Vitalijus Balkus. Po Sausio 13-osios
politika

sausio_13_1991_1„Apvalios“ datos geros tuo, kad viskas, kas siejama su minimais įvykiais, susispaudžia į trumpą laikotarpį, kuriame mes galime įžvelgti įvairias reakcijas, vertinimus ir skirtingų pozicijų susikirtimą. Tokie minėjimai yra ir geras būdas padėti ant svarstyklių „anuomet“ ir „dabar“ bei stebėti, kur krypsta rodyklė.

 

Na, o svarbiausia s čia yra laiko faktorius. Kuo daugiau laiko skiria mus nuo įvykio, tuo ramiau ir išsamiau galime jį nagrinėti. Tačiau…

 

Bet koks istorinės datos minėjimas turi ne tik turinį, kylantį iš paties įvykio, bet ir formą. Maža to, minėjimo forma kartais gali prieštarauti minimo įvykio esmei. Be to, forma gali tapti ritualu, kuriam šis įvykis apskritai nėra svarbus. Taip minėjimas gali tapti įrankiu, sprendžiančiu jau šios dienos problemas, kada minimas įvykis pasitelkiamas vien kaip pretekstas tam tikram veiksmui (šventimui, gedėjimui, išpuoliui, „raganų medžioklei“).

 

Natūralu – kuo daugiau laiko prabėga, tuo mažiau lieka įvykio dalyvių. Ir atsiranda vis daugiau tų, kurie nedalyvavę ar negalėję dalyvauti tame įvykyje, nori kad ir netiesiogiai prie jo prisiliesti bei tapti tam tikrais simboliniais dalyviais. Būtent simbolinio dalyvavimo principu paremti visi vieši istoriniai minėjimai. Nesvarbu, ar būtų rengiama „gyvoji“ Saulės mūšio rekonstrukcija, ar proginis bėgimas, ar vaikų piešinių paroda.

 

Viešo minėjimo rezultatu galiausiai tampa sąsajos tarp vaizdo, garso, veiksmo ir tam tikros emocinės būsenos. Na, o emocijos ir lemia tolesnę elgseną. Todėl simbolių reikšmė renginių metu yra labai svarbi.

 

Pagalvokime, kokias asociacijas kelia, pvz., eisena su fakelais? Jei mūsų istorinės žinios apima bent jau XX a., tuomet vargu ar daug laiko užtruktų prisiminti, kuriam istoriniam laikotarpiui ir kokioje šalyje šios eisenos buvo būdingos. Suprantu, kad moksleiviai visiškai nuoširdžiai manė, kad tokia eisena yra tinkama paminėti Laisvės gynėjų dieną. Net žinant dabartinio istorijos dėstymo mokykloje ypatumus, jie greičiausiai net neįtarė, kad jų akcija gali turėti tam tikrą potekstę. Kita vertus nebūtų netikėta, jei kai kam iš vyresniųjų toji potekstė pasirodė labai miela širdžiai.

 

Bet kokios visuomenės raida pasireiškia proveržių ir stagnacijos ciklų kaita. Kuo prasčiau veikia savireguliacijos mechanizmai, kuo smarkiau valdančioji grupuote atitrūkusi nuo likusios visuomenės, kuo rečiau valdančiojoje grupuotėje vyksta reali personalijų kaita ir kuo labiau oficialioji moralė skiriasi nuo realiai gyvuojančios, tuo stipriau juntamas cikliškumas ir tuo aštriau vyksta ciklų kaita, kuomet pribręsta pokyčių būtinybė.

 

Lietuva dar Adamkaus laikais įžengė į detonacinę ciklo dalį. Pasibaigus aktyviam turto perskirstymui, įsigalėjo plutokratija. Kaip pasakė vieno filmo herojus: „Pinigai triukšmo nemėgsta“. Atitinkamai jie nemėgsta ir pernelyg didelės nuomonių įvairovės. Taip prasideda spartus visuomenės unifikavimas pasitelkiant „visuomenes moralės“ formavimo priemones, įstatymus ir įvairių tradicijų (ritualų) kūrimą. O vėliau tų ritualų nesilaikymas tampa priežastimi, kurį leidžia kaltinti priešiškumu visuomenei (valstybei, tautai ar pan.).

 

Teigiamu veiksmu tampa ne tik ritualų laikymasis, bet ir naujų ritualų kūrimas. Kuo beprasmiškesnis veiksmas, tuo geriau jis atitinka naujuosius ritualus. Pirmaisiais metais galima pasiūti kilometro ilgio vėliavą, kitąmet – dviejų, o po dešimtmečio – atitinkamomis spalvomis išdažyti Vilniaus-Klaipėdos autostradą ir sustatyti žvakutes visų vaikų darželių languose (kad būtų galima sužinoti, už kurio lango slepiasi „tautos priešas“).

