Vitalijus Balkus. Prasidėjo naujųjų deideologizuotų revoliucijų laikotarpis
politika

be_ideologijosEsu didžiai nustebęs. Kyla arabiškoji Šiaurės Afrika, paveikta religinių, buitinių, pasaulietinių ir politinių tradicijų, kurios atrodė nepajudinamos. Kyla taip, kad mes galime kalbėti apie besiklostančią naują realybę, kurioje žmonės skinasi kelią į piliečių viduomenę (sąmoningai nevartoju nepataisomai nuvalkioto žodžio „demokratinę“) taip, kad net tituluoti politologai neranda tinkamo epiteto jai apibūdinti.

 

Priklausomai nuo apžvalgininko politinės orientacijos, teko girdėti „demokratinė revoliucija“, „liaudies revoliucija“, „antivyriausybinis sukilimas“, tačiau nė vienas epitetas nebuvo „-istinis“. Taigi visai realu, kad prasidėjo naujų didžiųjų deideologizuotų revoliucijų laikotarpis.

 

Kai kas galėtų sakyti, kad visą tai jau buvo, ir priminti Rusijos 1917 m. vasario revoliucijos ar panašių liaudies sukilimų pavyzdžius. Tačiau postfeodalinės revoliucijos turi laibai aiškų apibrėžimą – jos yra buržuazinės. Jų metu aiškiai keitėsi ekonominė santvarka. Ta pati Rusijos vasario revoliucija buvo pavėluota Europoje vykusių buržuazinių revoliucijų tąsa, kuomet dėl karo nedaigus Stolypino Rusijos protokapitalizmas nebuvo natūraliai peraugęs į kapitalizmo modelį, būdinga tuometinėms industrinėms Europos valstybėms.

 

Be abejo, galime ieškoti panašumų su „aksominėmis“ ir „spalvotosiomis“ revoliucijomis, bet pirmosios turėjo visus „-istinės“ revoliucijos požymius, nes santvarkos keitėsi radikaliai, o po jų įsigalėjusi santvarka yra aiškiai įvardinama. Antrosios apskritai vyko inspiruojamos iš šalies, tad kol kas sudėtinga pasakyti, kiek jos buvo nulemtos vidinių procesų, o kiek dirbtinai stimuliuojamos.

 

Stebėdami dabartinius procesus Šiaurės Afrikoje, puikiai matome, kad visame regione buvo susiklosčiusi klasikinė revoliucinė situacija, kuomet stagnuojantis „viršus“ jau nebepatenkino „apačios“ poreikių. Jei neramumai vyktų tik vienoje šalyje, galėtume sakyti, kad revoliucinė padėtis susiklostė vienut vienintelėje visuomenėje. Tačiau mes matome aiškią grandininę reakciją, todėl turėtume suprasti, kad veiksmas neapsiriboja atskirų režimų nuvertimu (net jei tas veiksmas neįvardintas konkrečiu terminu).

 

Atleiskite už tokią ilgą įžangą, tačiau ji buvo būtina prieš pradedant kalbėti apie tai, kaip mes – pasiklydę tarp ideologinių klišių ir besimėgaudami savo „stipriomis ideologinėmis nuostatomis“ – nepastebime to, kas vyksta aplinkui.

 

Esame Vakarų kultūros atstovai, suformuoti klasikinio „karės-dešinės“ supratimo. Maža to, besidomėdami visuomeniniais procesais, mes anksčiau ar vėliau atrandame kokią nors ideologinę pakraipą, kurį labiausiai atitinka mūsų nuostatas. Tai dėsninga, tačiau ar racionalu? Visuomet verta paklausti, ar mes vadovaujamės pasirinkta ideologija, ar atvirkščiai – mums vadovauja ideologija.

 

Dar daugiau klausimų kyla, kai aiškių ideologinių nuostatų apologetai, jau pripratę komunikuoti su tokiais pat ideologiškai susiformavusiais bendraminčiais, susiduria su tais, kurie apskritai neturi susiformavusių „klasikinių“ ideologinių nuostatų, nors ir turi vertybinę skalę, kuri formuojasi asmeninės patirties, kultūrinės įtakos, tikėjimo ir propagandos įtakoje. Ir štai čia padarome pirmąją didelę klaidą, manydami, kad vertybinę skalę turime žūtbūt įspausti į išpažįstamos ideologijos rėmus.

