Mykolas Gudelis. Valstybės pradžia ir pabaiga. Tarp sausio 13-tosios ir sausio 16-osios
politika

1991_sausio_13_ir_2009_sausio_16_skirtumaiŠiandien, praėjus lygiai dvidešimčiai metų nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo, svarbu nepamiršti dar vienos sausio mėnesio datos bei su ją susijusių įvykių – 2009 metų sausio 16 dieną Vilniuje, prie parlamento rūmų, organizuotos protesto akcijos bei vėliau kilusių riaušių.

 

Ši data jau yra įrašyta atkurtos Lietuvos valstybės istorijoje ir šio fakto, kad ir kaip jis nepatiktų Lietuvos valdžios SISTEMAI, iš istorijos ištrinti neįmanoma.

 

Sausio 16-osios įvykius Vilniuje svarbu prisiminti jau vien todėl, kad Lietuvos valdžia, ta pati, kuri 2009 metais šiuos įvykius išprovokavo, šiandien visais būdais stengiasi ją „ištrinti“ iš Lietuvos piliečių atminties ir sumenkinti su ja susijusių įvykių svarbą.

 

Socialinių šalies problemų, kurios aptariamos ne seimo plenariniuose posėdžiuose pagal numatytą grafiką ir reglamentą, bet keliamos į paviršių spontaniškai, pačių piliečių bei jų organizacijų, ignoravimas yra vyriausybės būdas išvengti atsakomybės bei nesiimti konkrečių veiksmų kritiniais vidaus šalies politikos momentais. Tereikia prisiminti įvykius, atvedusius iki 2009 m. sausio 16-osios incidento.

 

2006 metais vyriausybinė koalicija, susidedanti iš tuometinio premjero A. Brazausko vadovaujamos socialdemokratų partijos ir V. Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos, subyrėjo dėl virtinės skandalų, susijusių su Uspaskicho ryšių su tam tikrais Rusijos verslo atstovais. Prezidentas V. Adamkus pasiūlė Darbo partijai pasitraukti iš vyriausybės, kol skandalai bus išsiaiškinti, dėl to 2006 m. kovo mėnesį A. Brazauskas ir visas jo kabinetas atsistatydino.

 

2006 metų liepos mėnesį G. Kirkilas, buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos studentas ir buvęs daugelio komunistų partijos komitetų narys, užėmė premjero vietą. Tais pačiais 2006 metais reitingų agentūros „Standard & Poors“, „Moody’s Investors Service“ bei „Fitch Ratings“, analizuodamos ekonominę situaciją Lietuvoje, ėmė kalbėti apie artėjantį ekonominį nuosmukį. 2007 metų pabaigoje apie galimą ekonominę krizę perspėjo ir Tarptautinis Valiutos Fondas.

 

Tuometinei opozicijai liūdna ekonominė prognozė suteikė puikią galimybę sėkmingai politinei „atakai“ prieš vyriausybę. Paradoksalu, bet tuometinės vyriausybės silpniausia vieta buvo pats premjeras, kuris visiškai ignoravo šalies ekonominę bei socialinę padėtį ir užsispyrusiai kartojo, kad jokia krizė Lietuvai negresia, o tai atspindi tipišką visų Lietuvos vyriausybių trumparegiškumą ir polinkį gyventi tiktai šia diena, neturint nei konkrečių planų, nei ilgalaikių šalies ateities vizijų. Tuo metu išsakyta G. Kirkilo nuomonė, kad ekonomika Lietuvoje auga, kad jokia krizė šaliai negresia ir kad krizė yra tiktai „opozicijos galvose“, šiandien jau tapo tokio trumparegiškumo simboliu.

 

2008-ųjų rudenį A. Kubilius, pasinaudodamas G. Kirkilo trumparegiškumu bei pažadais tautai pakeisti blogėjančią situaciją, pasiekė savo – socdemus pakeitė konservatoriai. Tačiau ar daug kas pasikeitė? Naujojo premjero planas taisyti ekonominę Lietuvos padėtį buvo paprastas – tai daryti Lietuvos piliečių sąskaita, t.y. didinti mokesčius, „šaldyti“ pensijas, mažinti socialines išmokas, socialinių programų ir kultūrinių institucijų biudžetus. Ar šiandien Lietuvoje yra naudojama ne ta pati „krizės valdymo“ taktika? Vienas išeivijos lietuvis, savo metu dirbęs JAV prezidento J. Carterio patarėju užsienio politikos reikalams grupėje, yra pasakęs: „Į tautiškumą ir tėvynės meilę galima apeliuoti kiek tik nori, tačiau tai vargu ar kur nuves, jei valstybė negalės pasirūpinti savo piliečiais…“.

