Tikroji Afganistano karo esmė
politika

bush-unocal-enron       Pastaruoju metu Lietuvos visuomenėje atsiranda vis daugiau skeptikų dėl mūsų valstybės dalyvavimo Afganistano kare. Dažniausi jų argumentai yra per didelės karui skiriamos lėšos, neužtikrintas lietuvių karių saugumas ir per didelė rizika.

 

Pateikiu ištraukų iš Andrew Gavino Marshallo straipsnio „Empire, Energy and Al-Qaeda: The Anglo-American Terror Network: The Imperial Anatomy of al-Qaeda, Part II“ vertimą, kuriame aprašyta įvykių, nulėmusių šio karo pradžią, eiga. Tegul tai būna tarsi priminimas, jog ne viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip sako žiniasklaida.

 

Taip pat straipsnis turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad svarstymai, ar verta skirti lėšų karui, kuris yra kariaujamas kažkur toli, yra absurdiški. Pirmiausia būtina kvestionuoti paties karo teisėtumą – galbūt tada suprasime, kad klausimas, kurį reikėtų kelti, skamba taip: „Ar verta mums prisidėti prie JAV tarptautinių nusikaltimų?“.

 

Pasiruošimas karui Afganistane

 

1997-aisiais metais Talibano atstovai vyko į Teksasą susitikti su „Unocal Oil“ kompanija bei aptarti galimybę statyti vamzdyną, eisiantį iš Turkmėnistano į Pakistaną per Afganistaną. „Unocal“ buvo sutarusi su Turkmėnistanu išgauti jo dujas bei su Pakistanu, kuris turėjo tas dujas pirkti. Dujų gabenimas į Pakistaną per Afganistaną buvo trūkstama grandis, ir tada į žaidimą įsitraukė Talibanas. Pagrindiniai „Unocal“ kompanijos konkurentai buvo argentiniečių įmonė „Bridas“. Tačiau tuo metu Afganistane vis dar vyko pilietinis karas, dėl to perspektyva statyti vamzdyną, nusidriekusį per Afganistano teritoriją, atrodė pavojinga.  

 

Likus mėnesiui iki Talibano apsilankymo Teksase, pagrindinė „Unocal“ konkurentė „Bridas“ sujungė savo naftos ir dujų kompanijos turtus su „Amoco-Argentina Oil“ – viena iš trijų didžiausių pasaulio naftos kompanijų „British Petroleum“ dukterine įmone. Prieš pat įvykdant šį susijungimą, „Bridas“ buvo paskelbusi, kad yra beveik sutarusi su Talibanu dėl 2 milijardų dolerių vertės sandėrio, teigdama, jog „derybos jau artėja į pabaigą“.

 

Įvykus susitikimui su „Unocal“ atstovais Teksase, Talibanas 1998-ųjų sausį paskelbė, kad „jis beveik sutaręs dėl dujų vamzdyno statybos Afganistane“, tačiau „nenurodė, su kuria iš dviejų kompanijų labiau linkęs bendradarbiauti“.

 

Vertėtų paminėti keletą svarbių veikėjų, kurie buvo susiję su naftos kompanijomis, turinčiomis interesų centrinėje Azijoje dėl dujų išteklių ir vamzdynų projektų. Zbigniewas Brzezinskis – buvęs Jimmy‘io Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, Trišalės komisijos įkūrėjas kartu su Davidu Rockfelleriu ir pats save paskelbęs didžiuoju Sovietų Sąjungos karo Afganistane strategu – tuo metu buvo „BP-Amoco“ patarėjas Kaspijos jūros regiono reikalais. Mėgindama užsitikrinti vamzdynų sutartį su Talibanu, „Unocal“ pasamdė buvusį JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį. Dirbti „Unocal“ surinktos grupės konsultantu buvo pakviestas ir tuometinis Reagano valstybės departamento patarėjas Afganistano klausimais Zalmay Khalilzadas. Po JAV invazijos 2001-aisiais jis tapo JAV pasiuntiniu Afganistane.