 

Tai padarius su pačiu savimi – atsiveria tiesus kelias į fanatizmą, bendraminčių kolektyve – susikuria sekta, bandant daryti su pašaliniais – atsiranda prievarta arba saviizoliacija. O jei visa tai vyksta dviprasmiškos simbolikos fone? O jei savo retoriką mes dar grindžiame sustabarėjusiomis klišėmis? O jei dar vartojame „kramtomąją gumą“ smegenims: „buvo-nebuvo“, „okupavo-neokupavo“ ,„prievartavo-neprievartavo“, „diskriminavo-nediskriminavo“ ? Tuo tarpu real life vyksta kažkur už mūsų „opių problemų“ ribų.

 

Keisti pasaulį uždarame supratingų bendraminčių ir tokių pat supratingų oponentų rate yra labai smagus užsiėmimas, nes tą gali daryti visą gyvenimą. Būti aktyviu procesų dalyviu ir keisti aplinką veikiant pačiame įvykių sūkuryje – nemadinga, sunku, o kartais ir pavojinga. Be to, privalai nuolat vertinti besikeičiančias aplinkybes ir kreipti dėmesį į kasdienius dalykus. Turi formuoti tai, ką aš pavadinčiau taikomuoju mąstymu. Ir nuolat sudaryti sekas: sužinojau –įvertinau – suformulavau – įgarsinau poziciją. Priešingu atveju atsiduriame užribyje.

 

Turime pripažinti, kad absoliuti piliečių dauguma teisingumą suvokia kitaip nei mes to norėtume. Blogis jiems yra tai, su kuo jie susiduria betarpiškai: aukštos maisto ar šildymo kainos, neproporcingai dideli mokesčiai, vagiliaujantys valdininkai, kyšius prievartaujantys pareigūnai. Mes galime kiek įmanydami įrodinėti, kad problema sistemoje, o ne sistemos sukurtuose antriniuose „produktuose“, tačiau nebūsime išgirsti, kol neatsakysime į konkrečius klausimus.

 

Ko gero, nemaloniausias dalykas yra tas, kad artimiausiu metu nesusiformuos sąlygos revoliucijoms, nebus radikaliai keičiamas gamybos būdas, nuosavybės formos ar tradicinis valstybės modelis. Tai, kas vyks, bus kapitalistinės revoliucijos.

 

Ar galime jas taip vadinti? Taip, nes turėtume priprasti, kad klasikinio gradavimo – konservatizmas, liberalizmas, socializmas – jau nebėra. Yra mišrios formos, kurios suformavo šiuolaikinio kapitalizmo veidą ir kurios kartais kardinaliai skiriasi viena nuo kitos. Radikali šių formų kaita tolesnei istorinei raidai gali turėti tokių pat gilių ir ilgalaikių pasekmių, kaip ir „ideologiškai švarios“ buržuazinės ar socialistinės revoliucijos.

 

Ne veltui pradėjau šį tekstą nuo įvykių Šiaurės Afrikoje. Užtenka pamatyti TV rodomą vaizdą, kuriame nerasite jokių kitų vėliavų, tik valstybines, nerasite ir kitų konkrečių ideologinių fetišų, kurie būtų priešiški jau esamai santvarkai. Veiksmas vyksta jau susiformavusių visuomenės nuostatų rėmuose. Tiesa, per didelius sukrėtimus ideologinis vakuumas vis dėlto ilgai neišsilaiko ir galiausiai pripildomas tos ideologijos, kuri artimiausia daugumai visuomenės narių. Be abejo, norėtųsi, kad įsivyrautų socialiai teisingos pasaulietinės nuostatos, tačiau drįstu spėti, kad šiuo atveju ims dominuoti radikalusis islamizmas, juolab, kad islamo doktrina yra labiau socialiai teisinga nei krikščionybės įtakoje besiformavęs „klasikinis“ vakarietiškas anglosaksų kapitalizmas.

 

Pamaustykime ir apie tai, kokie procesai, nulemti vidinių visuomenės nuostatų, gali įvykti Lietuvoje? O svarbiausia – kur per šiuos procesus būsime mes?