 

Ir tada, ir šiandien situacija, atrodo, yra priešinga: valstybė bando išgyventi piliečių sąskaita reikalaudama, Kubiliaus žodžiais tariant, „veržtis diržus“. Praėjo dvidešimt metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, daugiau nei dvidešimt metų nuo liūdnai pagarsėjusios ekonominės blokados bei septyneri nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, tačiau šiandien iš mūsų vis dar reikalaujama veržtis diržus! Lietuvių tauta yra kantri, istoriškai pripratusi kentėti, tačiau ir tokiam pakantumui yra ribos. Tai parodė 2009-ųjų sausio įvykiai. Nepamirškime, kad tarp tą sausio dieną prie parlamento rūmų susirinkusiųjų žmonių buvo ne vienas, kuris toje pačioje vietoje stovėjo sausio 13-osios naktį 1991-aisiais.

 

1991_sausio_13_mitingas

1991 m. sausio 13-oji. Valstybės pradžia

 

Lietuvoje vyrauja keistas supratimas, kad 1991 metais atsikračius komunizmo, šalyje turėjo stebuklingai nebelikti darbininkų, profesinių sąjungų, kultūros darbuotojų ir kitų visuomeninių organizacijų... Tai kurgi jie visi pasidėjo? Negi visi tapo verslininkais, įmonių vadovais, jaunais kapitalistais? Darbininkai, silpnos jų organizacijos ir kitos visuomeninės organizacijos politiškai yra mėginamos sunaikinti nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

 

Užtenka prisiminti prieš keletą metų vykusius debatus dėl streikų įstatymo. Didžiulę įtaka tam daro Lietuvoje įsikūręs Laisvosios rinkos institutas, kuris ne tik siekia eliminuoti darbininkų organizacijų ir judėjimų įtaką, bet ir kloja teorinius pagrindus Lietuvoje klestinčiam verslo monopolizmui bei vyriausybės „komercalizavimui“ pateisinti. Pasak Ch. Wolfsono, dirbančio Latvijos Marie Cury universitete ir tiriančio darbo jėgos rinkas Baltijos valstybėse, Lietuvoje praktiškai neįmanoma suorganizuoti streiko, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nepažeistų tam tikrų su darbo kodeksu susijusių teisinių aspektų.

 

Nenuostabu, kad tokiame politiniame kontekste 2008 metais buvo įregistruotos net keturios naujos partijos: žemaičių, Frontas, leiboristų ir Profesinių sąjungų centras. Prieš pat rinkimus besikuriančios naujos partijos buvo ženklas, kad dalis visuomenės Lietuvoje jaučiasi nepastebėta, jos interesai yra ignoruojami ir niekieno neatstovaujami. K. Juknis, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ vadovas, puikiai suprato, kad, jo paties žodžiais tariant, 1993 metais iš visuomeninių organizacijų ir profesinių sąjungų Seimui atėmus teisę deleguoti savo atstovus į valstybės valdymą, neliko nieko kito, kaip steigti politinę organizaciją.

 

Tai buvo darbininkų ir visuomeninių organizacijų bandymas politiškai pareikšti apie save, pasirodyti, kad jos egzistuoja ir yra Lietuvos visuomenės dalis, nors ir kaip būtų ignoruojamos valstybės. Tai buvo pagirtinas žingsnis vien todėl, kad šios organizacijos ieškojo politinių ir teisinių būdų atkreipti į save dėmesį nesigriebiant plytos ar „Molotovo kokteilio“, kaip dažnai vyksta Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje ar Vokietijoje. Tai nereiškia, kad lietuviai yra „civilizuotesni“, jie greičiau yra kantresni. Būtent šią piliečių kantrybę tada bandė ir dabar bando A. Kubiliaus vyriausybė.

