Finansų analitikas S. Jakeliūnas: „Kur dingo 70 milijardų?“
politika

Jakeliuno_virselis_net„Kitų knygų“ leidykla neseniai išleido nepriklausomo finansų eksperto Stasio Jakeliūno knygą „Lietuvos krizės anatomija“. Su jos autoriumi kalbame apie vis dar nesibaigiančios ekonominės krizės priežastis ir jų pašalinimo būdus.

 

Ši Jūsų knyga pavadinta gana pretenzingai ir tarytum pretenduoja į išsamią Lietuvos krizės analizę. Ar pavyko nuodugniai ištirti visas krizės priežastis?


Taip, sudedamųjų ekonomikos dalių yra daug. Tai ir finansai, ir žmonių elgesys, ir valdžios veiksmai, ir tarptautinės rinkos. Tačiau finansinės priežastys, dėl kurių mes šiandien patiriame krizę, pasireiškiančią ir nedarbu, ir smukusiu vartojimu, ir biudžeto pajamų sumažėjimu, šioje knygoje yra išnagrinėtos. Žinoma, yra ir kitų giluminių priežasčių, pavyzdžiui, politinė mūsų sistema. Būtų galima ilgai po ją knaisiotis, bet tam prireiktų kelių knygų.

 

Jei padėtume ant svarstyklių dvi Lietuvos ekonomikos krizės priežastis. Viena būtų pasaulinė ekonomikos krizė, kita – vietinė Lietuvos valdžios politika. Kuri iš jų nusvertų?


Ant „lietuviškos“ svarstyklių lėkštės greta vadžios politikos padėčiau ir visą mūsų finansų sistemą, kurios didžiąją dalį sudaro komerciniai bankai – juk ekonomiką įtakoja ne vien valdžia. Tada, be abejo, nusvertų vietiniai veiksniai. Ištyrus krizės priežastis, darosi aišku, kad Lietuvos valdžios, Lietuvos banko ir komercinių bankų veiksmai, kuriems aš skiriu daug dėmesio šioje knygoje, nusvėrė išorinius veiksnius.

 

Vienas iš įrodymų yra faktas, kad ir toliau jaučiame krizę, nors mūsų eksportas šiandien jau yra atsigavęs, grįžęs į 2008-ųjų lygį, kuomet jis buvo pats aukščiausias per visą Lietuvos istoriją. Vis dar išlikęs didžiulis nedarbas ir biudžeto deficitas įrodo, kad mūsų krizė yra kilusi iš vidaus.

 

Ar išdrįstumėte teigti, kad krizė Lietuvoje būtų įvykusi net tada, jei pasaulinės krizės iš viso nebūtų?


Taip, vienokia ar kitokia forma ji vis tiek būtų įvykusi. Tą teigiu ne tik aš, bet ir Lietuvos bankininkai bei kai kurie užsienio analitikai. Pavyzdžiui, „Danske Bank“ analitikas Larsas Christensenas, dažnai lankęsis Lietuvoje, apie gresiančius iššūkius įspėjo dar 2007-ųjų pabaigoje. Galbūt krizė būtų buvusi švelnesnė, galbūt nebūtume patyrę tokio didelio nedarbo ir nuosmukio nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau vienaip ar kitaip ji vis tiek būtų prasidėjusi. Komercinių bankų, kurių neprižiūrėjo valdžia, t.y. Lietuvos bankas, dirbtinai sukelti pernelyg intensyvaus skolinimo procesai privalėjo grįžti į normalias vėžes.

 

O gal krizė buvo užprogramuota daug anksčiau, pavyzdžiui, prieš 10 arba 20 metų? Juk šiandien Lietuvos BVP mažesnis nei 1990-aisiais?


