Francisco Viturro. Dievas apie save – vaikams
švietimas

biblija ir kalavijas        Sveiki, mieli vaikučiai. Pirmiausia noriu prisistatyti: mano vardas – Dievas. Dabar šiose vietovėse mane taip vadina, nors vėliau sužinosite, kad ankstesniais laikais turėjau kitų vardų – Jahvė, Jehova, Dzeusas, o kitur mane dar vadino Alachu, Manitu... Tačiau svarbiausia – mane pažįsta visi.

 

Norėdamas, kad visi žmonės mane pažintų, sumaniau „šventąjį raštą“. Užteko tik įtikinti keletą apgailėtinų nelaimėlių, kad aš su jais kalbuosi. Taip, jie prarys bet ką, nes tai – „apreiškimas“. Gerai įsidėmėkite, kad apreiškimas – vienintelis būdas, kuriuo aš duodu nurodymus žmonėms. Galėčiau daryti ir kitaip – juk, kaip žinote, esu visagalis, – bet taip, mano manymu, linksmiau. Be to, priklausomai nuo laikų ir vietovės, nustatau skirtingas normas, kad žmonės galėtų tarpusavyje kautis, stengdamiesi įrodyti savo teisumą. Net neįsivaizduojate, kaip smagiai jaučiuosi, kai jie žudosi vardan manęs...

 

Tačiau atsiranda ir tokių, kurie atsisako tikėti kitų „apreiškimais“. Galbūt todėl, kad duodu pačius kvailiausius nurodymus (o jie vis tiek juos vykdo!), cha, cha! O kai kurie drįsta netgi maištauti prieš apreiškimą. Tačiau dėl to problemų niekada neturėjau. Jei įdomu, paskaitykite apie popiežių (mano oficialių atstovų, kaip jie save vadina) ar daugelio šventųjų gyvenimus. Pamatysite, kaip reikia „įtikinti“ tuos, kurie nusiteikę skeptiškai. Tačiau tai – jau kita istorija.

 

Norėjau, kad sužinotumėte, kas esu iš tiesų, nes nuo tada, kai jums nusiunčiau savo sūnų – visi jį pažįstate, jo vardas Jėzus, – religija tapo tik silpnavalių ir ištižėlių reikalas: nuolat pamokslauja apie artimo meilę, gerumą, gailestingumą ir kitokias kvailystes. Tai vis iš Naujojo Testamento; ši Biblijos dalis man labiausiai nepatinka. Dėl tokių sapaliojimų mane liovėsi gerbę. Manęs jau nebebijo, tinkamai neaukoja, nebeprakeikia kitų amžinoms pragaro kančioms. Pasaulyje – visiška bevaldystė.

 

Anksčiau viskas buvo kitaip. Senasis Testamentas buvo tikra dieviška tvarka! Kad būtumėte matę, kaip man paklusdavo, su kokiu atsidavimu. Ir net nemirkteldavo, ne taip kaip dabar viskuo abejoja ir prieš darydami dukart pagalvoja (ech, vis tie ateistai...). Tai bent laikai buvo, ištisas tautas išnaikindavo.

 

„Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tautų: hetitus, girgašitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave, – kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus juos tau atidavęs ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir jų nepasigailėk.“ (Įst 7, 1–2).

 

Kaip jums? O viskas tik dėl to, kad savo išrinktiesiems (anų laikų žydams) pažadėjau kai kurių žemių, o jos, paaiškėjo, jau buvo užimtos. Taigi teko nugalabyti keletą tūkstančių nekaltų žmonių. O ką? Juk aš juos sukūriau.

 

O Mozė didis vyras buvo. Šių laikų kariškiai turėtų pasimokyti iš jo:

 

Mozė jiems tarė: „Palikote gyvas visas šias moteris? Juk šios moterys, Balaamo patariamos, paskatino izraeliečius taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras. Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas.“ (Sk 31, 15–18).

 

Kartais tekdavo išžudyti tiek žmonių, kad vienas beveik nebūčiau įstengęs to padaryti. Visa laimė – turiu padėjėjų:

 

„VIEŠPATIES angelas atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai.“ (Iz 37, 36).

