Manu Garcia. Protestai šiaurės Afrikoje – kas ten vyksta?
politika

0050725224_jex_919949_de27-1        Šiaurės Afrikoje nuo praėjusių metų pabaigos kyla protestai prieš aukštus pragyvenimo kaštus, nedarbą ir korupciją. Jie plinta Tunise ir Alžyre, apima vis daugiau miestų ir socialinių sektorių. Situacija abiejose šalyse tapo nestabili – ir tai kelia didelį rūpestį Jungtinėms Valstijoms bei Europos Sąjungai, tarptautinėms „Magrebo“ šalyse veikiančios oligarchinės sistemos garantuotojoms. Šios šalys laikomos „buferinėmis valstybėmis“, saugančiomis nuo islamo fundamentalizmo plitimo regione.

 

       Alžyro vadovas Bouteflika ir Tuniso Ben Ali (jau neminint Maroko valdovo Mohamedo VI) pasaulyje garsinami kaip „stiprūs vyrai“, kuriems reikalinga kieta ranka, galinti nuslopinti ir sulaikyti vidinį priešą . Tai jie daro pasmerkdami savo šalių gyventojus skurdui ir disciplinuodami gyventojus geležiniu kumščiu, sunaikindami bet kokią galimybę žmonėms organizuotis bei siekti politinių permainų, pasinaudodami Valstybės aparatu ir triuškindami etnines mažumas bei dirbančiųjų klasę. Visa tai daroma tam, kad būtų užtikrintas sistemos tęstinumas, kad būtų užtikrintas socialinių, darbo ir politinių organizacijų paklusnumas. Taip būtų galima pasitarnauti „tarptautinei bendruomenei“, kuri daug labiau nei kokias nors žmogaus teises vertina stabilius partnerius, bendrininkus „kare prieš terorizmą“ ir verslo partnerius.

 

       Vaisių pardavėjo susideginimas Tuniso mieste Sidi Bouzid, protestuojant prieš režimo neteisybes ir gyvenimą be perspektyvų buvo žiežirba, sukėlusi protesto judėjimus, kurie prasidėjo šiame mieste ir jo apylinkėse ir plito visame Tunise. Žmonės reikalavo didesnės demokratijos ir nepopuliarios ekonominės politikos kurso, kurį diktuoja tarptautinės finansinės organizacijos, nutraukimo. Šalia angliakasybos rajonų lūšnynuose gyvenantys žmonės, teisininkai, žurnalistai, jauni žmonės iš skurdžių rajonų yra aktyviausi protestuotojai. Televizijos kanalas Al Jazeera, interneto svetainės ir blogai nepaisant pastangų juos kontroliuoti ir nutildyti tapo informacijos šaltiniais, kuriems pavyksta koordinuoti ir plėsti judėjimą, kurį kitos žiniasklaidos agentūros stengiasi nuslėpti ir sumenkinti.

 

       Demonstracijos šiomis dienomis kilo ir kaimyniniame Alžyre, kuriame politinė ir socialinė situacija yra labai panaši. Maisto ir kitų pagrindinių prekių kainų kilimas, nedarbo augimas (ypač jaunimo tarpe) ir stagnuojsnti politinė sistema, kurioje žmonėms neleidžiama pateikti savo reikalavimų, privertė tūkstančius žmonių išeiti į gatves ir dalyvauti masinėse demonstracijose, kurios buvo prievarta išvaikytos. Alžyro vyriausybė taiko laiko patikrintą morkos ir lazdos metodą – viena vertus ji paskelbė, kad pagrindinėms prekėms ir jų importavimui bus taikomi mažesni mokesčiai, kita vertus, kaip ir jos Tuniso kolegos, jie kraujo praliejimu ir ugnimi malšina protestus, jų lyderiams grasina skirti didžiausias bausmes, o tarptautinius sąjungininkus užtikrina, kad šalį destabilizuoti siekia nematoma ranka – kalbama apie džihado grėsmę. Alžyras ne tik yra tvirtovė, besipriešinanti islamo fundamentalizmui Magrebo šalyse, bet taip pat yra didžiausia dujų eksportuotoja, Europai labai svarbi energijos tiekėja.

 

       Mums būtina kaip įmanoma labiau viešinti ir remti Šiaurės Afrikos žmonių kovą. Siekiant apsisaugoti nuo fundamentalizmo plitimo, nepadės parama korumpuotoms, oligarchinėms vyriausybėms, ištikimoms TVF diržų veržimosi politikos sekėjoms, kurios iš tiesų kaltos dėl fundamentalizmo išsikerojimo nustekentose visuomenėse. Reikalingos esminės struktūrinės permainos regiono ekonominėje ir socialinėje politikoje, kurios leistų pakilti masių pragyvenimo standartams, leistų joms dalyvauti politikoje, saugotų jų autonomiją ir suteiktų joms galimybę labiau kontroliuoti turtingus gamtinius išteklius regione.

 

       Žinoma, tokia politika netiks „tarptautinei bendruomenei“, kuri yra suinteresuota „geru politiniu klimatu“, leidžiančiu jai investuoti ir kontroliuoti strategines regiono žaliavas – taip Vakarų šalys būtų aprūpintods pigiomis energijos atsargomis.

 

       Sukurti sekuliarų Magrebą, įtvirtinti tikrą demokratiją ir socialinį teisingumą sugebės tik visuomeniniai judėjimai, kilę iš išnaudojamų klasių. Turime stiprinti savo ryšius su jais.

 

       Pagal libcom.org parengė kp

       2011.01.16.