Įstoję į Europos Sąjunga (ES), mes iki šiol gavome apie 25 mlrd. litų paramos iš ES, apie 30 mlrd. litų bankų kreditų iš Skandinavijos ir apie 15 mlrd. litų perlaidų iš mūsų emigrantų. Juos sudėjus išeina, kad gavome apie 70 mlrd. litų injekcijų. Tačiau gavę tiek pinigų, mes juos paprasčiausiai iššvaistėme. Vartojimas ir statybų apimtys nusmuko į 2003-2004 m. lygį, nukrito perkamoji galia, todėl galima sakyti, jog įstoję į ES, ekonominiu požiūriu mes nė kiek nepažengėme į priekį.

 

Kurgi dingo tie 70 milijardų?


Pinigai buvo išleisti vartojimui ir statyboms. Buvo statomi prekybos centrai, pinigus skolinosi prekybos įmonės, iš skolintų pinigų gyventojai pirko baldus, automobilius ir visas kitas prekes. Tačiau ta 70 mlrd. injekcija nesukūrė ekonomikos židinių, iš kurių vėliau būtų gaunamos nuolatinės pajamos. Tokie židiniai būtų įmonės, sėkmingai eksportuojančios lietuviškas prekes, paslaugas ir technologijas. Aišku, eksportuojančių įmonių, kurias pavadinčiau ekonomikos varikliu, yra, tačiau iš 70 mlrd. joms atiteko vos keli milijardai, o visi kiti pinigai buvo suvartoti.

 

Taip buvo sukurta iliuzija, kad viskas gerai – pinigų yra, gyvenimo lygis kyla, tačiau kai jų smarkiai sumažėjo, mes pasijutome sėdintys prie tos pačios suskilusios geldos, prie kurios sėdėjome stodami į ES.

 

Be to, padėtis pasidarė dar blogesnė, nes mes dabar turime žymiai daugiau skolų. Privatus sektorius – žmonės ir įmonės – šiandien yra įsiskolinęs apie 60 mlrd. litų, tuo tarpu stojant į ES šis sektorius buvo skolingas tik 15 mlrd. O valdžios skola per tą laiką išaugo nuo 15 mlrd. iki 35 mlrd. Kitaip sakant, mūsų skolos našta padidėjo daugiau kaip 60 milijardų litų, nuo kurių reikia mokėti palūkanas. Tai sekina mūsų ekonomiką, valstybės biudžetą ir mažina perkamąją galią.

 

Šiandieninės krizės priežastys klostėsi 7-8-erius metus, laikinas spurtas išsikvėpė, o dauguma žmonių ir politikų dabartinį laikotarpį suvokia kaip krizę.

 

Kapitalizmo istorija žino ne vieną krizę. Kuri krizė didesnė – 1929-1933 m. Didžioji depresija ar šiandieninė?


Dabartinė krizė, ko gero, yra žymiai gilesnė negu Didžioji depresija, tačiau jos poveikis žmonėms kur kas mažesnis. Didžiosios depresijos laikais katastrofiškai nuvertėjo turtas, prasidėjo netgi badas, tačiau šiandien mes viso to nejaučiame. Taip yra dėl to, kad krizės židiniai laikinai gesinami pinigais. Pasaulyje buvo įjungta pinigų spausdinimo mašina ir įvairiais kanalais – per bankus ir per vyriausybių skolos augimą – imta pumpuoti milžiniškus pinigus, kurių apimtys neturi precedento.

 

Ypatingai remiami bankai. Centrinių bankų palūkanos JAV, ES ir Japonijoje praktiškai yra nulinės, finansų sistemai suteikiama didžiulė nemokama parama. Žodžiu, nemąstoma apie ilgalaikes pasekmės, o visomis priemonėmis stengiamasi palaikyti bankų sistemą ir ekonomikos vegetaciją. Tik vegetaciją, nes patvaraus ekonomikos augimo išsivyčiusiose valstybėse šiandien sunku tikėtis.

 

Kaip pakeisti šiandienius bankus, kurių neatsakinga veikla sukelia tiek daug problemų? Štai futbolo veteranas Ericas Cantona pasiūlė radikalų sprendimą – paragino žmones nueiti į bankus ir atsiimti savo indėlius...


