Evaldas Balčiūnas. Šešėlis (3)
politika

seselisApie šešėlį jau rašiau. Tema neišsemiama. Mūsų pasaulio galingieji leidžia pažvelgti į šį reiškinį iš įvairių pusių. Šešėlis – tai anaiptol ne vien šešėlinė ekonomika...

 

Šį kartą pamėginsiu panarstyti galimybes, kaip išgyventi už minimalų atlyginimą, t.y. gaunant apie 670 litų „į rankas“. Iškart prisipažinsiu – nepritariu žmonėms, teigiantiems, kad tai neįmanoma. Jie man primena panikuotojus, bijančius atsidurti tokioje padėtyje ir be reikalo keliančius triukšmą.

 

Nesiimsiu tvirtinti, kad minimumas garantuoja kokią nors gyvenimo kokybę. Kokybė visuomet diskutuotinas reikalas. Bet akivaizdus faktas – šitaip gyvena daugybė žmonių. Jie gyvena šalyje, kurioje už nedidelio butuko šildymą galima susilaukti sąskaitos, viršijančios pusę minimalios algos. Tai ir yra šešėlis.

 

Dabar žiema, šildymas aktualus, tad nuo jo ir pradėkime. Jei naudojiesi centriniu šildymu, sąskaitas apmoki laiku ir esi susirinkęs pažymas – gali pretenduoti į kompensacijas. Tai reiškia, kad jei šeimoje uždirbi vienas, tavo sąskaita už buto šildymą neviršys 20 proc. pajamų, o už karštą vandenį – 5 proc. Nuo 670 Lt tai bus atitinkamai 134 ir 38,5 Lt. Mokesčių mokėtojai apmokės išlaidas, net jei sugebėsi savo bute įrengti „šešėlinę“ pirtį.

 

Atrodo, valstybė lyg ir rūpinasi vargstančiais, bet yra ir kita – šešėlinė – to rūpesčio pusė. Ne paslaptis, kad mūsų šalyje popierinį minimumą (ar net dar mažiau) darbuotojams moka nesąžiningas verslas. O kitiems sąžiningesniems tenka su juo konkuruoti – gyvename konkuruojančios rinkos sąlygomis. Sakyčiau, to kompensacijomis išreikšto rūpesčio šešėlis – tai valstybės parama nesąžiningam verslui. Ir kasmet tam skiriami milijonai. Tad ar verta stebėtis, kad nesąžiningas verslas klesti nustelbdamas visą kitą.

 

Beje, tas rūpestis verslu turi dar ir kitą pusę – kompensuojama tik besinaudojantiems centriniu šildymu. Tokiu būdu šešėlyje lieka parama savivaldybių žinioje esančių monopolijų verslui. Girdėjau, valdžia eilinių rinkimų proga žadėjo tą paramą šešėliui išplėsti – kompensuojami bus ir mokesčiai už elektrą. Šiaip būtų įdomi iniciatyva. Manau, žmonės nekvaili, greitai išmoktų naudotis kompensuojamo kaimyno tinklu. Galima būtų net uždirbti. Bet kol kas tai palikime ateičiai, elektros perdavimo versle neliko privataus kapitalo, tad kaip ir neturime aiškaus pelnu suinteresuoto monopolisto.

 

Su šildymu išsiaiškinome. Atmetus jį, minimumą gaunančio bėdžiaus kišenėje gali likti net 500 Lt. Fantastiški pinigai. Bet suktis, žinoma, reikia – kitaip iš tikro neišgyvensi.

 

Dar viena pastovi išlaidų skiltis – transportas. Jei dirbi, į jį gali tekti važiuoti. Tai kaštuoja. Kartais pasiseka, gyveni netoli ir gali vaikščioti pėsčias, bet taip būna retai. Tada gelbsti visuomeninis transportas. Šiauliuose nuolatinis bilietas mėnesiui kainuoja 70 Lt – tai 14 proc. likusių po šildymo pinigų.

 

Pirkti nuolatinį apsimoka, jei į darbą tenka važiuoti daugiau nei vienu autobusu. Nes vienkartinis bilietas kainuoja 1,4 Lt. Be to, naudojant vienkartinius bilietus, galima „zuikiauti“. Šiauliuose (manau, ir kitur) tai daroma paprastai. Bilietėlį galima susišaudyti iš išlipančio keleivio. Galima rasti padėtą ant kėdės ar autobuse prie durų pastatytoje šiukšliadėžėje. Patyrę „zuikiai“ paprastai vežiojasi net lapelį, kurį pažymėję pasitikrina, ar gerą bilietą „rado“.

 

Nesu bandęs sistemingai užsiimti šia šešėline veikla ir tiksliai pasakyti negaliu, bet manau, apie 20 Lt per mėnesį tai leistų sutaupyti. Na, truputį dėvėtųsi nervų sistema, bet argi skurdžius gali rinktis. Ir vėl klausiu – ką remia valstybė, stumdama žmones į tokį šešėlį?

 

Taigi atmetus transportą, bėdžiui lieka 450 Lt. Tai nemenka suma. Esu gyvenęs su ketvirčiu mažesne, ir man patiko.

 

Dar vienas nedidelis taupymo būdas – taupyti pinigus, kurie atitenka bankams. Šie lupikai uždirba iš visko. Moki už šildymą, dujas, vandenį, elektrą, ir visuomet tam tikrą sumą sumoki jiems. Banko dalis tose mokėjimuose dažnai viršija porą procentų. Ne veltui į šį „mokėjimų“ verslą bando skverbtis, paštas, spaudos kioskai, prekybos centrai...

