Evaldas Balčiūnas. Kiauras, bet neskęsta? Kubilius!
politika

bubilius kybys       Po „dainuojančios revoliucijos“ ir „nepriklausomybės parado“ kvaitulio praėjus dviems dešimtmečiams vis daugiau žmonių atsitokėja ir pastebi, kad sėdi kaip žinoma pasakos herojė – prie suskilusios geldos. Tiesa, šią suskilusią geldą dabartiniai valdantieji bando parodyti kaip krizės pasekmę. Kaip jiems sekasi, sunku spręsti, nes tiems, kurie tuo netiki, atkakliai peršamas „viską iššvaisčiusių socialdemokratų“ arba „viską sugriovusio Kubiliaus“ vaizdinys.

  

       Su turinčiais vieną atsakymą į visus klausimus nepasiginčysi. Trečdalis darbingų ir galinčių judėti žmonių spjovė į valdžios kabinamus makaronus ir išmovė į Vakarus – pasigrožėti pasauline kapitalizmo krize ir socialdemokratiškuoju švaistymu. Tačiau juos išvijo anaiptol ne smalsumas, o greičiau baimė atsidurti minioje besirausiančių vis skurdesnėse šiukšlėse. Jie suvokė, kad tai viskas, ko verta tikėtis šioje šalyje. Viskas, kaip žinoma, šiuo atveju prilygsta antonimui niekas. 

 

       O tie, kurie pasiliko? Negi jau susitaikė su esama padėtimi? Žiūrint į savimi pasitikintį šalies premjerą darosi aišku – permainų nebus. Ir visai ne dėl to, kad A. Kubilius vadovauja permainų koalicijai. 

 

       Ponas A. Kubilius prieš savaitę radijo laidoje išrėžė, kad nebuvo mažinamos mokytojų ir medikų algos, o mokytojų atlyginimai 2009 metais netgi didėjo. Šių profesijų interesus ginančių organizacijų veikėjai, pajutę, kad tokiu pareiškimu valdžia taikosi lįsti jiems į kišenę, bandė sukelti triukšmą – apkaltino premjerą melu. Bet šiam tokie dalykai ne naujiena. Ko tik tas ponas nėra prišnekėjęs: ir šildymą, ir vaistus buvo atpiginęs, netgi krepšinio čempionatą laimėjo... Kaltinimai melagystėmis nuo jo kaip vanduo nuo žąsies.  

 

       Kalboms premjeras laiko negaišo. Surinko bendraminčių būrelį, pasiėmė su savim apsaugą, sėdo ant dviračio ir išlėkė atostogauti. Jo atostogos, be abejo, ne tokios kaip daugumos kitų, tad prieš išlėkdamas ir atostoginius pasiėmė. Geras žmogus – nemokamų atostogų laimę paliko per daug uždirbantiems medikams ir mokytojams. Ramus žmogus – labai gerai jaučia, kad jo padėčiai niekas negresia. 

 

       Ar iš balos toks jo padėties tvirtumas? Politinėje padangėje nors ir debesuota, bet debesys lietaus nežada. A. Kubiliaus suburta politinė koalicija Seime jau senokai nebeturi daugumos, bet visiškai kontroliuoja padėtį. Kai kuri nors rėmėjų grupelė užsiožiuoja, koalicija be vargo į talką pasikviečia kitą. Seimo narių balsų kainos gerai žinomos, tad nusipirkt kokius nors „nevalstiečius“, „nedarbiečius“, „neliberalus“, „netvarkingus ir neteisingus“, „nedemokratus“ ar „nekrikščionis“ nėra jokio vargo. Biudžete pinigų tokiems „viešiesiems“ pirkimams pakanka.  

 

       Panaši politinė sistema veikia ne tik Seime bei Vyriausybėje, bet ir savivaldybėse. Kauno – nuo senų laikų premjero partijos valdomo miesto – meras viename posėdyje išgujo vicemerą ir aukštą administracijos pareigūną, priklausančius vienai opozicinei partijai, ir į jų šiltas vietas pasodino žmones iš kitos opozicinės partijos. Miestiečiai to nė nepastebėjo...  