Na, tokiam žingsniui tikrai nepritariu. Pasaulio valstybės finansų sistemai šiandien skolingos keliasdešimt trilijonų dolerių. Masiškai atsiėmus indėlius ir paralyžiavus finansų sistemą, žlugtų valstybės, prasidėtų masinis nedarbas ir chaosas.

 

Reformuoti bankų sistemą iš principo yra įmanoma. Reiktų pamažu „gesinti“ senąją sistemą ir lygiagrečiai kurti alternatyvią sistemą, kuri veiktų visai kitais principais. Tačiau bijau, kad naujoji sistema bus nekonkurencinga. Dabartinė bankų sistema veikia iš tikro ydingais principais, tačiau šie principai jai leido kurti itin daug naujų rizikingų produktų ir gausiai kredituoti ekonomiką. Stabili sistema negalėtų to daryti tokiais didžiuliais mastais, tad ekonomikos plėtra daugelyje valstybių smarkiai sulėtėtų. Taigi egzistuoja rimta bankų sistemos ir ekonomikos priklausomybės nuo jos problema, ją išspręsti bus didžiulis iššūkis.

 

Kaip Lietuvos valstybė galėtų neutralizuoti neigiamą globalios finansų sistemos poveikį?


Visų pirma mes turime suvokti, kad ta finansų sistema yra ydinga ir pavojinga, o tada jau imtis veiksmų – riboti jos įtaką. Pavyzdžiui, mano mėgiamas ekonomistas, Niujorko universiteto profesorius Nourielis Roubinis siūlo riboti kapitalo judėjimą, kas anksčiau buvo suvokiamas kaip besąlyginė vertybė. Globalių problemų mes neišspręsime, tačiau savas, vietines – galime. Valstybė turėtų reglamentuoti ir stabilizuoti kapitalo srautus. Juk tie milijardai, kurie kelis metus plūdo į Lietuvą iš Skandinavijos, iš esmės buvo spekuliaciniai pinigai. Jie buvo naudingi ir valdžiai, ir verslui, tačiau grįždami atgal jie paliko mums krizę. Todėl būtų tikslinga riboti jų atėjimą juos apmokestinus ir apribojus bankų paskolas, gaunamas „iš išorės“.

 

Bet taip bus skatinamas vietinis, sakyčiau, tautinis kapitalas. Kuo gi jis geresnis?


Ne, kapitalas neturi tautybės. Kapitalas neturi net ir sąžinės. Reikia suvokti, kaip jis veikia, ir jį prižiūrėti. To, pavyzdžiui, nedarė Lietuvos bankas. Jis sekė tik komercinių bankų kapitalo pakankamumo rodiklius, o visa kita leido be jokių apribojimų. Tada bankai ėmė veiki savo nuožiūra – skolino iki 100 proc. įkeisto turto vertės ir lengvai teikdavo paskolas, jei šeimos nariui likdavo pragyventi po 600-700 litų per mėnesį. Abu šiuos skolinimo parametrus, žiūrint iš stabilaus ir harmoningo ekonomikos augimo perspektyvos, turėjo nustatyti Lietuvos bankas. Pavyzdžiui, leisti skolinti iki 70 proc. įkeisto turto vertės ir iki 1000 litų padidinti „likutines“ pajamas šeimos nariui. Tai tik du pavydžiai, kaip buvo galima valdyti ir tramdyti bankų sistemą.

 

Ar nebijote, kad dėl tokių minčių būsite apkaltintas laisvosios rinkos principų pažeidimu arba paprasčiausiu „komunistavimu“?


Laisvą kapitalo judėjimą pasaulyje palyginkime su kompiuterinėmis sistemomis. Kas bus, jeigu jos nuolat bus atviros viso pasaulio programišiams ir „piratams“? Tą, kas pastaruosius metus vyksta pasaulinėje ekonomikoje, pavadinčiau nevaldomu finansinių virusų platinimu. Mūsų finansų sistema, savo dydžiu prilygstanti šalies metiniam BVP, dabar yra užkrėsta. Užkrėsta yra ir visa ekonomika. Jei neįrengsime filtrų, saugančių mūsų finansų sistemą ir ekonomiką nuo globalių virusų, sirgsime ir toliau.