 

Visuomeninės ir darbininkų organizacijos aktyviai reiškėsi jau nuo 2006 metų – G. Kirkilo vadovaujamos vyriausybės laikotarpiu. Nacionaliniuose forumuose ir konferencijose jos kėlė socialinio dialogo poreikio, atlyginimų, darbo sąlygų gerinimo, emigracijos klausimus. 2006-2007 metų laikotarpyje buvo organizuota daugybė protesto akcijų, susijusių su šiais klausimais. Paradoksalu, tačiau tada vyriausybė, pabrėždama savo panieką šioms organizacijoms, sureagavo siūlydama Lietuvoje įvesti 60 darbo valandų savaitę! Maždaug tuo pat metu protestavo medicinos ir švietimo darbuotojai, tačiau jų reikalavimai buvo pavadinti „nerealiais“. Tuometinis premjeras tai įvertino šitaip: „Politikavimas, kraštutinės priemonės, nerealūs reikalavimai veda tik prie nestabilumo, sukelia nereikalingas įtampas...“.

 

Pabandykime šį teiginį paanalizuoti logiškai. Pastebėkite, kad tuometinis vyriausybės vadovas „politikavimą“ priskiria prie „kraštutinių priemonių“, kurios yra žalingos, sukeliančios nestabilumą ir nereikalinga įtampą. Šiame teiginyje atsispindi Lietuvos valdymo SISTEMOS, nesvarbu, kokios vyriausybės vadovaujamos, pagrindinis bruožas – santykis su tauta, su Lietuvos valstybės piliečiais. Ši valdymo sistema Lietuvos piliečius ir jų politinį aktyvumą mato kaip pavojų valstybei. Nenuostabu, kad Lietuvoje iki šiol neegzistuoja pilietinė visuomenė. Lietuvoje jai nėra dirvos formuotis, o bet kokie pilietinio aktyvumo daigai yra tą pačią akimirka sudraskomi tokią veiklą pavadinant gėdinga, kriminaline, griaunančia valstybingumo ir konstitucijos pagrindus, sukeliančia „nereikalingas įtampas“, žodžiu, žalinga ir pavojinga valstybei.

 

Dar kartą grįžkime prie G. Kirkilo teiginio. Visuomeninių organizacijų veiklos ir pilietinės valios išraiška streiko forma, kuri yra vykdomas atsižvelgiant į Lietuvos įstatymus, jis pavadino ne politine veikla, bet „politikavimu“. Taigi politika Lietuvos valstybėje užsiima tiktai seimūnai, o tai, ką daro Lietuvos piliečiai, yra tiktai pavojingas politikavimas, kurį reikia eliminuoti norint palaikyti stabilumą valstybėje. Tokiu atveju tauta Lietuvos valstybei yra reikalinga tiktai tam, kad palaikytų SISTEMĄ – mokėtų mokesčius bei kartą per keturis metus patvirtintų sistemos legitimumą balsavimu. Bet kokia kita visuomeninė ir politinė piliečių veikla yra nereikalinga, nepageidaujama, pavojinga.

 

Tačiau grįžkime prie įvykių, vedusių iki 2009 m. sausio 16-osios. Tuometinės naujų partijų kūrimosi tendencijos Lietuvoje neliko nepastebėtos. SISTEMA „įjungė“ savisaugos mechanizmą. Rinkiminė agitacija per radiją ir televiziją buvo atiduota reguliuoti centriniam rinkimų komitetui, kuris užtikrino, kad mažesnės partijos neįsigytų eterio ir taip būtų „išsaugotas“ didžiųjų partijų status quo. Tada mažai kas atkreipė dėmesį į V. Mazuronio komentarą, kad tokią veiklą galime drąsiai vadinti „demokratijos laidotuvėmis“.

 

Vėliau naujai išrinkta A. Kubiliaus vyriausybė 2008 metų gruodį ir 2009 metų pradžioje ėmėsi darbo – „Sodros“ išmokos buvo sustabdytos, socialinio sektoriaus darbuotojų atlyginimai „užšaldyti“. Pensininkai, bedarbiai, medikai, mokytojai kaip niekas kitas jautė smarkiai blogėjančia situaciją. A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir šiandien, siūlė tą patį „diržų veržimosi“ planą – didinti mokesčius, peržiūrėti lengvatinius mokesčius, mažinti biudžetus medikams, mokytojams, policininkams, kartu mažinti ir socialines pašalpas bei pensijas.