 

       Akivaizdu, kad politikus tenkina toks politinis turgus. Kad viskas vyktų dar sklandžiau, greta ekonominių svertų plačiai naudojami ir baudžiamieji. Valdančiųjų laimei, mūsų teisėtvarka paslaugi ir, atrodo, nebrangi. Neseniai aukštas prokuratūros darbuotojas buvo pagautas imantis 30 tūkst. Lt kyšį. Sakyčiau, niekinga suma. Gal todėl beveik visuose valdžios grandyse turime teisiamų ar laukiančių tyrimo pabaigos politikų, kurie dažniausiai priklauso opozicinėms partijoms.  

 

       Nusikalstama jų veika įprasta – kyšių ėmimas, nors pasitaiko ir egzotikos: vienas kitas nepilnamečių (Utenoje) ar policininkų (Seime) tvirkintojas. Tiesiog stebuklu reiktų laikyti faktą, kad  buvo įkliuvęs net Seimo pirmininkas. Beje, jam inkriminuojama veika skambėjo vos ne kaip patyčia sistemai – aukštas pareigūnas ne ėmė, o davė kyšį. Ir suma lyg pasityčiojimas – vos tūkstantis litų.  

 

       Taigi A. Kubilius iš esmės teisus – kolegos „opozicionieriai“ jo nelies. Tačiau politika yra toks verslas, kuriame galima sulaukti visokių pavojų – ne tik iš „priešų“, bet ir iš draugų. Kas jie? Pirmiausia tai premjero bendrapartiečiai. Bet ir čia ramu – juos tenkina, kad žmonių nepasitenkinimas nukreipiamas į vieną asmenį. Jie ramiai rengiasi savivaldybių rinkimams ir net patys karts nuo karto pakeiksnoja Kubilių taip pasikeldami kiek smukusius populiarumo reitingus.  

 

       Greta nepopuliarumo dugne sėdinčio savo vado bet koks nevykėlis atrodo lyg princas ant balto žirgo, tad tokiems siekiant vėl prasmukti į šiltas vietas, neprireiks jokios dūmų uždangos. O prasmukti kai kuriems tikrai pavyks. Nemenkas pilkos politikos pelytės – dabartinės Seimo pirmininkės – populiarumas rodo, kad daugelis žmonių net po 20 metų vis dar linkę žaisti „geros valdžios“ rinkimų žaidimą. 

 

       Dar vienas premjero draugas, tiksliau, draugė, o galbūt netgi „globėja“ – tai populiarumo viršūnėje esanti šalies prezidentė. Ji, nuolat pabardama vieną kvailystę po kitos krečiančią vyriausybę, pamažu suima į savo rankas ankstesnių prezidentų atleistus valdžios svertus. Tų nepasičiuptų svertų tikrai daug ir čiupti juos tikrai norisi, nors kai kurių jų liesti nelabai leidžia šalies konstitucija. Tokiems troškimams užvaldžius, atrodo natūralu, kad silpnas ir visų nemėgiamas premjeras pašonėje yra tiesiog Dievo dovana. To ir nepamiršta prezidentė, premjerą ne tik pabardama ar net griežtai pagrūmodama, bet ir stropiai, tarsi kokia mokinukė pagirdama, kad vyriausybė viską daro teisingai. 

 

       Taigi ir iš prezidentės pusės Kubiliui niekas negresia. Na, nebent jis visai prarastų uoslę ir kaip koks Ušackas imtų kandžioti jį globojančią ranką. 