 

1998-ųjų gruodį vamzdyno projektui iškilo rimtų problemų, nes „Unocal“ paskelbė pasitraukianti iš šio Afganistano vamzdyno projekto. Tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų „Enron“ vadovai sukišo milijonus dolerių Talibano pareigūnams, kad užsitikrintų kontraktą dėl vamzdyno statymo. „Unocal“ pasitraukus nuo derybų stalo, „Enron“ ir toliau spaudė Talibaną tęsti projektą. 1996-aisiais kaimynystėje esantis Uzbekistanas pasirašė sutartį su „Enron“ plėtoti uzbekų natūralių dujų išteklius. 1997-aisiais „Halliburton“, kurio generalinis vadovas buvo Dickas Cheney, užsitikrino kontraktą Turkmėnistane dėl tyrinėjimų ir gręžimo Kaspijos jūros baseine. Tačiau 2001-ųjų gruodį „Enron“ pasiskelbė bankrutuojanti.

 
 

„Unocal“ pasitraukė iš sutarties dalyvių rato dėl to, kad Talibano vyriausybė nebuvo pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje kaip teisėta Afganistano vyriausybė, nes tokiu atveju vamzdynų projektas negalėjo gauti finansavimo iš tokių tarptautinių finansinių institucijų kaip Pasaulio Bankas. Be to, „Unocal“ pasitraukimo priežastis buvo ir Afganistane vykstančios kovos tarp įvairiausių grupuočių.

 

1999-aisiais Pentagonas išleido slaptą dokumentą, patvirtiną Jungtinio štabo ir Gynybos departamento vadovų, kuriame buvo teigiama, jog artimoje ateityje „yra numatomi konfliktai dėl naftos gavybos įrenginių ir transportavimo kelių, ypač Persų įlankos ir Kaspijos regionuose“, ir pabrėžiama, kad „energija ir ištekliai ir toliau lems tarptautinį saugumą“. Dokumentas „išryškina, kad aukščiausi JAV gynybos bendruomenės sluoksniai pritarė, jog karų dėl naftos plėtojimas yra teisėta priemonė“.

 

Dar prieš George‘ui W. Bushui tampant prezidentu 2001-ųjų sausį, aukščiausiuose JAV vyriausybės sluoksniuose buvo planuojamas pasiruošimas karui Afganistane, ir į šį planą taip pat buvo įtraukti mėginimai sudaryti aljansą su Rusija dėl „karinių priemonių naudojimo prieš Afganistaną“.

 

2001-ųjų kovą buvo pranešta, kad Indija prisijungė prie JAV, Rusijos ir Irano planų karinėmis priemonėmis nuversti Afganistano talibų vyriausybę, panaudojant Tadžikistaną ir Uzbekistaną kaip bazes, iš kurių būtų galima pradėti antpuolius prieš Talibano pajėgas Afganistane. 2001-ųjų pavasarį JAV kariuomenė numatė ir „sužaidė“ visą JAV atakos prieš Afganistaną scenarijų, kuris vėliau tapo pačios karinės operacijos planu.

 

2001-ųjų vasarą Talibanui buvo nutekinta slapto susirinkimo informacija, kad Busho režimas planavo pradėti karinę operaciją prieš Talibaną liepą, stengiantis nuversti šią vyriausybę. JAV specialus kariuomenės planas atakuoti Afganistaną iš šiaurės 2001-ųjų vasaros gale, dar prieš rugsėjo 11-ąją, jau buvo paruoštas ant popieriaus.  

 

Buvęs Pakistano diplomatas BBC teigė, kad JAV planavo karinę operaciją prieš Osamą bin Ladeną ir Talibaną dar prieš rugsėjo 11-ąją. Buvęs Pakistano užsienio reikalų sekretorius Niazas Naikas „buvo liepos viduryje aukštų JAV pareigūnų įspėtas, kad kariniai veiksmai prieš Afganistaną bus pradėti spalio viduryje“. Galų gale, invazija buvo pradėta 2001-ųjų spalio 7-ąją. Naikui tai buvo pranešta per uždarą Jungtinių Tautų remtą susirinkimą, kuris vyko Berlyne 2001-ųjų liepos mėnesį ir kuriame dalyvavo JAV, Rusijos ir daugelio Centrinės Azijos šalių atstovai. Jis taip pat teigė, kad JAV ketino pradėti operaciją iš savo bazių Tadžikistane, „kuriose amerikiečių patarėjai jau buvo pasiruošę“.