 

Visuomenės reakcijos ilgai laukti nereikėjo: streikų ėmėsi aukštųjų mokyklų dėstytojai ir bibliotekos darbuotojų asociacija, kuri netgi mėgino apeliuoti į Konstitucinį teismą. 2008 gruodžio mėnesį dėl vyriausybės bandymų įvesti automobilių mokestį į Konstitucinį teismą taip pat planavo kreiptis Lietuvos vežėjų asociacija. 2009 sausį automobilių eilės išsirikiavo gatvėse netoli parlamento. Tada atrodė, kad V. Mazuronio pajuokavimas, jog netrukus bus įvestas ir „barzdos mokestis“, tuoj tuoj taps realybe. Savo nuomonę bandė reikšti ir kultūros veikėjai bei muzikantai. Po vieno iš renginių, nukreiptų prieš mokesčių didinimą, Žilvinas Žvagulis interviu „Lietuvos žinioms“ sakė: „Kitą kartą muzikantai vietoj dainų grįš su plytomis...“.

 

2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos profesinės sąjungos kreipėsi į prezidentą V. Adamkų, premjerą A. Kubilių, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narę R. Juknevičienę bei Biudžeto ir finansų komiteto narį J. Dagį dėl naujos vyriausybės programos, reikšdami nepasitenkinimą bei reikalavimus ją peržiūrėti. Šie kreipimaisi liko be atsako. Pirmąją 2009 m. sausio mėnesio savaitę profsąjungos gavo leidimą protestui prie Seimo. Per įvarias žiniasklaidos priemones jos kreipėsi ne tik į darbininkų ir visuomenines organizacijas, bet ir visuomenę, kviesdamos prisidėti prie protesto akcijos.

 

2009 m. sausio 16 d. prie seimo susirinko Lietuvos profesinių sąjungų, Lietuvos Darbo federacijos atstovai ir jiems pritariantys visuomenės nariai. Protestuotojai reikalavo socialinio teisingumo, solidarumo bei vyriausybės atsižvelgimo į profsąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų reikalavimus kuriant valstybinę programą. Lietuvos televizijos laidos „Panorama“ iš įvykio vietos rodyto siužeto metu vienas iš protesto dalyvių įvertino situaciją sakydamas: „Tai ne dėl ekonomikos, tai dėl pačios sistemos. Sistema, pastatyta ant melo, ankščiau ar vėliau sugrius...“. Kitas pašnekovas pritarė: „Šiandien nėra taip, kaip mes įsivaizdavome ateitį stovėdami šioje pačioje vietoje sausio 13-tosios naktį, 1990-aisiais, laukdami sovietų tankų...“.

 

Stebėtina, kad net ir pačią protesto dieną piliečių susibūrimas prie institucijos, kurioje dirba tautos valią reikšti įgaliotieji tautos atstovai, pastato liko tų pačių atstovų nepastebėtas. Toks yra SISTEMOS savisaugos mechanizmo veikimo principas. Sunku patikėti, kad tada vyriausybė nežinojo apie profsąjungų ir visuomeninių organizacijų reikalavimus, nežinojo apie mitingą, kuriam leidimas buvo išduotas beveik prieš dvi savaites, nežinojo visuomenėje vyraujančių nuotaikų.

 

Vyriausybė visa tai, aišku, žinojo, bet nekreipė dėmesio, nes atkreipusi dėmesį būtų turėjusi pripažinti esančias problemas, prisiimti atsakomybę ir jas spręsti. Deja, pilietinės sąmonės ir atsakomybės neturintiems vyriausybės vadovams tokio „nepatogumo“ nereikėjo. Seimo pirmininkas tą dieną susitikinėjo su užsienio diplomatais (puikus pasiteisinimas), šalies prezidento apskritai nebuvo Vilniuje, kiti vyriausybės atstovai atostogavo... Ironiškas ir tuo pačiu liūdnas faktas yra tas, kad įsiveržusieji į parlamento pastatą, neturėjo kam pateikti savo reikalavimų, nes nebuvo kas juos išklausytų ar bent jau priimtu peticiją...

 

2009_sausio_16_mitingas

2009 m. sausio 16-oji. Valstybės pabaiga

 

Vėliau prasidėjo neramumai, kilo aistros, skambėjo įsikarščiavusių šūkiai, buvo mėtomi kiaušiniai, sniego gniūžtės, akmenys, dužo parlamento pastato langai, protesto mitingas virto riaušėmis. Šiandien besipiktinantys tokiu „barbariškumu“ gali ir pasidžiaugti – mieste nebuvo daužomi vitrinų langai, deginami policijos automobiliai, masiškai niokojamas valstybinis ir privatus turtas, riaušės neišplito į kelias dešimtis miestų ir nesitęsė keletą dienų ar net savaičių. Tačiau ar šiandien galime šimtą procentų teigti, kad Lietuvoje taip niekada nebus?

