Giedrė Šabasevičiūtė. Palestinos ir Izraelio derybų parodija
politika

00israel.        Rugsėjo pradžioje įvyko dar vienas bandymas atnaujinti tiesiogines derybas tarp Izraelio ir Palestinos savivaldos Vašingtone. Kaip ir buvo galima tikėtis, mažiau nei po mėnesio, derybos nutrūko, kai Izraelis atsisakė pratęsti nausėdijų statybų moratoriumą Vakarų Krante.

 

      Dar prieš derybų pradžią pagrindinė Palestinos savivaldos prezidento Mahmudo Abbaso sąlyga atnaujinti pokalbį su Izraeliu – statybų sustabdymas Rytų Jeruzalėje – taip ir liko nepatenkinta ir, atrodo, jau nebefigūruoja ant derybų stalo. Dabar sąlygas kelia Izraelis: jei Palestinos savivalda nori, kad būtų sustabdytas nausėdijų kūrimas Vakarų Krante, ji turi pripažinti Izraelio valstybės žydiškąjį charakterį ir tokiu būdu galutinai atsisakyti paramos Izraelyje gyvenančių nežydų bendruomenių politinėms ir religinėms teisėms.

 

       Čia ir pasireiškia Palestinos ir Izraelio derybų iliuzija, kurių pagrindinis tikslas yra sukurti apgaulingą partnerių simetriją, pastatant į tą patį lygmenį nelygias jėgas turinčius "partnerius", kurių vienas okupuoja kito atstovaujamą teritoriją. Apie kokias derybas galima šnekėti, jeigu okupacijos sustabdymas nėra laikoma būtina ir neišvengiama derybų atnaujinimo sąlyga?

 

       Izraelio ir Palestinos konflikto kontekste pati derybų idėja, kuri remasi abiejų partnerių lygiateisiškumu, yra apgaulinga, nes pozicijų simetrija šiose derybose, kaip ir praktikoje, neegzistuoja. Prisiminkime, kas tokia yra Palestinos savivalda.

 

       Sukurta  1994-aisiais Oslo susitarimais kaip laikinas 5-ų metų trukmės administracinis vienetas, Palestinos savivalda šiandien veikia be jokio teisinio pagrindo ir vidinio pripažinimo. Mahmudas Abbasas užima savivaldos prezidento postą, nors jo mandatas jau baigėsi 2009-ųjų sausio mėnesį. Salamas Fayadas yra savivaldos premjeras, nors jis paskutiniuose rinkimose surinko vos 2,4% visų palestiniečių balsų. Be to, derybos, kuriose nedalyvauja Hamas negali būti laikomos teisėtomis, kadangi Hamas, kad ir kaip tai nepatiktų Izraeliui ir Vakarams, atstovauja didelei daliai palestiniečių.

 

       Palestinos savivaldos autonomija yra paneigta kasdienos realybėje. Visi pagrindiniai sektoriai, liečiantys praktinį palestiniečių gyvenimą, yra kontroliuojami Izraelio: vandens, elektros, derlingiausių žemių paskirstymas, palestiniečių judėjimas iš vieno miesto į kitą, tapatybės kortelės, saugumas, keliai, oro ir požeminė erdvė.

 

       Pats Mahmudas Abbas norėdamas atvykti į derybas turi gauti Izraelio leidimą. Savivalda tiesiogiai valdo 20 % visos Vakarų Kranto erdvės, kuriuos sudaro 5 % istorinės Palestinos ir  vos 10% 1947-aisiais metais JTO pasiūlytos arabų valstybės. Šiuos 20 % sudaro nuolat augančių Izraelio nausėdijų atskirti ir vienas nuo kito izoliuoti teritoriniai vienetai. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis vykstančios derybos veikia kaip palestiniečių pykčio katalizatorius, nes, kaip žinome, nuomonės paprastai susiformuoja remiantis kasdiene gyvenimo patirtimi, o ne priimtomis prie derybų stalo deklaracijomis.

 

       Tačiau kokie yra šių derybų tikslai?  "Dviem tautoms–dvi valstybės" sprendimas atrodo vis sunkiau pasiekiamas, kadangi Izraelis ir Palestina nesutaria visais pagrindiniais klausimais, susijusiais su būsimos Palestinos valstybės sukūrimu, tokiais kaip Jeruzalės statusas, valstybių sienų nustatymas ar vandens pasidalijimas. Nuolatinis nausėdijų augimas Vakarų Krante parodo, kad Izraelis neketina trauktis iš šios teritorijos, tuo labiau kad skausminga Izraelio atsitraukimo iš Gazos ruožo 2005 metais patirtis išliko tautos atmintyje kaip viena didžiausių šalies politinių nesėkmių.

 

       Dviejų valstybių sprendimas mažiausiai atitinka tarptautines humanitarines ir žmogaus teisių nuostatas, kadangi jis suponuoja populiacijų perkėlimą, kuris paprastai neapseina be jėgos pavartojimo. Be to, kas lauktų Izraelio pilietybę turinčių palestiniečių, žinant, kad Izraelio valstybės žydiško charakterio pripažinimas yra viena pagrindinių Palestinos valstybės sukūrimo sąlygų? Toks sprendimas geriausiu atveju "užšaldytų" konfliktą, bet jo galutinai neišpręstų. Mažai tikėtina, kad abi kaimyninės valstybės sugyventų viena su kita taikoje, jei liktų neišpildyti pagrindiniai abiejų valstybių siekiai: Izraelio atsakomybės prisiėmimas už palestiniečių tautos išbarstymą ir jos žemių nusavinimą ir visų palestiniečių, taip pat ir Hamas, Izraelio valstybės pripažinimas.