 

Kaip buvo atskleista MSNBC, „prezidentas Bushas turėjo pasirašyti detalizuotą pasaulinio masto karo planą prieš Al-Qaeda likus dviem dienoms iki rugsėjo 11-osios“ ir „tas planas apėmė visus karo prieš Al-Qaeda aspektus, nuo diplomatinių iniciatyvų iki karinių operacijų Afganistane“. Tai buvo praktiškai tas pats karinis planas, kuris buvo pradėtas vykdyti po 9/11 atakų. Nacionalinio saugumo dokumentas taip pat buvo įteiktas Condoleezai Rice prieš atakas, ir jame taip pat buvo planas užpulti Talibaną ir pašalinti jį nuo valdžios Afganistane. Buvęs Britanijos  premjeras Tony Blairas yra pareiškęs, kad „atvirai tariant, būtų buvę neįmanoma gauti pritarimą viešumoje dėl staigios kampanijos Afganistane pradžios, jeigu nebūtų rugsėjo 11-osios įvykių“.

 

Jau prasidėjus karui Afganistane 2001-ųjų spalį, „The Guardian“ dirbantis George‘as Monbiotas rašė, kad šis karas „galėjo būti ir vėlyvo kolonializmo avantiūra“, kadangi „Afganistanas yra nepakeičiamas siekiant įgyti regiono kontrolę bei norint valdyti naftos tiekimą centrinėje Azijoje, taip kaip Egiptas yra neįkainojamas Artimuosiuose Rytuose“. Šioje vietoje verta pacituoti Monbiotą:

 
__________________
 

Afganistanas turi truputį savo naftos ir dujų, tačiau nepakankamai, kad įgytų strateginę svarbą. Tačiau jo šiauriniai kaimynai turi tiek rezervų, kad galėtų tapti labai svarbūs pasauliniam naftos ir dujų tiekimui. 1998-aisiais dabartinis JAV viceprezidentas Dickas Cheney, tada būdamas ir pagrindiniu didelės naftos kompanijos vadovu, pažymėjo: „Aš neprisimenu, kad kada nors koks regionas taip staigiai taptų toks svarbus kaip Kaspijos“. Tačiau tiek nafta, tiek dujos yra bevertės, jeigu jų negalima transportuoti. Vienintelis kelias, kuris tiek politiškai, tiek ekonomiškai yra pagrindžiamas, eina per Afganistaną.

 

afganistano vamzdynas

 

Kaspijos regiono iškastinio kuro transportavimas per Rusiją ar Azerbaidžaną sustiprintų Rusijos politinę ir ekonominę įtaką Centrinės Azijos respublikose, ko vakariečiai ypatingai vengia jau 10 metų. Tiekimas per Iraną praturtintų rėžimą, kurį JAV mėgina izoliuoti. Gabenti šį kurą ilguoju keliu per Kiniją būtų ne tik strategiškai nenaudinga, bet ir labai brangu. Tačiau vamzdynai Afganistane ne tik leistų amerikiečiams pasiekti jų tikslą, t.y. „diversifikuoti energijos tiekimą“, bet ir suteiktų galimybę įsibrauti į vienas pelningiausių pasaulio rinkų. Naftos vartojimo augimas Europoje yra žemas, o konkurencija labai intensyvi. Tuo tarpu Pietų Azijoje paklausa yra milžiniška, o konkurentų nėra daug. Kitaip tariant, pumpuoti naftą į Pietus ir pardavinėti Pakistane ir Indijoje yra daug pelningiau negu pumpuoti ją į Vakarus ir pardavinėti Europoje.

