Dmitrijus Kolesnikas. Liumpenų renesansas
politika

dmitry_vrubel_0Niekas nemėgsta liumpenproletariato. Pats žodis, tariamas su pabrėžiama panieka, tapo paplitusiu keiksmažodžiu. Juo išreiškiama ir baimė dėl išorės pavojų, ir baimė dėl savo likimo „nenusisekusios vidurinės klasės“ viduje. Liumpenais pas mus gąsdina vaikus, o Šarikovo vaizdinys ilgam tapo priekaištu visiems kairiesiems.

 

Nemeilė liumpenui, įasmeninta tūlame Donbaso gopnike (žodis kilęs nuo termino „gosudarstvennoe obščežytije proletariata“ santrumpos GOP, apibūdinančios proletarų bendrabučio gyventoją arba kriminalo nevengiantį chuliganėlį – vertėjo pastaba), tapo vienu iš ukrainietiško Maidano katalizatorių.

 

Ekonominio pakilimo metu „beveik viduriniosios klasės“ sąmonė neretai neigė pati save, taikydama liumpeno apibrėžimą tik vienišiems atskalūnams – alkoholikams ir „sandariai uždarytiems“ kriminaliniams nusikaltėliams. Dabar gi mums, matyt, teks susidurti su staigiai išaugusia liumpenizuotų gyventojų mase, o pirmiausia – su jaunaisiais jos atstovais.

 

„Ekonomiškai aktyviems gyventojams būdinga dekvalifikacija (profesinių įgūdžių praradimas dėl negalėjimo dirbti pagal specialybę), degradacija, liumpenizacija ir netgi debilizacija. Dauguma jaunimo priversta dirbti santykinai primityvų darbą prekybos srityje, neturėdama jokių galimybių pakeisti profesinę trajektoriją“, – nesenai rašė Igoris Jurgensas, prezidento įsteigto Rusijos šiuolaikinio vystymosi instituto vadovas. Vėliau sekę įvykiai Maniežo aikštėje (ir ne tik jie) pakankamai aiškiai iliustravo šį liumpenizacijos procesą.

 

Mūsų šalyse vis labiau plintant liberalioms reformoms, „liumpenų armiją“ papildo vis daugiau paauglių. Daugelis jų jau nebegali tikėtis aukštojo mokslo ir padoraus atlyginimo. Vadinasi, artimiausiu metu jaunųjų liumpenproletarų spaudimas tik didės ir nuo jų antplūdžio negalima bus atsitverti jokia „kinų siena“.

 

Klausimą „ką daryti su liumpenais?“ kėlė sau ir Marxas su Engelsu, ir šiuolaikiniai sociologai, ir ekonomistai. Negaminanti, bet vartojanti klasė visada buvo galvos skausmas policijai, ji užplūsta klestinčius miestus ir suburia pusiau kriminalines bendruomenes, santykinai uždaras, tačiau mobilias, bet kuriuo metu pasiryžusias patiems netikėčiausiems poelgiams.

 

Nuskurdinti nederliaus ir lupikiškų mokesčių, Île-de-France valstiečiai užplūdo Paryžių Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, o išvyti už miesto ribų, nedelsdami grįždavo, kartais konfliktuodami su priemiesčių amatininkais, bet dažniausiai su „karališkų jėgos struktūrų“ atstovais. Po pusantro šimtmečio kitoje pasaulio pusėje Mao rašė: „Be visų aukščiau išvardintų klasių, egzistuoja ir pakankamai gausus liumpenproletariatas, susidedantis iš praradusių žemę valstiečių, neradusių darbo amatininkų. Vienas sunkiausių Kinijai iškylančių klausimų „Ką su jais daryti?“ Jie – drąsūs kovotojai, bet linkę į destrukciją...“. Anot Frantzo Fanono: „Jie geriausiai pasirengę kovai. Ir jeigu nekovoja revoliucijos pusėje – jie kovoja prieš ją“.

 

dmitry_vrubel_1

 

Limpenproletariato formavimasis paklūsta tam tikrai logikai, kurios kontroliuoti negali nei misionierių veikla, nei vyriausybės dekretai. Liumpenproletariatas – kaip žiurkių orda, jas galima paspirti, galima mesti į jas akmenį, bet nežiūrint visų pastangų, jos toliau griaužia medžio šaknis.

