompanijos. Žmonės draugiški. Bet man į upę.

 

Plaukiam toliau Šalia paminklo – gražiai nušienautas pliažas (prisiminiau išprotėjusių Paryžiaus anarchistų šūkį – „Po grindiniu pliažas!”). O kuršėniškiai miesto centre iš tikrųjų paliko vietos pliažui! Kitoj upės pusėj – Kuršėnų dvaras ir kultūros namai. Prieš porą metų Kuršėnų jaunimo pakviestas skaičiau Lietuvos ir Latvijos publikai paskaitą apie maišto bei protesto galią. Jie vykdė kažkokį projektą apie praktinę jaunimo veiklą. Buvo smagu. Latviai vis klausinėjo, kaip jie galėtų išsaugoti savo miestelio ligoninę. Gal be reikalo jiems nepasakiau, kad be socialinės revoliucijos to padaryti turbūt nepavyks. Bet nesinorėjo jauniems žmonėms skiepyti pesimizmo.

 

Priekyje – tiltas per Ventą. Tiesa, vardą jis turi keistą – generolo S. Raštikio tiltas. Neskamba, be to, visai neaišku, kaip tas kareiva, sėkmingomis vedybomis susigiminiavęs su A. Smetona bei pralindęs į generolus, susijęs su Kuršėnais ir tiltu. Greičiausiai eilinis patriotiškas marazmas. Priplaukęs po apačia matau, kad tai net du tiltai, sujungti į vieną. Senas pasirodė per siauras, tai šalia pastatė kitą.

 

Ant tilto – pora: vaikas ir vyriškis, gal senelis. Vaikas mojuoja, vyriškis perspėja, kad kitoje tilto pusėje gyvena krokodilai. Tai pakelia nuotaiką, praskaidrina niūrią kelionę pro tilto apačią – didžiuliai plotai ir jokio grafičių piešėjų dėmesio. Prisiminiau, kaip prieš kokius penkiolika metų Šiauliuose viešėjo pora vokiečių FAU aktyvistų. Pasivaikščioję po miestą, jie pajuto nenumaldomą sau įprasto grafitti meno ilgesį ir ilgai mane tardė, kur galėtų nusipirkti dažų. Tada tik alus numaldė jų menišką polėkį. O kas stabdo Kuršėnų meninykus?

 

Tuoj už tilto – pramoninis pastatėlis, o ant stogo – net trys nedideli vėjo malūnai. Ar tik ne čia LUNI paskaitų važiuoju klausytis? Vienas iš tų malūnų labai įdomus, mentės išdėstytos ne vertikaliai, kaip įprasta, o horizontaliai. Visi sukasi. Turbūt jauni žmonės ruošia atsinaujinančių šaltinių energetikos revoliuciją. Iš tikro, jei šalies valdžia tuo nenori užsiimti, gal tai galėtų padaryti moksleiviai. Nemanau, kad būtų sunku vėją priversti tiekti elektrą savos mokyklos reikmėms. Moksleiviams tai būtų techninė kūryba, technologijų ir ekonomikos žinios. Be to, mokykla sutaupytų nepirkdama žalojant gamtą pagamintos elektros energijos. O visokiems atomininkų šamanams būtų sunkiau savo pinigų plovimo aferas sukti.

 
kelione venta 13
 

Kitoj Ventos pusėj turėtų būti jaunimo tvarkytas parkas. Sakau „tvarkytas“, nes po konflikto su vietiniu verslininku neliko ką tvarkyti. Piniguočius, plėsdamas savo mašinų aikštelę, prieš kelis metus tiesiog užpylė žemėmis tą jaunimo išpuoselėtą kampelį.

 

Na taip, skvoterių kūryba nedėkinga. Žiūrėk ir atsiranda koks nors naujai iškeptas „savininkas”, reiškiantis pretenzijas į tai, kas turėtų priklausyti visiems. Buvo toks rusų kunigaikštis Kropotkinas, labai teisingai pastebėjęs, kad „viskas turi priklausyti visiems”...

 

Dar kiek toliau – „Kuršėnų krioklys”. Turbūt malūno liekanos. Visažinis internetas teigia, kad Kuršėnuose 1923 malūnas veikė. Dabar tai tik palaikė užtvanka iš visur išsibarsčiusių akmenų. Bet ir tokia ji šiek tiek reguliuoja Ventos vandens lygį. Atrodo, čia mėgiama poilsio vieta. Lipdami į krantą pradūrėme valtį. Kol klijavome, atsipūsti prie vandens atėjo gal dešimt žmonių. Visur švaru. Nušienauta. Pasodinti dobiliukai. Šalia stovi komunalininkų konteineris šiukšlėms. Man patiko. Tik karštis. Valtį šiaip ne taip užklijavome – ir tolyn.

 
kelione venta 14
 

Dešiniąjame krante vis dar tęsiasi Kuršėnų priemiesčio Ringuvėnų gatvės. Dešinėje į Ventą įteka Urdupis. Jo vanduo žydi, neatrodo švarus. Plaukdami matome ir Ventos potvynių jėgą. Kelių metrų aukštyje medžiuose pakabinti srovės sunešti šiaudai, sena sulūžusi valtis ir net senos lovos matracas... Kitame krante – viena už kitą gražesnės jaunimo užskvotintos ir pačių įsirengtos maudyklės.