 

Nuo 2009 m. sausio 16-tosios įvykių praėjo lygiai dveji metai. Situacija šalyje vargu ar pagerėjo, nors SISTEMA, kaip ir tada, jaučiasi nesaugi. Pozityvus pavojaus sistemai aspektas yra vilties prošvaistė, kad valstybės valdymas kada nors taps pačių piliečių reikalu. Tokio pavojaus sistemai egzistavimas – tai demokratijos ženklas valstybėje, kurioje demokratijos sąvoka iškraipyta tam, kad valdančiosios jėgos galėtų ja dangstytis bei toliau kovoti prieš valstybės piliečius, t.y. prieš pačią valstybę. Toks sistemos „savigynos“ būdas rodo jos požiūrį į šalies visuomenę ir joje vykstančius demokratinius procesus – SISTEMA visiškai ignoruoja problemas, keliamas „iš apačios“, ir naikina pilietinės sąmonės bei aktyvios pilietinės visuomenės užuomazgas Lietuvoje. Dar blogiau – šią pilietinę veiklą, ambicijas, sąmonę yra stengiamasi pateikti kaip „gėdingą“, „kriminalinę“ ir neva keliančią pavojų tautai, valstybingumui, teisiniams valstybės pagrindams ir netgi demokratijai.

 

Šioje populistinės demagogijos retorikoje, kuri šiandien yra tapusi įprasta, kasdiene Lietuvos politikų kalba, žodis „sistema“ dažnai slepiasi po žodžiais „demokratija“, „teisė“ ir „valstybingumas“: „demokratinė sistema“, „teisinė sistema“, „valstybinė sistema“. Šiomis sąvokomis manipuliuojama tam, kad pati „sistema“ įgautų moralinį pagrindą, legitimumą ir tuo pat metu visuomenės kontekste būtų savotiškai sakralizuota, neprieinama, nepasiekiama, nepaliečiama, nekritikuojama. Taip yra saugomas Lietuvos politinio ir ekonominio elito sistemos status quo.

 

Kaip ir tarybiniais laikais, šiandienos Lietuvoje stengiamasi užgniaužti visuomeninę ir pilietinę iniciatyvą, ją eliminuoti. Kaip ir tada, šiandien tai daroma stengiantis eliminuoti pilietines tendencijas, kurios peraugtų į faktines piliečių iniciatyvas bei veiksmus, keliančius „pavojų“. Tada tai būdavo daroma paprastai, tiesioginių represijų ir teroro būdu. Šiandien tai daroma rafinuotai, „civilizuotai“, „pseudodemokratiniu“ būdu, manipuliuojant įstatymais bei normatyvinėmis politinėmis sąvokomis, retoriškai bei populistiškai apeliuojant į pilietiškumą, teisingumą ir moralę, arba, jei tai neveikia, tiesiog ignoruojant pilietines ir visuomenines iniciatyvas. Ar ne tokiame ignoravime reikėtų ieškoti 2009 metų sausio 16-osios įvykių ištakų?

 

Šiandien, kaip pastebi politologas V. Radžvilas, vadinamasis šalies politikos, verslo ir kultūros elitas nerodo tautinio ir valstybinio sąmoningumo pavyzdžio, bet patenkintas savo padėtimi užsiima „pigia smarkiai išpučiamų šalies laimėjimų propaganda ir primityviu demokratijos pranašumų liaupsinimu“. Tokia propaganda šiandien, tragiškai didėjant emigracijos iš Lietuvos mastams, seka globalizacijos tendencijomis ir „išsikeroja“ už geografinių Lietuvos ribų.

 

Kuo didesnių socialinių problemų turime Lietuvoje, tuo labiau „švenčiame“ – jachtos neša „lietuvišką žinią“ aplink pasaulį, visuose kontinentuose giedame lietuvišką himną ir kuriame „globalios Lietuvos“ koncepcijas, kai tuo pat metu Lietuvoje nėra leidžiama rinktis daugiau nei devyniems žmonėms, kurie nori viešai pareikšti savo nuomonę. Apie kokią demokratiją kalbame ir kokią Lietuvą pasauliniu mastu šloviname?