 

Tai, kad Lietuvoje jau seniai susiformavo padėtis, kuomet valdančiosios politinės grupuotės neatitinka piliečių lūkesčių, yra senai žinomas faktas. Taip pat akivaizdu, kad tik dėl atvirų sienų ir didelių emigracijos mastų, leidusių atsikratyti „nereikalingų“ piliečių, nesusiformavo kritinė masė, būtina jei ne revoliucijai, tai bent jau rimtesniems sukrėtimams.

 

Nuolatinis nepasitenkinimas valdžia šiandien jau peržengė socialinės-ekonominės problematikos ribas. Valdžia jau a priori suvokiama kaip blogio šaltinis. Ir štai tada mes susiduriame su paradoksu, kuomet visuomenė, chroniškai nepatenkinta esama valdžia, ne tik nereikalauja daugiau tiesioginės demokratijos įrankių, o yra linkusi ieškoti „gero caro“.

 

Socialinėje-ekonominėje problematikoje mes susiduriame su antruoju paradoksu, kuomet visuomenė, engiama monopolijų ir stambaus kapitalo, labiau linksta sutikti su šiokiu tokiu kapitalizmo modernizavimu, o ne su esamos ekonominės sistemos kaita, kuomet būtų ženkliai praplečiamas visuomeninis ekonomikos sektorius.  Todėl anarchistai, socialistai arba bet kurie antikapitalistai vargu ar sulauks visuomenės supratimo, jei ir toliau apsiribos „švaria“ savo ideologija.

 

Manyčiau, kad Garliavos ir Šiaurės Afrikos įvykiai aiškiai parodė, kad pokyčių katalizatoriumi greičiausiai bus vidinės piliečių nuostatos, nesusijusios su jokia ideologine priešprieša. Tai neramina, nes Tunise galimas radikalių islamistų atėjimas, o Lietuvoje yra didelė klerikalų ir ultrakonservatorių įsigalėjimo tikimybė. Pradėjus veikti tokiam scenarijui, kairieji ir pilietiniai aktyvistai bus pirmosios represijų aukos. Jei kairieji neįgaus visuomenėje pakankamos atramos, o svarbiausia – jei nesugebės rasti bendrų tarpusavio sąlyčio taškų, tuomet viskas gali įvykti greitai ir tyliai.

 

2011 01 28

 

Tunisas

tuniso_revoliucija

 

Garliava

kedofilu_revoliucija

 

Komentarai  

 
0 # Deideologizuota s šudasVytautas Y-m-d H:i
pirma esminė autoriaus klaida - "neideologizuot os" revoliucijos. Tokių išvis nebuna ir Siaurės Afrikoje vikstančių revoliucijų ideologija greitai išryškės.
Antra klaida."Klasiki nio gradavimo – konservatizmas, liberalizmas, socializmas – jau nebėra". Yra. nereikia painioti konjukturinio proceso, kai kai kurie socialistai tampa liberalais, o liberalai konservatoriais su ideologiju skirtumais. Pasaulio " deideologizacij os" teorija yra gerai žinoma ir tai tipiška buržuazinė teorija. Tai gorbačioviškos "bendražmogiško s vertybes" po kuriu, kaip dabar daugelis suprato, ir slepiesi būtent kapitalistinės vertybės.
Gaila kad autorius bando vėl iminti į tą patį "deideologizuot ą" šudą.
 
 
0 # tačiauVJ Y-m-d H:i
Kol kas Vitalijus teisus. Aiškios ideologijos nėra , mulų ir ajatolų kaip revoliucijos lyderių - taip pat. Tačiau kuom viskas baigsis ? sunku pasakyti.
 
 
0 # OKkp Y-m-d H:i
Labai geras straipsnis, aciu Vitalijui!
 
 
0 # už deideologizavim ąAngis Y-m-d H:i
ateina diena kai ir mūsų valdžiažmogiai bandys lėktuvą susirast, bet nespės. tabaluos kojomis vėjyje ir džiugins paprastus žmones kentėjusius nuo jų visas dvi dekadas.
nušluosim juos nuo mūsų žemelės, tam kad visi kas drįs stoti už valstybės vairo dar ilgai atsimintų kuo gręsia korupcija, cinizmas ir tyčiojimasis iš žmonių.
nors lietuviai ir labai rambūs, bet kai pabus, tai bus daug rimčiau nei Prancūzijos 1789 metai. TEGYVUOJA DEIDEOLOGIZUOTA REVOLIUCIJA!!!! !!!!!!!