 

Plaukiant pro šalį pora vaikinukų kaip tik meistravo spyruokliuojantį trampliną į vandenį. Iš tikro padaryta gerai. Iš šalies žiūrint – ne prasčiau nei sportininkų naudojami įrenginiai. O pasidarė patys. Ir jokios privačios nuosavybės. Žinoma, jei kas iš kitos gatvės sugalvos niokoti – teks atsikirsti, galbūt panašiai pasielgti su jų vandens atrakcionų „parku”. Pamenu tokie nepikti, nekruvini berniukų karai vaikystėje vykdavo nuolat. Bet tai tik skatindavo kiemo draugystę ir kūrybiškumą.

 

„Vandens parkų” šiame upės ruože iš tikro daugybė – suskaičiavau keliolika. Arsenalas įvairus: liepteliai, tramplinai, virvės šokinėti į vandenį, staliukai puotauti. Netgi iš bambalių ir kitokių atliekų sukonstruotas luotas. Džiugu, kad išmonės kuršėniškiams netrūksta. Ir matosi, kad tai ne seniūno ar dar kokio nors valdžiažmogio darbas. Visa tai nei projektuota, nei derinta. O sako kad Lietuvoje nėra skvoterių judėjimo.

 
kelione venta 15
 

Plaukti darosi karšta, bet upė kupina gyvybės. Pakrantėse pilna žmonių, upėje knibžda žuvų, nuošalesnėje vietoje vis pabaidome nuo mūsų pasroviui besitraukiančią gervių porą, o miestas taigi čia pat. Lipam į krantą. Neriu į vandenį atsivėsinti, o paskui gulu pavėsyje pasnausti. Siesta Žemaitijoje. Kas gali būti geriau? Prieš užsnūsdamas pagalvoju – Kuršėnai galėtų būti šaunus vandens kurortas.

 
kelione venta 16
 

Pasnaudę – vėl į kelią. Priplaukėme pakrantėje stūksantį piliakalnį. Tai vadinamieji Aukštieji Šilėnai. Nuo upės atrodo iš tikrųjų didingai. Kiek paplaukus – Šilėnų kaimas. Šilėnų dvaras minimas jau nuo XVI amžiaus pabaigos. Na, šiandien tai neišvaizdi medinė trobikė. Visai kitas reikalas kitam krante esantis Šilėnų malūnas, nors jis gerokai jaunesnis – pirmąkart paminėtas tik XVIII amžiaus pabaigoje. Užtvanka sugriuvus. Iš kaimo pusės matosi šviežiai sustumtas pylimas, gal Venta buvo prasiveržus.

 

Pats malūno pastatas dvilypis, seną medinę dalį stelbia nauja mūrinė. Įspūdingai atrodo betonuota malūno vandens pralaida, bet be įrengimų. Malūno kanalas vienoj pusėj baigia užakti nuo dumblių, kitoj pusėj šalia jo stovi medinė pirtelė. Aplinka sutvarkyta. Po nušienautą pievą maklinėja gandras. Kitam krante jo lizdas.

 
kelione venta 17
 

Užėjęs už malūno, sutinku vaiduoklį. Kamputyje prisiglaudęs Lenino biustas lyg koks malūno bildukas. Šeimininkai pokštauja. Kiek toliau šalia malūno ant kalniuko turėtų būti graži stora liepa, kai kas ją skelbia didžiausia apylinkėse. Bet penktadienis. Žmonės maudosi šalia esančioje pirtyje. Nesinori jiems trukdyti. Persinešam daiktus ir plaukiam toliau. Šilėnuose mačiau tris pirtis, o gal net keturias, tokiam nedideliam kaimui tai labai daug.

 
kelione venta 18
 

Už malūno užtvankos upė seklesnė. Praplaukiam po virvėmis, ištemptomis pramogai tarp krantų. Žmona prasitaria, kad jau nori namo. Aš gal kiek neatsargiai pažadu, kad iškviesiu automobilį, kai tik priplauksim kelią. O kelias tai čia pat. Priplaukiame kelią Kuršėnai-Svirbūtės.

 
kelione venta 19
 

Tiltas pažymėtas įdomiu Kazimiero Kukanauzos pasvirusiu kryžiumi. Stovi jis viduryje tilto. Ant kranto stovi dešimt į vieną sujungtų kryžių. Plokštėje dešimt vardų, primenančių skaudžią čia įvykusią nelaimę. 1998 metų gruodžio 22 dienos vakarą medkirčius, po darbų skubėjusius šventėms namo, pavėžino girtas jų darbdavys. Jauniausiam iš žuvusių buvo tik dvidešimt... Kapitalizmas žudo

 
kelione venta 20
 

Pažadą tenka tęsėti – skambinu ir kviečiu automobilį. Laikas namo. Ir šį kartą nepavyko įveikti ilgesnės Ventos dalies. Turbūt reikia keisti taktiką ir bandyti keliauti, soldafonų terminais kalbant, „trumpais perbėgimais”. O kita vertus, gal ir gerai. Nėra ko persitempti. Gyvenimas ilgas. Dar suspėsiu. Butų faina aprašyt visą tos gražios upės vagą.

 

Nufotkinam varlių keliauninkių – „puotuografes” ir galeros irkluotojo – gerą nuotaiką. Ir viskas. Tam kartui kelionė baigta.

 
2010 07 12

 

 

Komentarai  

 
0 # faina kelionėkkk Y-m-d H:i
su lengvais pafilosofavimai s. dėkui.