 

Autoriaus Ahmedo Rashido tvirtinimu, 1995-aisiais JAV naftos kompanija „Unocal“ pradėjo derybas dėl naftos ir dujų vamzdynų, prasidedančių Turkmėnistane, besidriekiančių per Afganistaną ir pasiekiančių Pakistano Arabijos jūros uostus. Kompanijai buvo reikalinga, kad Afganistane būtų vienintelė administracija, nes tik tada būtų užtikrintas saugus produktų gabenimas. Netrukus po to, kai 1996-ųjų rugsėjį Talibanas užėmė Kabulą, „Telegraph“ laikraštis pranešė, kad „su naftos verslu susiję asmenys teigia, kad svajonė pastatyti vamzdyną, einantį per Afganistaną, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Pakistanas, artimas JAV politinis sąjungininkas, taip rėmė Talibaną, ir kodėl Amerika turėjo tyliai ir nenoriai susitaikyti su tuo, jog Talibanas paėmė valdžią Afganistane“. „Unocal“ pasikvietė kai kuriuos Talibano lyderius į Hiustoną, kur jie buvo karališkai aprūpinti ir aptarnauti. Naftos kompanija pasisiūlė mokėti tiems barbarams 15 centų už kiekvieną tūkstantį kubinių pėdų dujų, prapumpuotų per jų užkariautą žemę.

 

Pirmaisiais Talibano valdymo metais JAV politika režimo atžvilgiu priklausė praktiškai vien tik nuo „Unocal“ interesų. 1997-aisiais JAV diplomatas pasakė Rashidui: „Talibanas turbūt vystysis taip pat, kaip ir Saudo Arabijos režimas. Bus „Aramco“ (buvęs JAV naftos konsorciumas Saudo Arabijoje), vamzdynai, emyras, jokio parlamento ir stiprūs šariato įstatymai. Mes galime su tuo susitaikyti.“

 

1998-ųjų vasarį Johnas Maresca, „Unocal“ tarptautinių ryšių vadovas, pranešė atstovams, kad energijos paklausos augimas Azijoje ir sankcijos Iranui lėmė, kad Afganistanas išlieka „vienintelis įmanomas kelias“ Kaspijos naftai. Kai tik Afganistano vyriausybė būtų buvus pripažinta užsienio diplomatų ir bankų, kompanija dar vis tikėjosi pastatyti 1000 mylių ilgio vamzdyną, kuris perneštų milijoną barelių per dieną. Tiktai 1998-ųjų gruodį, praėjus keturiems mėnesiams nuo sprogimų ambasadoje Rytų Afrikoje, „Unocal“ nusprendė atsisakyti savo planų.

 

Tačiau Afganistano strateginė svarba nepasikeitė. Rugsėjį, keletą dienų prieš atakas Niujorke, JAV energetikos informacijos administratorius pranešė, kad „Afganistano svarba iš energetinės pusės pasireiškia tuo, kad ši šalis yra geografiškai labai tinkamoje vietoje transportuoti naftą ir dujas iš centrinės Azijos iki Arabijos jūros. Į šį potencialą įsiskaito galimybė pastatyti naftos ir dujų vamzdynus per Afganistano teritoriją.“ Turint omeny, kad JAV vyriausybėje dominuoja buvę naftos industrijos vadovai, būtų kvaila manyti, kad tokie planai neegzistuoja jos strategijose. Kaip pastebėjo tyrinėtojas Keithas Fisheris, galimos Afganistano karo ekonominės pasekmės gali atspindėti Balkanų karų ekonomines pasekmes, kur „8-asis koridorius“ – ekonominė zona, apimanti vamzdyną, tiekiantį naftą ir dujas iš Kaspijos regiono į Europą, – buvo didelis sąjungininkų rūpestis.