Aš nelabai tikiu socialiai atsakingu verslu – nei bankų, nei įmonių. Tikiu civilizuota rinka, kurioje būtų pašalintas ydingas dabar galiojantis principas „bet kas gali daryti bet ką“. Vyriausybė ir kitos valdžios institucijos privalo nustatyti tam tikras žaidimo taisykles – garbingas, bet griežtas.

 

Jūs manote, kad pokyčių galime sulaukti bankų priežiūrą pavedus išmanantiems žmonėms, galintiems suprasti, kas vyksta, ir prognozuoti procesus? Bet juk kiekviename didesniame banke jau daug metų patarėjais dirba patys tituluočiausi Lietuvos ekonomistai...


Bankų priežiūros institucijos yra būtinos. Jos turi užtikrinti ir bankų, ir finansų, ir visos ekonominės sistemos stabilumą. Šiuo tikslu siūlyčiau Lietuvoje įkurti tarpinstitucinę ekonominio ir finansinio stabilumo tarybą. Ją sudarytų nepriklausomi ekspertai ir Lietuvos banko, Prezidentūros bei Vyriausybės atstovai. Tie specialistai, matydami įvairius procesus ir remdamiesi kitų šalių patirtimi, nustatytų parametrus, pagal kuriuos privalėtų veikti ir bankų, ir valstybės biudžeto sistema. Šiandien mes turime atskirus Seimo komitetus, kurie atlieka fragmentiškus tyrimus, pavyzdžiui, buvo atliktas Lietuvos banko veiklos tyrimas, bet neturime sistemingai ir nuosekliai veikiančios institucijos.

 

Jei laikome Lietuvos valstybę suvereniu vienetu, mes turime imtis finansų sistemos priežiūros, kitu atveju liksime priklausomi nuo kapitalo potvynių bei atoslūgių. Turime tapti finansų Olandija, kuri, turėdama trečdalį teritorijos žemiau jūros lygio, išmoko gintis nuo vandens įsirengusi sudėtingą kanalų, šliuzų ir siurblių sistemą.

 

Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?


Ji tikrai nėra skirta ekonomikos ar finansų profesionalams. Jie patys neblogai suvokia, kas vyksta, tačiau dažniausiai nėra linkę diskutuoti ir dalintis informacija. Todėl sąmoningai siekiau pralaužti jų informacinę blokadą. Svarbiausias mano tikslas – informuoti visuomenę apie susidariusią ekonominę ir finansinę padėtį bei apibrėžti išeičių perspektyvas. Knyga iliustruota diagramomis ir linksmais piešiniais, tad ją skaityti tikrai nebus sunku ar nuobodu. O paskui viskas priklausys nuo pačių skaitytojų. Kuo daugiau šalies piliečiai supras apie valstybės finansus, tuo mažiau jie toleruos politikų demagogiją.

 

Kalbėjosi Darius Pocevičius

Ekonomika.lt


2010 12 20

 

Jakeliuno_virselis_net

 

Komentarai  

 
0 # Idomu, idomuamzinas niurgzlys Y-m-d H:i
ir kokia kaina? nebus pigiau platinima "per rankas" ? Teks laut kol i bibliotekas atkeliaus speju :-))
 
 
0 # gražiai pasakytakre Y-m-d H:i
Kapitalas neturi tautybės. Kapitalas neturi net ir sąžinės.
 
 
0 # bankai privalo...valst ybė privalo...ofu Y-m-d H:i
iš tuščio į kiaurą...
 
 
0 # money talkszeitgeist Y-m-d H:i
Jei valdzia yra pinigai, tai jie daugiau nei itakoja, jie valdo.
O jei kalbat apie seima ir vyriausybe, tai jie tera banku samdiniai.
Kokia gi jie valdzia?