 

smurtas biblijoje

 

Tai išgirdus, jums galbūt kilo klausimas, koks gi čia Dievas, kuris žudo savo vaikus tarsi kokius tarakonus? Argi Dievas tėvas nebuvo geras, mylintis, gailestingas ir bla, bla, bla? Atsakymas akivaizdus: NE, nebuvo. Gal pagaliau suprasite tai, mieli vaikučiai. Esu primityvių klajoklių, ožkų augintojų, kūrinys. Jie į keletą knygų sudėjo visas legendas, kurias jiems tūkstančius metų pasakojo jų protėviai, kurie taip pat augino ožkas. Todėl aš toks kraugeriškas, žiaurus, negailestingas, neteisingas apgavikas, trokštantis valdžios.

 

„Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių, savo naujagimius kūdikius? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti užmušti Viešpaties šventovėje? Šin Jauni ir seni guli gatvėse sukritę. Mano merginos ir vaikinai žuvo nuo kalavijo. Savo įniršio dieną juos užmušei, išžudei be gailesčio.“ (Rd 2, 20–21).

 

O kas man beliko daryti? Žinoma, ne visada mane valdo tik pyktis, įniršis ar tiesiog bloga nuotaika. Kad įsitikintumėte, jog ir aš turiu gerą humoro jausmą, paskaitykite, kokį pokštą iškrėčiau Abraomui, izraeliečių tėvynės tėvui.

 

„Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“.

Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus“.

Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“ (Pr 22, 1–12).

 

Įsivaizduojate? Paprašiau dėdulės nužudyti savo sūnų ir jį man paaukoti (tai man patinka), o jis net nesipriešina. Čia tai nuolankumas, o visa kita – niekai. Pripažįstu, tuomet kiek susigraudinau ir sulaikiau jo ranką, bet prisiekiu, jis būtų nužudęs savo sūnų dėl manęs. Didis žmogus buvo tas Abraomas... Ir toks nuolankus. Sūnų net malkomis užkrovė!

 

Kaip įsitikinote, žmogžudystės ir skerdynės man įprastos ir natūralios. Tam tikromis aplinkybėmis yra naudinga, kad žmonės manęs bijo. Ir visiškai nesvarbu, ar jie yra mano draugai ar priešai – visi turi jausti tokią stiprią baimę, kad net mintis maištauti prieš Dievą nekiltų.

 

Šiuo metu religijos labai pamėgo aiškinti, kad dėl visų pasaulyje nutinkančių nelaimių kalti patys žmonės, nes jie nuodėmingi, ydingi ir pan. Kai ateistai klausia tikinčiųjų, kodėl Dievas, būdamas visagalis, leido įvykti vienai ar kitai nelaimei, šie rimtu veidu sapalioja apie „laisvą valią“ (tiksliau, laisvę daryti ką nori – gera ar bloga). Čia verta prisiminti, ką sakiau jau prieš daugelį metų:

 

„Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito! Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, – aš – VIEŠPATS – visa tai padarau“ (Iz 45, 7).

 

Jau senų senovėje nusiunčiau tiek marų ir ligų, sukėliau tiek žudynių ir mirčių, kad man nieko nereiškia ir toliau kapoti žmoniją – juk aš ją ir sukūriau. Vargšai žydai vis dar mano esanti išrinktųjų tauta, o tik pažvelkite, kiek nelaimių aš jiems nusiunčiau (naciai buvo visai neseniai). Ir ką padaryti, kad pagaliau imtų manęs nekęsti? Manau, jiems be galo patinka kentėti. Ir nieko aš nepešiu: vienintelis begalinis dalykas manojoje Visatoje – žmonių kvailumas. Netikite? Tik paklausykite, ką apie mane kalba netgi po to, kai aš siera iščirškinau, nė nemirktelėjęs išžudžiau ir ketvirčiavau tūkstančius, milijonus žmonių:

 

„Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 8–9).

 

Ar galite tuo patikėti, mieli vaikučiai? Mmmm, vaikučiai. Prisiminiau Jėzaus žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“. Atsiminkite, kad netgi jums, mažoms beginklėms būtybėms, aš nebūnu pernelyg gailestingas. Štai kas nutiko egiptiečiams už tai, kad žydus privertė vergauti:

 

„Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio“ (Iš 12, 29–30).

 

smurtas biblijoje 2

 

Tai bent darbelio buvo, pripažįstu. Išžudžiau visų šeimų ir visų gyvulių pirmagimius per vieną naktį. Nuo tol žydai, švęsdami Velykas, man aukoja ėriuką. Tik ėriuką! O man labiau patiktų koks kūdikis ar nekalta mergelė. Geri papročiai nyksta, patys matote. O štai dar vienas įrodymas, kaip aš tvarkausi su vaikais. Tuomet liepiau Samueliui:

 

„Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, kai, jam einant iš Egipto, jį užpuolė kelyje. Dabar eik, užpulk jį ir paskirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, bet užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus“ (1 Sam 15, 1–3).