 

Daugelis bandė išnaudoti liumpenproletariato potencialą, ir daugelis keikė jo klastą. Gerus santykius su juo mėgino palaikyti Lotynų Amerikos lyderiai (tiek dešinieji, tiek ir kairieji), kurių charizmatiškumas nuo pat pradžių buvo padiktuotas orientavimosi į liumpenus, linkusius į lyderius ir didvyrius, sentimentalius ir aršius, linkusius peršokti nuo meilės prie neapykantos, nuo pabrėžtinai ciniškos bravūros prie dvasinių vertybių.

 

Bruce‘as Franklinas knygoje „Liumpenproletariatas ir revoliucinis jaunimo judėjimas“ pabrėžė: „Nedirbantis JAV baltųjų jaunimas, netekęs nuosavybės, metęs nuskurdusias pietinių valstijų rančas, tapo puikia terpe blogiausioms rasizmo, nacionalšovinizmo ir mačizmo kulto formoms“.

 

Nepamirškime ir Bavarijos valstiečių, po I-ojo Pasaulinio karo negrįžusių į viensėdžius ir nusėdusių Miuncheno rūsiuose ir palėpėse, norėjusių gerai gyventi ir neišvengiamai konfliktavusių su organizuotesne miesto gyventojų mase. Anot Jüngerio: „Minią pakanka išsklaidyti, o lumpenproletariato dar reikia ieškoti slėptuvėse“. Būtent limpenams naciai žadėjo būstą ir nekilnojamąjį turtą. Būtent jie paskui „nepateisino“ fiurerio lūkesčių...

 

Liumpenproletariatas visada buvo sudėtingas analizės objektas. Viena vertus tai nuskurdę gyventojų sluoksniai, kita vertus, – buržuazinio gyvenimo būdo siekiantys kriminaliniai elementai, neatskiriama pauperizacijos pasekmė.

 

„Merė, viena iš mano draugių, įjunko į kreką. Jos dukra – prostitutė. Sūnus nesenai grįžo iš kalėjimo. Aš niekada dorai nesuvokiau žodžio „liumpenas“, – neseniai rašė amerikiečių komunistė Rose Harris, gyvenanti viename iš „baltųjų getų“. Aprašydama žiaurią liumpenų kasdienybę, solidarumo stoką ir nuolatinius bandymus vienas kitą apgauti, ji visgi nenori tikėti sūnaus žodžiais: „Žmonės čia tiesiog užpisti, jie neverti komunizmo, ėmę gyventi komunizmo sąlygomis, jie jį prašiktų“.

 

Liumpenai dirba atsitiktinius darbus, tuo jie artimi proletarams. Kita vertus, tiems patiems žmonėms apibūdinti JAV kairieji kartais pasitelkia „liumpenburžuazijos“ terminą (grįstą liumpenų gyvenimo siekiais). Kai kurie iš liumpenų yra bedarbiai, kai kurie laikinai randa gerai apmokamą darbą, bet ekonominės būklės nestabilumas neleidžia tarp jų brėžti aiškios skiriamosios ribos.

 

Šiandien kairieji aiškiai bijo diskredituoti save viduriniosios klasės akyse, todėl liumpenproletariatas yra atiduotas dešiniųjų žinion. Kairiesiems būdingas siekis nedirbti su liumpenais, ignoruoti jų egzistavimą arba atsikratyti jais pasitelkus valstybines jėgos struktūras. Toks kelias faktiškai pateisina esamą valdžią.

 

Savo laiku su liumpenais bendradarbiauti bandė „Juodosios panteros“, kurių branduolį iš pradžių sudarė miesto liumpenproletariatas. Malcolmas X, Eldridge‘as Cleaveras ir daugelis „Panterų“ lyderių buvo „kalėjimų paukščiai“, vėliau sugebėję suvienyti liumpenproletariatą ir darbininkų klasę vystydami praktinės pagalbos programas. Ėmę formuoti bazę iš liumpenproletariato ir ginti žmones nuo policijos smurto, jie išsikovojo juodaodžių darbininkų paramą, o sukūrę programą „Vaikų pusryčiai“ – ir visos visuomenės paramą.