 

Čia irgi yra galimybių sutaupyti. Išeitis būtų mokėti kas ketvirtį ar net dar rečiau. Tiesa, tam reikia turėti laisvų pinigų, be to, ne visada leidžiama taip retai mokėti. Kai kurie mokesčiai priimami tik pagal skaitliuko parodymus, nepriimami jokie avansiniai mokėjimai. Taigi vargdienis per mėnesį išleidžia keliolika litų bankui. Tad klausiu – argi valstybė neremia bankų šešėlio, nesudarydama sąlygų sutaupyti tų keliolikos litų?

 

seselis_gatve

 

***

O šešėlinės pajamos? Taip, jų pasitaiko. Nesenai autobuse sutikau vargetą. Žinau, jis kaimynystėje gyvena. Gal šešiasdešimties. Mandagus toks. Niekada nepamiršta pasiklaust, ar neturiu atliekamų centukų. Autobuse sutikau jį pirmą kartą. Važiavo iš miesto centro. Dabar šalta, konkurencija jo versle sumažėjusi. Nešvarus. Rankos pajuodusios. Atrodo, paskutinįkart prausėsi rudenį, kai dar buvo šilta. Vežėsi du maišus surinkto turto. Šiek tiek butelių ir kažkokio šlamšto. Bet savo mandagumo nepraradęs. Priėjęs prie moters paprašė leidimo atsisėsti, paskui – centukų. Kol važiavome, šią ceremoniją pakartojo kelis kartus.

 

Šešėlinių pajamų jis, be abejo, turi. Tik nemanau, kad bankų, finansų ar kokiai kitokiai šimonytei pavyks iš to šešėlio išspausti daug naudos. Žmogus nemokamai švarina miestą.  Biudžetas iš šio šešėlio neabejotinai turi naudos.

 

Buteliai mane paskatino atlikti eksperimentą. Prisiminiau savo strojbato laikų priedelių Gintę. Prieš kiek laiko anas išdidžiai man teigė, kad geriau butelius rinksiąs, o ne dirbsiąs už minimumą. Gintė – spalvinga asmenybė. Dar iki tarnybos tarybinėje armijoje už socialistinio turto grobstymą Pravieniškėse praleido kelis metus. Socialistinis turtas buvo kelios elektrinės gitaros, nugvelbtos iš kultūrnamio. Norint galima būtų jį pavaizduot sąžinės kankiniu, bet tiek to.

 

Iš Pravieniškių Gintė išsinešė tvirtą gyvenimo taisyklių suvokimą ir įvairiai dekoruotą kūną. Pamenu, visiems strojbato kariams didelį įspūdį darė jam ant krūtinės ištatuiruoti Garibaldis ir Leninas. Po tarnybos jis liko Charkove, nepriklausomybė jį parginė namo, bet čia jis taip ir nepritapo. Prabėgo jau dvidešimt aštuoneri, Gintės autoritetas išblėso.

 

Jį prisiminęs, nutariau patikrinti, ką galima išsunkti iš tų butelių. Laiko daug tam neturiu. Dvi kelionės per dieną, viena – į darbą, kita – namo. Po pusvalandį. Ta rytinė – netikusi. Nors lietuviai ir turi rytais mėgstančios gerti alų tautos įvaizdį, bet visokie prekybos apribojimai padarė mano rytinę kelionę visiškai neperspektyvią.

 

Lieka vakaras. Negaliu pasakyt, kad dėl to keičiau maršrutą. Ėjau kaip visuomet. Bet mano kelyje buvo dvi „derlingos pievos“. Imtynių sporto salė – sportininkai po treniruotės mėgsta įkalti alaus. Ta vieta man davė desėtką depozitinių butelaičių po 0,25 Lt. Kita vieta – autobuso sustojimas. Ten proletarai, o gal ir tie patys sportininkai išgerdavo dar po vieną. Tų, tiesa, neėmiau – ir taip vieną vakarą, grįžęs su eiliniu butelaičiu, buvau išvadintas bomžu.

 

Saugant įvaizdį, teko siaurint eksperimentą. Na ką  dirbat pusę valandos per dieną, netgi mažiau, šis verslas galėjo atnešti 5 Lt per mėnesį. Dirbdamas po aštuonias valandas per mėnesį uždirbčiau apie 100-150 Lt.

 

Gintė turbūt per drąsiai vertino savo galimybes. Kaip sakė vienas rimtas žmogus, rinkęs butelius bulvaro amfiteatre to verslo klestėjimo laikais: „Žmonės būkit solidarūs, gerkit alų buteliuose“. Išvada: šis šešėlis per menkas, kad būtų pamalonintas valdžios dėmesiu. Sąvartynų monopolis žada didesnius pelnus.

 

Bet nusiminti neverta. Kiekvienas turi teisę į laimę ir viltį išgyventi. Net ir tas, kuris uždirba valstybės nustatytą minimumą, nors jis, to minimumo užgožtas, papuola į šešėlį.

 

2010 12 30

 

Komentarai  

 
0 # !!trockio kushplaukis Y-m-d H:i
nešvankybės nepageidaujamos
 
 
0 # niasutynklantysNiasupratau Y-m-d H:i
vazevau i protestoti prie amabsadas, bet neradau.