Pakistano katatrofa: humanitarinę krizę aštrina stulbinanti užsienio skola
politika

pakistano skola        Dėl kelias dienas besitęsusių liūčių Pakistano laukia nuožmi žmogiškųjų ir materialinių išteklų krizė, kurios mąstas nebuvo regėtas beveik 80 metų. Nuo potvynių kenčia apie 22 milijonai gyventojų. Didelė dalis infrastruktūros nesugebėjo atlaikyti gamtos stichijos antpuolio. Keliai ir uostai praktiškai nebetinkami naudoti. Milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus, o Jungtinės Tautos praneša, kad 5 milijonai gyventojų dabar yra benamiai.

 

Laikinos pabėgėlių stovyklos jau priglaudė apie 1 milijoną pakistaniečių, kuriems tenka gyventi apgailėtinomis sanitarinėmis sąlygomis. Pietinė šalies dalis, ypač Snidh provincija, buvo smarkiai sukrėsta šios katastrofos. Ekonominiai nuostoliai siekia milijardus, įskaitant suniokotą žemės ūkio pramonę ir sunaikintus ištisus dirbamos žemės ruožus

 

Pakistanui nedelsiant reikia pagalbos. Rugpjūčio 20-ąją Jungtinių Tautų narės sutarė skirti 200 milijonų dolerių, tačiau tai tebuvo bergždžias pažadas, o ankstesnė patirtis mus moko, jog tiktai dalis šios sumos pasieks Pakistaną. Azijos plėtros bankas (The Asian Development Bank), kuris sušvelnino 2004-ųjų gruodžio mėnesį smogusio cunamio pasėkmes, paskelbė, kad jis vadovaus Pakistano atstatymui, bei jau paskyrė dviejų milijardų dolerių paskolą. Pasaulio bankas pridėjo 900 milijonų dolerių paskolos forma. Smarkiai sukrėstam natūralios katastrofos Pakistanui dabar dar gresia didžiulė skola.

 

Nors būtiniausia pagalba šiuo metu yra nepaprastai reikalinga, reikia pažvelgti ir į tai, kas Pakistane buvo pastatyta ant kortos. 2008-ųjų rugpjūtį valstybė buvo beveik tapusi nemokia. Priversta priimti Tarptautinio valiutos fondo paramą, ji gavo 11,3 milijardo dolerių paskolą žiauromis sąlygomis: Pakistanas buvo priverstas parduoti milijoną hektarų ariamos žemės, nutraukti vyriausybės subsidijas kurui, pakelti elektros kainas, drastiškai karpyti finansavimą socialinėms reikmėms ir t.t. Vienintelis nepaliestas liko finansavimas karinėms reikmėms. Galų gale, ši paskola apsunkino gyvenimo sąlygas dar labiau, tuo pat metu keldama grėsmę šalies suverenitetui.

 

pakistano potvynis

 

Šiandieninė Pakistano išorės skola nežmoniškai išsipūtė po 2000-ųjų ir šiandien siekia 54 milijardus dolerių. Kasmet grąžinama po 3 milijardus. Ankstesnis generolo Perezo Musharrafo rėžimas buvo strateginis JAV sąjungininkas regione, ypač po rugsėjo 11-iosios įvykių. Didieji skolintojai niekada neatsisakydavo finansuoti Musharrafą vykdant jo politiką. 2001-ųjų rudenį JAV paprašė Pakistano paramos Afganistano kare. Musharrafas sutiko, kad jo šalis būtų panaudota kaip atramos bazė JAV ir sąjungininkų kariams.

 

Vėliau Musharrafas Pasaulio banko ir kitų galingųjų dėka prasiskolino dar labiau. Suteiktos paskolos neturi jokio teisėtumo: jos buvo panaudotos siekiant sustiprinti Musharrafo diktatūrą ir nė kiek nepagerino gyvenimo sąlygų pakistaniečiams. Šio diktatoriaus rėžimo sukaupta skola yra nepateisinama ir nepakenčiama. Kreditoriai žinojo visą šią situaciją, kai skolino pinigus, ir dėl to yra labai šlykštu, kad Pakistano gyventojai yra verčiami mokėti už Musharrafo sukauptą skolą.

 

Tokiomis aplinkybėmis besąlyginis paskolos anuliavimas būtų minimalus reikalavimas. 2007-2008-aisiais taip pasielgė Ekvadoras, keletas valstybių jau atliko savo skolų auditus ir išbraukė neteisėtas sumos dalis. Pakistanas gali bei privalo pasielgti taip pat.

 

Dar vieną legalią skolų nemokėjimo priežastį turėtų suteikti faktas, kad šalis yra kritinėje padėtyje dėl potvynių. Tokiomis sąlygomis būtų galima teigti, kad pinigai yra reikalingi gyvybiškai svarbioms reikmėms, o ne skolai padengti – be galimybės būti apkaltintiems dėl įsipareigojimų nevykdymo. Sutaupytus tris milijardus dolerių tada būtų galima panaudoti socialinėms gyventojų reikmėms.

 

Taigi atėjo lemiamas metas Pakistanui nutraukti išorės skolų mokėjimą, atlikti skolos auditą ir atmesti dalį skolos, kuri yra neteisėta. Ir tai neturėtų būti pats tikslas – šios priemonės turėtų būti pirmas žingsnis kuriant radikaliai naują plėtros modelį, garantuojantį pagrindines žmogaus teises.

 

Damien Millet, Sophie Perchellet ir Eric Toussaint

www.globalresearch.ca vertė Vytautas Liutkus

2010 09 05

 

 

Komentarai  

 
0 # Pačios kaltosJonas Y-m-d H:i
Valstybės įsikūrusios gamtiškai nestabiliuose regionuose turi suprasti, kad bet kada jas gali užklupti nelaimė ir jai ruoštis, kaupti resursus. Jeigu tai nedaroma, tuomet belieka kaltinti tik pačius save, kentėti ir kaip iki šiol - melsti alacho pagalbos... Pikčiausia, kad visokios humanitarinės organizacijos jiems padeda, taip tik augindamos parazitus ir nespręsdamos problemos iš esmės.
 
 
0 # ne paramomsdodo Y-m-d H:i
yus tikri idiotai mano manymu kam siusti parama kitoms valstybems kai paciu vaikai alkani ?????????
as tokiems valdininkams rankas nukapociau uz tokius darbus gaidziu lizdas ble atsiprasant