 

Ką manote? Įspūdinga, tiesa? Tereikia būti Visagaliu Dievu ir niekas nesišiauš. O jei kas protestuoja, tenka jį nužudyti ir baigtas kriukis. Aišku, ir visus jo palikuonis taip pat. Gerai, pabaigsiu kalbėti apie vaikus (prisipažinkite, kartais būnate labai įkyrūs); paskaitykite apie tai, koks būnu, kai supykstu:

 

„Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“ Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją“ (2 Kar 2, 23–25).

 

Štai tokios tokelės. Taigi, būkite atsargūs kalbėdami, o ypač galvodami, apie mane – jūsų Dievą. Ką jau žinau, tai žinau: pagarbos ir gražaus elgesio be rykštės neįkrėsi. Kokie dar „negausi pyrago“ ar „nežiūrėsi televizoriaus“? Paskaitykit, paskaitykit...

 

„Kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso“ (Pat 13, 24).

„Nedvejok bausti vaiko – nes nuo plakimo rykšte jis nemirs“ (Pat 23, 13).

„Rykštė ir pabarimas duoda išminties, bet vaikas, sau paliktas, yra motinos gėda“ (Pat 29, 15).

„Daina gedulo metu yra netinkamas poelgis, bet {rykštės} pyla ir drausmė visad yra išmintis“ (Sir 22, 6).

„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai, kad galėtų juo džiaugtis, kai užaugs. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos ir girs jį savo pažįstamiems“ (Sir 30, 1–2).

„Lepink savo vaiką, jis įvarys tau klaiką; pataikauk jam, jis durs tau į širdį. Nejuokauk, kad nereikėtų tau su juo kentėti ir galų gale griežti dantimis. Neleisk jam laisvai elgtis jaunystėje, į jo kvailystes nežiūrėk pro pirštus! Lenk jam sprandą nuo jaunumės, plak jam šonus, kol jis mažas, nes kitaip užaugs kietasprandis ir nepaklusnus, o tu turėsi per jį širdies skausmo“ (Sir 30, 9–12).

 

Bet kartais rykštė nepadeda. Tad duosiu tokį patarimą:

 

„Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, tada jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietos vartų. Jie pareikš miesto seniūnams: „Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis“. Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos“ (Įst 21, 18–21).

 

Tikiuosi, gerai supratote, ką aš manau apie vaikus.

 

Kita vertus, kad įsitikintumėte, jog laikai keičiasi, priminsiu keletą įstatymų apie žmogaus teises:

 

„Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergus nusipirksi iš kaimyninių tautų. Galite jų nusipirkti ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei iš jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė. Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais“ (Kun 25, 44–46).

 

Dėl prekybos vergais: tinka ne tik užsieniečiai, bet ir artimieji!

 

„Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai. Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris sau ją buvo pasiskyręs, tada jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė“ (Iš 21, 7–8).

 

Na, o dabar, kai jau tiek perskaitėte (apie tai jums, žinoma, niekas nepasakojo), esate, ko gero, kiek išsigandę ir sumišę. Kur tas teisingasis ir gerasis Dievas iš katekizmo? Jei nerimas (ar visa tai tiesa?) jus privers kreiptis į kunigą, vienuolę ar dirbantį tikybos mokytoją, jie, beveik neabejoju, atsakys: „Taip, bet tai buvo kiti laikai, žmonės buvo kitokie, dabar daug kas pasikeitė...“ Arba „Biblijos nereikia suprasti paraidžiui...“

 

Nereikia nė sakyti, kad tiek vienas atsakymas, tiek kitas yra netiesa. Mano įstatymai yra amžini ir nekintami, jie galioja ir ten, ir čia, ir dabar, ir seniau. Galite būti tikri, kai sakau „visas kaimas užmuš akmenimis“, tai tikrai nereiškia „visas kaimas jam paaiškins, kad tai yra blogai, labai blogai...“ Supratote?

 

O pabaigai – patarimas: kuo dažniau skaitykite Bibliją, juk tai mano Žodis, ir būkite geri. Nors, kai jau viską perskaitėte, suprasiu, jei nenorėsite leisti amžinybės mano draugijoje danguje...

 

http://www.sindioses.org/ vertė Valdas

http://apostaze.blogspot.com, 2010 08 06

 

 

Komentarai  

 
0 # smaguVaikis Y-m-d H:i
labai smagus straipsnis. ypač dėl tų citatų.