Rimas Armaitis. Profesinės sąjungos – būti ar nebūti, arba Kas ką ir už ką gina
politika

lovys       Šiandien iš profesinių sąjungų valdžia pripažįsta tik tris centrus: LPSK (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija – lpsk.lt), LDF (Lietuvos Darbo Federacija – ldf.lt) bei Solidarumą (Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas" – lps.lt) ir su jais derasi. Jie veikia kartu ar bent jau imituoja bendrą darbą. Tačiau šalia jų jau daug metų veikia profsąjungos, kurios save vadina „laisvomis ir nepriklausomomis“ ir oponuoja trims „galingiausiems, didingiausiems ir skaitlingiausiems nacionaliniams centrams“.

 

Nepriklausomos profesinės sąjungos dažniausiai veikia šakiniu principu: NPPSS (Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas – pareigunai.lt), LŠDPS (Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinė sąjunga – lsdps.lt), Sandrauga (Jungtinė profesinė sąjunga – sandrauga.lt), kurios kaip ir atskirai po vieną, taip ir susijungusios gali pretenduoti į nacionalinių centrų ar centro statusą. Yra ir kitų nepriklausomų profsąjungų, bet jos silpnos, vienoms trūksta narių skaitlingumo, galbūt kai kurioms – intelektualinio potencialo, o labiausiai visoms trūksta ryžto. Jei jos susijungtų ar bent įkurtų tarybą, koordinuojančią visų jų veiksmus, taptų labai stipria jėga. Prie jų ilgainiui prisijungtų ir kitos nepriklausomos profesinės sąjungos, o galiausiai – labiausiai iniciatyvios ir veiklios iš vadinamųjų profsąjungos centrų.

 

Deja, Vyriausybė, kaip ir vadinamieji centrai pamiršta, apie ką  kalba Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis, o jis sako: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“. Tą patį kalba ir LR profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnis: „Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“.

 

Deja, Vyriausybė kalbasi ir derasi tik su tais, kas palankesnis ir nuolankesnis. O kas gali būti nuolankus? Argi ne tas, kas iš Vyriausybės ir mūsų biudžetinių pinigų yra išlaikomas? Tai kurgi tie demokratiniai principai, LR Konstitucija ? Matyt, kažkas pamiršo, kas yra demokratijos apibrėžimas, kuris kalba apie lygybę ir laisvę, apie visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises. O tai reiškia, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises, be jokių išskirtinių teisių ir privilegijų

 

Vyriausybei palankūs ir jos pripažįstami Centrai (LPSK, LDF, SOLIDARUMAS) yra pasyvūs. O kaip gali būti kitaip, jei jų centrinis aparatas išlaikomas finansuojant Vyriausybei, ES socialiniam fondui bei kitiems fondams per projektus, skirtus socialinio dialogo skatinimui? Jie nėra ir negali būti savarankiški ir laisvi, nes yra priklausomi ir dėl to lengvai valdomi. Jei neplėtotų socialinio dialogo – negautų lėšų, o tai jiems pražūtis.

 

Jei pasiekimų ir yra, tai tik atskirų šakų ir jose susikūrusių komandų darbo dėka, be Centrų pagalbos. Strateginiais klausimais viską primeta Centras, dėl savarankiškumo ir ryžto stokos iniciatyvios atskirų šakų profsąjungos eina susipriešinimo keliu, norint tai suprasti, pakanka susipažinti su jų vidine virtuve ir esamais nesutarimais. Čia daug ką lemia asmeninės lyderių ambicijos, simpatijos ir antipatijos, bet labiausiai – pinigai, skirti Centrų administracijai išlaikyti per socialinio dialogo skatinimo projektus. Taip Vyriausybė ir išgauna iš Centrų pritarimą projektams, bloginantiems darbuotojų sąlygas. Deja, Centrai šiandien pamiršo pagrindinį profsąjungų postulatą, kad jos „gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises“. Ar ne dėl Centrų išdavikiškos ir parsidavėliškos politikos iš jų pradėjo bėgti lyderiai, specialistai, atskirų šakų profesinės sąjungos bei aktyviausi nariai, kurie vėliau iš bendražygių tapo priešais?

 

valdzios lovys

 

Tai kas gi suskaldė profsąjungų vienybę? Ar jos nesubyrėjo dėl tuometinės valdžios politikos? Ar nesuskaldė jų ginčai dėl turto, palikto dar nuo tarybinių laikų, ir kai kurių Centrų noro būti išlaikytiniais? Ar ne iš mūsų tarpo išrinktų atstovų ir Vyriausybės dėka buvo iškraipytos pagrindinės vertybės, kurios ir suskaldė profesines sąjungas?