 

       Be politikų visuomenėje yra ir kitų įtakingų veikėjų, pavyzdžiui, verslininkai. Žiniasklaida kupina dejonių, kaip sunku kvėpuoti Lietuvos verslui. Bet ar tikrai taip sunku? Per dvidešimt metų dirbančiųjų indėlis į bendrąjį nacionalinį produktą (BNP) sumažėjo dešimtadaliu, nes ši dalis buvo iš jų atimta ir atiteko verslui. Per Kubiliaus valdymo metus ši dalis dar kartą žymiai sumenko, kiek – kol kas pasakyti sudėtinga, žinoma tik tiek, kad dirbančiųjų atlyginimai sumažėjo apie keliolika procentų. Tuo pat metu kokiu dešimtadaliu padidėjo dirbančiųjų santykinis indėlis į šalies biudžetą. Taip išeina, kad dirbančiuosius „nuskalpavo“ ir kapitalas, ir valstybė.  

 

       Prisiminkime ir išpūstą paramą verslui. Jis buvo gausiai šelpiamas iš to paties biudžeto bei Europos Sąjungos fondų, tuo tarpu darbu pelnytos išmokos – pensijos, motinystės, ligos, nedarbo išmokos – nuolat buvo karpomos. Ši tendencija, atrodo, išliks ir ateityje, nes išmokas žmonėms žadama dar labiau karpyti, o verslą – skatinti. Nepanašu, kad verslas nemokėtų skaičiuoti ir sukiltų prieš šeimininką, kuris jį maitina. 

 

       Dar viena įtakinga jėga yra žiniasklaida. Esam girdėję tiek mitų apie nepaperkamus žurnalistus, ginančius savo skaitytojų ar žiūrovų teisę žinoti. Bet atrodo, kad lietuviškos žiniasklaidos objektyvumas – tai tik mitas. Jei ši „teisė žinoti“ būtų bent kiek gerbiama, daugybę kartų apsimelavęs žmogus paprasčiausiai nebūtų įsileidžiamas kaip nepatikimas šaltinis. Dabar gi Vyriausybės vadovas kaip koks nepailstantis žinių gamintojas nuolat mirga laikraščių ir interneto portalo puslapiuose, televizijos ir radijo žiniose. „Žurnalistai“ nesivargina pakomentuoti, nesvarbu ar premjeras pokštauja, meluoja, apsirinka, pasako savo nuomonę ar pateikia statistiką.  

 

       Manyčiau, reikalas labai paprastas – žurnalistų darbdaviai turi neginčijamą teisę į politikų bei jų rėmėjų mokamus pinigus už reklaminius plotus. Ir ta teisė kur kas tikresnė ir aktualesnė už bet kokią „teisę žinoti“. 

 

       O, tarkim, Bažnyčia? Juk tai stipri organizacija, turinti senas tradicijas ir mokanti skleisti savo tiesas. Bet atkreipkim dėmesį į jos pastarojo dvidešimtmečio rūpesčius – vis dar nepilnai susigražintą bažnyčios turtą ir nuolatines pastangas gauti paramą iš valdžios. Parama – tai ne tik reguliariai gaunamos milijoninės sumos „tradicinėms religijoms“, bet ir įvairūs tiksliniai valdžios įnašai bažnyčios pastatams remontuoti ir religiniams renginiams finansuoti. Argi galima užsipulti tokius dosnius „fundatorius“? Jie gi ims ir prisimins, kad religinės apeigos nėra nei valstybės, nei savivaldybių funkcija, o iš parapijiečių nesurinksi nė dalelės to, kas plaukia iš valstybės iždo... 

 

       Visuomeninės organizacijos? Per pastaruosius du dešimtmečius įsigalėjo projektus rašančių (valdžios prašančių) ir finansavimą iš valdžios gaunančių organizacijų modelis. Argi galima tikėtis, kad tokios organizacijos imsis ko nors prieš juos maitinančią ranką? Nerimta. Jos įprato varžytis tarpusavyje dėl permainingo valdžios palankumo. Tai veiksminga priemonė, padedanti šį sektorių išlaikyti paklusnų. Įpratę konkuruoti tarpusavyje, o į valdžioje esantį žiūrėti kaip į geidžiamą jaunikį, šių organizacijų veikėjai lyg kokie pionieriai visada pasiryžę nesvarbu kokiomis sąlygomis atsiduoti valdžiai, kad tik pelnytų jos palankumą.  