 

Jei istorinis įvykis suvokiamas sąmoningai, jis niekuomet nebus fetišizuojamas. Niekuomet nebus „perkeliami“ nuopelnai, kuomet vienų pasiaukojimas priskiriamas kitiems, kurie tiesiog stovėjo šalia arba išvis nestovėjo (proginių apdovanojimų gausa – tai seniai žinoma stagnacijos liga). Tačiau dabar viskas daroma priešingai.

 

Siekiant unifikuoti visuomenę, būtina ne tik suvienodinti įvykio vertinimus, bet ir kanonizuoti tam tikrus įvykio dalyvius – kartu su neabejotinai nusipelniusiais žmonėmis į „istoriškai neliečiamųjų“ grupę patalpinti ir valdančiosios grupuotės veikėjus. Maža to, bet kokios abejonės dėl istorinio įvykio tučtuojau turi būti traktuojamos kaip nepagarba visiems įvykio dalyviams. Tokiu būdu nutraukiami įvykio svarstymai ir tampa nebeįmanoma atkurti įvykių eigą.

 

Taigi supaprastinusi istorinio įvykio vertinimą, sudėliojusi įvykio chronologiją, įdiegusi ritualus  ir užsitikrinusi savo „didvyrišką“ statusą, valdančioji grupuote visuomet pasinaudos progine data, kad sutelktų aplink save rėmėjus ir smogtų oponentams. Viduramžiais buvo madingos proginės egzekucijos, suvokiamos kaip įprasta šventės dalis, dabar madinga šmeižti ir pilti pamazgas iš tribūnos. O jei oponentas pasirodo pernelyg pavojingas, panaudojamos ir atvirai represinės priemonės.

 

Kaip gi tiktų paminėti svarbias istorines datas? Iš karto atmetu teiginį, kad bet koks minėjimas yra valdančiųjų grupuotės palaikymas. Laisvės gynėjų dienos dvasia nėra oficiozinė. Tai pilietinio sąmoningumo diena, primenanti mums, kad savo vertybes galima apginti veikdami vieningai. Tai žmonių pergalė, nors jos vaisiais pasinaudojo ir tebenaudojasi tie, kuriems net už daugiatūkstantinio „gyvojo skydo“ buvo taip baisu, kad kritiniu momentu kai kas išnyko it dūmas.

 

Užtat prasidėjus pergalės vaisių dalyboms, jie ne tik pasisavino didžiausią jų dalį, bet ir pasiskelbė esą tikrieji nugalėtojai. Na, o kad nekiltų pagundos apie tai diskutuoti, jie apsiginklavo savo pačių įstatymais, už kurių slepia savo sąžinę lygiai taip pat, kaip už beginklių žmonių anuomet slėpė savo kūnus.

 

Patarimas, kaip galėtume elgtis, tilptų į vieną sakinį  Sąmoninga pagarba tiems, kurie nusipelnė pagarbos, sąmoninga užuojauta tiems, kurie neteko artimųjų, amžina atmintis tiems, kurie žuvo. Be mitologijos, be fetišų, be akis badančio dirbtinumo. Ir... su viltimi, kad ankščiau ar vėliau ateis laikas, kada mes žinosime viską, kas anuomet vyko iš tiesų.

 

2011 01 15

 

sausio_13_1991

 

Komentarai  

 
0 # Mūsų tautos istorijos ir papročių nežinantiemsŽygeivis Y-m-d H:i
Visiems tik 3 Reichą matantiems?

Gal ir olimpinio deglo nešiojimas yra iš Reicho?

Ir Vėlinių žvakutės ant kapų...

Ir amžinoji ugnis ant karių kapų...

Ir degančios žvakės įvairių tikėjimų bažnyčiose pamaldų metu.

Autoriui,, kaip daugeliui kitų "kairiųjų tokerastų" matyt, jau tikra "reichparanoją" .

Todėl pasidomėkite istorija - iš kur patys naciai šias eitynes perėmė.

******************************************************

Mūsų visų tolimi protėviai indoeuropiečiai tikėjo, kad degančioje (plevenančioje) liepsnoje gyvena protėvių vėlės.

Deglų (arba žvakučių) nešimas yra tas pats, kaip ir prieš karių būrį nešamos vėliavos, kuriose, pasak mūsų protėvių tikėjimo, irgi gyvena žuvusių būrio karių vėlės (beje, lietuvių kalboje vėliavos pavadinimas ir yra kilęs iš žodžio "vėlė"). O mūšio metu šios vėlės taip pat kaunasi su priešo karių vėlėmis.
 
 
0 # BailiamsValera Y-m-d H:i
Užgauliojimai nepageidaujami. Red.
 
 
0 # BailiamsValera Y-m-d H:i
Uzgauliojimai nepageidaujami? Koks čia dar pageidavimų koncertas, kokia turiu nuomone tokia ir išsakau, lygiai kaip ir jus užgauliojat? O mes jau negalim? Kas čia per sistema?