 

Kai kada susimąstau, ar didžiausią kaltę turėtų prisiimti mūsų valdytojai – Seimas, Vyriausybė ar profsąjungos lyderiai? Manau, jog blogio šaknys glūdi pačioje visuomenėje, t.y. mumyse. Imant plačiau, tam tikrą įtaką valdžios formavimui bei profsąjungų lyderių sprendimams turi ir visuomenė, t.y. mes, profsąjungų nariai. Pažvelgus giliau, matosi, kad žmonės renka į Seimą anksčiau teistus asmenis, piktnaudžiaujančius užimamomis pareigomis, renka tuos, kuriems yra iškeltos bylos dėl pinigų plovimo, piktnaudžiavimo savo padėtimi, klastojimo. Reiškia, tolerancija neteisingumui mūsų visuomenėje yra labai didelė. Ir jeigu mes visa tai toleruojame, tada mūsų valdytojai, be abejo, jaučiasi skatinami elgtis nusikalstamai, neteisėtai, nesąžiningai ir aplaidžiai.

 

Ar ne todėl mes gyvename labai blogai, žemiau skurdo ribos, ir tik prašom valdžios numesti mums kokį kąsnelį? Ar ne dėl mūsų pačių kaltės mūsų valdytojai tarnauja neoliberalizmo ideologams? Ar ne dėl to laukinio kapitalo puoselėtojų viršūnei atitenka didžiulės pajamos ir milžiniški pelnai? Ar ne dėl to visas finansinis kapitalas perskirstomas jų naudai, įstatymai Seime priimami jų naudai, o likusi visuomenės dalis laikoma bado dietos sąlygomis ir yra verčiama tenkintis trupiniais, nubyrančiais nuo valdančiųjų stalo?

 

Kai mes tokie baugštūs, susiskaldę, nesusivieniję, tada mus labai lengva valdyti. Tokia yra mūsų žiniasklaida, tokios yra mūsų bendruomenės, profsąjungos – kurios gyvena iš numestų nuobirų. Padidinus mokesčius, pabloginus materialines sąlygas, kiekvienas stengiasi užsitarnauti bent menkiausią dovaną, bent tūkstantį litų ar kokį milijoną iš kapitalui tarnaujančios valdžios. Tokiu atveju tenka keliaklupsčiauti prieš valdžią. Tai kapitalistinės sistemos pamatas, kai elito viršūnei atitenka turtai ir valstybinės pajamos, o visa mokesčių našta  perkeliama ant paprastų, eilinių žmonių pečių.

 

Negi mes negalime atskirti pelų nuo grūdų? Juk visi suprantame, kad politinės viršūnės „elitas“ valdymo modelį įgyvendina labai paprastai – kuria tokius įstatymus, priima tokius sprendimus ir sudaro tokius sandorius, dėl kurių valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų sąskaita nepagrįstai turtėja stambiosios monopolijos – stambusis kapitalas. Vėliau tos monopolijos finansuoja partijas, partijos numeta trupinius parsidavusioms profsąjungoms, o po rinkimų partijos, atėjusios į valdžią, stengiasi sudaryti žalingus sandorius ir priimti įstatymus, kurie tik blogina mūsų, dirbančiųjų, padėtį. Monopolijos vėl duoda partijoms „rinkiminių pinigų“, ir taip sukasi uždaras ratas, iš kurio mūsų politikai patys išeiti nenori.

 

Manau, laikas suprasti vieną dalyką, kad melo technologijos ir melo komercija nekuria jokio produkto. Tas uždaras ratas – melo rinka, kurią organizuoja politikai ir parsidavusios profsąjungos, nekuriančios jokio gerbūvio. Atvirkščiai, neskaidriais sandoriais yra „plaunami“ pinigai iš valstybės kišenės ir „perpumpuojami“ į oligarchines bendroves. O paskui dalis tokiu būdu „išplautų“ valstybės lėšų „perpumpuojama“ į valdančių partijų ir politikų kišenes, kuriamos viešųjų ryšių schemos, padedančios suklaidinti, apgauti visuomenę.

 

Taip sukasi tas užburtas „elitinės“ sistemos ratas, neduodantis jokio realaus, naudingo produkto, išskyrus melą ir viešuosius ryšius, kuriais siekiama tikroviškai pavaizduoti tai, kas nėra tikrovė. Tokiu būdu valstybė stumiama gilyn į krizę. Demokratiška valdžia turėtų siekti investuoti valstybės lėšas į tikrą ir skaidrų verslą, sukuriantį tikrą produktą, kurį galima parduoti užsieniui. O kaip galima parduoti užsieniui melą? Įsisukę į amžiną melo ratą, į tą melo rinką, mes grimztame vis gilyn ir gilyn į pelkėtą krizės duobę.

 
2010 12 05

 

 

Komentarai  

 
0 # “Profsąjungos derisi dėl mūsų grandinių ilgio.. mes, jas nutraukiame.“ofu Y-m-d H:i
„Turbūt nepatikėsite, bet protestas, tas mūsų jau spėtas pamėgti užsiėmimas, tas totalus totalitarinės sistemos neigimas yra ne kas kita kaip tos pačios sistemos dalis.“ --Žmuida L.