 

Amerikos užsienio politikoje yra vadovaujamasi „visapusiško dominavimo” doktrina, kuri reiškia, kad JAV privalo kontroliuoti pasaulinį karinį, ekonominį, ir politinį vystymąsi. Kinija atsakė savo ketinimu išplėsti savo įtaką centrinėje Azijoje. Pekino išplatintas gynybos dokumentas teigė, kad „Kinijos esminiai interesai yra sukurti ir palaikyti naują regiono saugumo tvarką“. Birželį Kinija ir Rusija sujungė keturias centrinės Azijos respublikas į „Šanchajaus kooperacinę organizaciją“. Pasak Jiango Zemino, jos tikslas yra „skatinti pasaulinę multipoliarizaciją“, kas iš tiesų reiškia mesti iššūkį visapusiškam JAV dominavimui. 

 

Jei JAV pasiseks nuversti Talibaną ir pakeisti jį stabilia provakarietiška vyriausybe ir jei JAV sujungs centrinės Azijos ekonomikas su savo sąjungininko Pakistano ekonomika, ji sutriuškins ne tik terorizmą, bet taip pat ir augančias Rusijos ir Kinijos ambicijas. Afganistanas yra raktas Vakarų dominavimui Azijoje.

__________________
 

San Francisco „Chronicle“ 2001-ųjų lapkritį atskleidė, kad „maždaug 1994-aisiais JAV ir Pakistanas nusprendė nustatyti stabilų režimą Afganistane – režimą, kuris užbaigtų šalyje vykstantį pilietinį karą ir taip užtikrintų „Unocal“ vamzdynų projekto saugumą“. Tokiu būdu „valstybės departamentas ir Pakistano žvalgybos agentūra sutiko tiekti ginklus Talibanui jų karui prieš etninių tadžikų Šiaurės Aljansą. 1999-asiais JAV mokesčių mokėtojai visiškai padengė kiekvieno Talibano pareigūno metinį darbo užmokestį, viskas buvo daroma dėl vilties sugrįžti į laikus, kada galonas dujų kainavo vieną dolerį. Pakistanas savu ruožtu pasisavintų pajamas iš Karačio naftos uosto infrastruktūros.“

 

Akivaizdu, kad karo Afganistane planai ir tikslai buvo gerai apibrėžti. Labiausiai reikėjo pateisinimo viešojoje erdvėje. Žmonės laisvai nepritars  karui, kuris siekia perimti strateginių energijos išteklių ir vamzdynų kontrolę kitoje planetos pusėje. Nepaisant to, kad tai būtų akivaizdus imperializmo demaskavimas, kurio didelė dalis Amerikos visuomenės dar nespėjo suprasti ir įsisąmoninti, lygiai taip pat būtų buvę sunku priversti amerikiečius mirti dėl „Unocal“ interesų. Kad būtų sužadintas Amerikos žmonių apetitas karui, reikėjo jų kolektyvinę sąmonę apkrėsti baime – reikėjo terorizmo grėsmės.

 

Pagal www.globalresearch.ca parengė Vytautas Liutkus

2010 10 20

 

 

Komentarai  

 
0 # -.. Y-m-d H:i
KARLAS MARKSAS

BARUCHUI LEVIUI, LAIŠKAS CITUOTAS "REVIEW DE PARIS", 1928 BIRŽELIO 1, 574 PUSLAPYJE.

"Žydų tauta kaip visuma taps savo pačios Mesiju. Ji įgys pasaulinį viešpatavimą per kitų rasių žlugimą, per pasienių panaikinimą, per monrachijos pašalinimą ir per pasaulinės respublikos, kurioje žydai visur džiaugsis pilietybės privilegija, sukūrimą. Šioje Naujoje Pasaulio Tvarkoje Izraelio vaikai aprūpins visus vadovus nesusidurdami su jokia opozicija. Skirtingų pasaulinę respubliką sudarančių tautų valdžios nesunkiai paklius į žydų rankas. Tada žydiškiesiems valdovams bus paprasta visur pašalinti privačią nuosavybę, kad pasinaudoti valstybės resursais. Taip bus išpildytas Talmudo pažadas, kuriame yra sakoma, kad kai ateis Mesijo laikas, žydai savo rankose turės viso pasaulio turtą."