 

       Kitas variantas yra sukurti vieną daugiatautę demokratinę valstybę, kuri tęstųsi nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Jordano upės rytuose, ir kurioje sugyventų visos tautinės bendruomenės pagal lygių politinių teisių principą. Tačiau čia ir pasireiškia pagrindinis Izraelio valstybės vidinis prieštaravimas: kaip suderinti Izraelio kaip išimtinai žydų valstybės idėją su politinių, religinių ir visų kitų teisių lygybės principu, kuris yra kiekvienos demokratijos pagrindas? Ar Izraelis turi šansų išlikti žydų valstybe, jeigu bus suteiktos politinės teisės palestiniečiams, gyvenantiems Vakarų Krante ir Gazoje? Šiandien palestiniečiai sudaro 20% Izraelio gyventojų, o prijungus Gazos ruožo ir Vakarų Kranto gyventojus, šis procentas gerokai išaugtų. Be to, aukštas demografinis palestiniečių bendruomenės augimas ilgainiui paverstų Izraelį valstybe, kurios daugumą sudarytų palestiniečiai.

 

       Ar tikėtina, kad palestiniečių dauguma pripažins Izraelį kaip žydų valstybę, kurioje žydai bus mažuma? Siekdamas užkirsti kelią tokiam scenarijui, pagal kurį Izraelis greit pavirstų Palestina, Netanyahu vyriausybė spalio pradžioje priėmė ištikimybės priesaikos įstatymą, pagal kurį visi pilietybės siekiantys palestiniečiai turės prisiekti būti ištikimi Izraeliui kaip žydiškai ir demokratinei valstybei. Verta pasvarstyti, ar terminas "žydiška ir demokratinė valstybė" nėra savaime prieštaraujantis, žinant, kad demokratijos principai palaiko visų piliečių valstybės, o ne privilegijas tautiniu pagrindu įteisinančios valstybės idėją.

 

       Dėl šių priežasčių neapsakomas pesimizmas lydi šias naujas derybas, kurių gyvybė yra dirbtinai palaikoma nuo pat Oslo susitarimų laikų. Atrodo, kad šios derybos – tapusios liūdna pasaulio diplomatijos tradicija – tėra skirtos parodyti, kad taika vis dar yra tarptautinės bendruomenės prioritetas, pasaulyje, kuriame kaskart vis labiau įsigali cinizmas, kuriame žodis "taika" yra vartojamas abiejų kariaujančių pusių, siekiančių išreikšti nesuderinamus dalykus: Izraeliui taika reiškia žydų piliečių saugumą, o palestiniečiams – politinių ir žmogaus teisių lygybę… Prancūzų filosofas Edgar'as Morin'as šį nesusikalbėjimą vadina vėžiu, kurį maitina vienos tautos nuolatinis nerimas, kylantis iš jos persėkiojimo praeityje, ir kitos tautos nelaimė, kylanti iš jos persekiojimo dabartyje. Izraelio ir Palestinos konflikte derybos yra sunkiai įgyvendinamas tikslas, kadangi konfliktą lydintys argumetai jau seniai nebeteko racionalaus pagrindo.

 

       Izraelis nebegali pateisinti Palestinos teritorijų nuolatinės okupacijos nei "socialistine Kibutzo svajone", nei "teise sugrižti į istorinę žydų žemę" ir apsiriboja vienašališku absolutaus saugumo reikalavimu, kuriame izraeliečio saugumas yra prilyginamas palestiniečio gyvybei. Šis absolutaus saugumo reikalavimas remiasi nuolatiniu žydų tautos nerimu, besiremiančiu žydų genocido patirtimi, kas sukuria situaciją, kurioje afektas, jausmai ir emocijos užgožia racionalų konflikto vertinimą. Bet kokio Izraelio veiksmo kritikos sulyginimas su antisemtizmu veda į užburtą ratą, kuriame klijuojama antisemito etiketė ilgainiui prisiimama ir revendikuojama pagal gerai žinomą stigmos apvertimo socialinį reiškinį. Tokia situacija skatina ekstremalių jėgų kilimą tiek izraeliečių, tiek palestiniečių bendruomenėse, kaip parodo smurto išpuolių abiejose bendruomenėse pagausėjimas nuo pat derybų  pradžios. Kai situacija yra vertinama remiantis į afektą ir emocijas apeliuojančiais argumetais, smurtas tampa vienintele priemone norint pralaužti šį uždarą, kurčiųjų dialogo dominuojamą ratą.

 

       Bernardinai.lt

       2010.10.21.

 

Komentarai  

 
0 # -.. Y-m-d H:i
KARLAS MARKSAS

BARUCHUI LEVIUI, LAIŠKAS CITUOTAS "REVIEW DE PARIS", 1928 BIRŽELIO 1, 574 PUSLAPYJE.

"Žydų tauta kaip visuma taps savo pačios Mesiju. Ji įgys pasaulinį viešpatavimą per kitų rasių žlugimą, per pasienių panaikinimą, per monrachijos pašalinimą ir per pasaulinės respublikos, kurioje žydai visur džiaugsis pilietybės privilegija, sukūrimą. Šioje Naujoje Pasaulio Tvarkoje Izraelio vaikai aprūpins visus vadovus nesusidurdami su jokia opozicija. Skirtingų pasaulinę respubliką sudarančių tautų valdžios nesunkiai paklius į žydų rankas. Tada žydiškiesiems valdovams bus paprasta visur pašalinti privačią nuosavybę, kad pasinaudoti valstybės resursais. Taip bus išpildytas Talmudo pažadas, kuriame yra sakoma, kad kai ateis Mesijo laikas, žydai savo rankose turės viso pasaulio turtą."