 

Bet gatvės konfliktai tarp baltųjų ir spalvotųjų liumpenproletarų tapo problema, kurios „Panteros“ taip ir nepajėgė išspręsti.

 

Tam tikras baltųjų jaunimo sluoksnis neteko savo privilegijų ir sąmoningai pasirinko proletarišką „gatvės vaikinų“ subkultūrą, kuri iš pirmo žvilgsnio primena priverstinį juodųjų jaunimo gyvenimo stilių. Ir vieni, ir kiti neturi nuosavybės, jie retai parduoda savo darbo jėgą (kartais negali, kartais nenori), bet jų tarpusavio panašumą įrodo policija, ėmusi prieš baltuosius „atskalūnus“ taikyti sistemingą terorą, ankščiau naudotą tik prieš spalvotuosius ir pačius skurdžiausius baltųjų sluoksnius.

 

dmitry_vrubel_2

 

Ar liumpenų įsiūtis bus nukreiptas prieš policiją (kaip Meksikos ir Brazilijos priemiesčiuose), ar vienų prieš kitus (kaip mūsų miestuose), priklauso ir nuo pačios valstybės, ir nuo kairiųjų veiklos. Juk šioje situacijoje potencialiai galimos dvi konfliktų formos: baltieji su spalvotaisiais kaunasi tarpusavyje arba abi grupės kariauja su policija. Šiame pasirinkime dramatiškai atsispindi klasinis liumpenproletariato dvilypumas.

 

Be prievartos liumpenproletariatas jau nebegali apseiti, ji pasitelkiama ne tik tada, kada norima kam nors atnešti žalą, bet ir tada, kada siekiama pajusti nuosavą skausmą, kuris patvirtintų jų egzistenciją: „Skauda tik gyviesiems“.

 

Kiekvieną akimirką jie gali pasukti vienu iš kelių. Pirmasis kelias – nukreipti savo įsiūtį prieš tokias pat (imperializmo) aukas, prieš kitus ir pačius save. Jie gali užsivilkti Amerikos jūrų pėstininko uniformą ir žudyti Vietnamo valstiečius, jie gali medžioti savo brolius ir seseris miestų gatvėse arba susileisti į veną nuodų. Kitas kelias – jų išsilaisvinimas.

 

Liumpenproletariato išlaisvinimą „Panteros“ matė visų socialinių apačių, visų „atskalūnų“ aljanse, nukreiptame prieš policiją ir kapitalistinę sistemą. Agresyvūs ir nervingi liumpenai gali nukreipti savo įsiūtį pasirinkdami arba „antiburžuazinę“, arbą „rasistinę-nacionalistinę“ poziciją.

 

Šis nedidelis pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo emocijų, patirtų bendraujant su dešiniųjų arba kairiųjų jėgų atstovais. Liumpenproletariatas labai jautrus veidmainystei, todėl renkasi vieną ar kitą „ideologinę“ poziciją anaiptol ne pasiremdamas jos teisingumo įrodymais, o tik reaguodamas į paties agitatoriaus tikėjimą savo teisumu.

 

Bendrauti su liumpenproletarais būtinai reikės ir kairiesiems, pageidautina demonstruoti gelžbetoninį nepramušamą pasitikėjimą ir atidėti šalin bet kokias refleksijas.

 

Liumpenproletariatas vis labiau lems socialinį miestų veidą. Darbo vietų likvidavimas išstums į paribius didžiules jaunimo mases, dalis jų pateks į kriminalinę aplinką. Kairiųjų likimą netrukus lems tai, kaip jie pajėgs įvaldyti „nenormatyvinį diskursą“ ir užmegzti ryšius su paprastais gatvės chuliganais.

 

P.S. Būtina prisiminti svarbų dalyką – nė viena socialinė klasė nebus laisva, kol egzistuos liumpenproletariatas.

 

www.rabkor.ru vertė E.B.

Straipsnyje panaudoti Dmitrijaus Vrubelio piešiniai

2011 01 01

 

Komentarai  

 
0 # Komentaras pagal nuotraukasViktoras Butas Y-m-d H:i
Su tema nesusiję komentarai yra šalinami. Red.