 

Politikai ir toliau žaidžia populistinius žaidimus „sąmonindami“ liaudį. Štai savivaldybės renginių derinimo komisijos pirmininkui V. Dastikui net darosi „nemalonu kaip piliečiui“, kai prašyme mitingui prie seimo yra minima sausio 16-oji. Dar liūdnesnis „užkietėjusio“ sistemos funkcionieriaus pavyzdys, kada žmogus tampa „robotu“ be jokių pilietinių ambicijų ar sąmonės, yra konservatorės D. Bekintienės pasakymas: „Seime, kaip žinote, tuo metu nevyksta posėdžiai, politikų yra tiktai vienas kitas, o prie ko čia kanceliarijos darbuotojai, kam ten juos gąsdinti ir vėl juos traumuoti?“. Po tokių pasakymų apima visiška neviltis, tarsi valdžiai dirbantys žmonės ir mes gyventume skirtinguose pasauliuose, pagal skirtingus principus, kalbėtume skirtingomis kalbomis.

 

Nuo 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių praėjo dvidešimt metų. Apsidairykime aplinkui ir paklauskime savęs, ar dėl tokios valstybės ateities tą naktį buvome pasiryžę mirti? Ar šiandien nors kiek, kad ir labai nedaug, mes – Lietuvos piliečiai – jaučiamės savo valstybės šeimininkais, jos ateities kūrėjais? Ar šiandien, masinės emigracijos laikotarpiu, jaučiamės reikalingi savo valstybei? Ar ir toliau besiverždami diržus, dar tikime, kad vieną dieną juos galėsime atsileisti?

 

Šiandien galime net dvi savaites dalyvauti sausio 13-ąjai skirtuose renginiuose, Amerikos senatoriai gali lankytis Vilniuje, rėžti kalbas parlamente bei susitikinėti su Lietuvos ministrais, Vašingtone galime organizuoti specialias TV diskusijas, tačiau nepamirškime, kad sausio 13-oji ir sausio 16-oji yra dvi tarpusavyje susijusios datos. Pirmoji žymi šlovingą naujos valstybės pradžią, antroji – šios valstybės pabaigą.

 

New York, 2011 01 13 

 

Komentarai  

 
0 # ?!??!? Y-m-d H:i
straipsnis visiskas gerulis.
reiktu dar pazymeti ir tai, kad sistema naudoja tokias etiketes kaip komunistas,krem liaus agentas,provoka torius ir t.t., kad nuginkluoti netinkamus elementus ir automatiskai priespastatyti visuomene.
ta pati daro ir ivairios patriotines organizacijos, kurios tik suteikia sistemai stabilumo. del ko jau manau aiskinti nereikia ir taip aisku.
 
 
0 # +fff Y-m-d H:i
Kol bus valdžia (o tai reiškia, kad 10% maudosi šlovėje, piniguose ir prabangoje, o 90% murkdosi kasdienėse išgyvenimo pastangose) ir ją kurianti valstybė, bus ir riaušių. Arba karų.
 
 
0 # menkavertis, moralizuojantis tekstasdiogenas Y-m-d H:i
kai isgirstu zodzius 'pilietine visuomene', pradedu spjaudytis...
autorius menkai supranta kaip funkcionuoja jo aprasoma KAPITALISTINE sistema, kuri lietuvoje nera kazkuo ypatingai unikali.
'reform is still the order of the day', pasak vieno siuolaikinio antivalstybiska i nusistaciusio komunisto.
taigi, daugelis pripazista, jog neoliberali ideologija siuo metu griuva lyg kortu namelis, taciau ar imanomas grizimas prie 'reguliuojamo' keinsistinio 'geroves valstybes' modelio? jokiu sansu!
kokios pozicijos turetu laikytis antivalstybiska i nusiteike, uz beklase visuomene ir ekonomikos panaikinima pasisakantys anarchistai (libertariniai komunistai)? pradekime nuo cia.
 
 
0 # kaka2kaka2 Y-m-d H:i
Na ką jau susikaldėte? :D dabar pradėsim jus valdyti vergų pasauli.. :P
 
 
0 # Žygeiviuiacme pc Y-m-d H:i
""1. Įvairios valdžios keičiasi "kaip suplyšusios pirštinės", o Lietuvos Valstybė - nuo pat jos įkūrimo, kuris skendi istorijos ūkuose, yra amžina, ir tik retkarčiais keičia savo išorinę "išvaizdą" ir "formas"."

Jūs kalbate apie šalį, ne apie valstybę. Ne viena okupacija parodė, kad valstybės gali pirst ir nelikt.
 
 
0 # komentaras iš Fronte.ltflumen Y-m-d H:i
Tai įdomu paskaityti: http://www.regnum.ru/news/polit/1364747.html