 

       Visuomeninių organizacijų sektoriaus būklę geriausiai atspindi pernai profesinių sąjungų pasirašytas „Nacionalinis susitarimas“. Profsąjungų „signatarams“ buvo nesvarbu, kad Vyriausybė tuo susitarimu „įsipareigojo“ pavogti keliolika milijardų litų iš tų sluoksnių, kuriems jie atstovauja. Daug svarbesnis atrodė A. Kubiliaus pažadas pripažinti pasirašiusius savo „partneriais“ ir teikti tas menkutes dešimties tūkstančių litų vertės privilegijas, tenkančias pagal įvairias partnerystės programas. 

 

       Yra dar vienas pilietinės visuomenės (beje, įdomi sąvoka šalyje, kurioje pilietis suvokiamas kaip paklusnus valdžios vasalas) ramstis. Tai viešieji intelektualai. Tai labai ambicinga ir gerai apie save mananti žmonių grupė. Ją labai gerai charakterizuoja tai, kad kiekvienas jų yra apibrėžęs siaurą savo draugų ratą, kuriam būdingos pačios geriausios žmogiškosios savybės. Tada galima rašyti straipsnius ir rimtai pareikšti, kad visiems kitiems žmonėms, nepriklausantiems draugų ratui, būdingos pačios blogiausios visų kitų visuomenės sluoksnių savybės. Tuo intelektualų ginčai mūsuose ir apsiriboja...  

 

       Štai ir visos jėgos, leidžiančios nenuskęsti mūsų premjerui, liaudies meiliai pravardžiuojamam „kubilu“. Nors jos visomis išgalėmis stengiasi šį „kubilą“ neva „skandinti“, tačiau kurį laiką, bent iki savivaldybių rinkimų rezultatų paskelbimo, „kubilas“ tikrai nenuskęs...   

 

       Nenuskęs, jeigu neatsitiks kas nors netikėto. Idilę gali sugriauti, tarkim, koks nors į neviltį puolęs prasčiokas arba jų minia – kaip 2009 m. sausio 16 dieną. Nors vadžia turi stiprią apsaugą ir išmano minios kontrolės priemones, bet jos ne visada suveikia. Istorija kupina įvairiausių spontaniškų išpuolių prieš nusistovėjusią tvarką. Tai gali būti alkoholio, sunkaus gyvenimo ar pykčio paveiktas kokio nors sunkvežimio ar lėktuvo vairuotojas. Tai gali būti minia jaunuolių, ginančių savas, suaugusiems sunkiai suvokiamas ir netikėtas tiesas. Tai gali būti alkani varguoliai, linksmi menininkai ar mažas vaikas, netikėtai pastebėjęs, kad karalius nuogas...   

 

       Įsitraukti į kai kuriuos iš šių netikėtumų gali būti smagu, nepriklausomai nuo to, ar tai duotų kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Jie – rezultatai – nėra labai svarbūs. Daug svarbiau kita, irgi akivaizdi tiesa: jeigu „kubilas“ skęs, niekas nepuls jo gelbėti. Niekam jis nereikalingas. Tiems, kurie jį dabar globoja, rūpės savas kailis. O visi kiti ir taip turi pakankamai daug rūpesčių kaip išgyventi. Vadinasi neskęstantis „kubilas“ turi tiek pat šansų išplaukti, kaip ir paskendęs „neskęstantis Titanikas“. Taigi gero pasiplaukiojimo, premjere! 

 

       Balsas.lt

       2010.09.11.

 

 

Komentarai  

 
0 # gutvaidas Y-m-d H:i
super pavadinimas