Gėdinga Lietuvos teismų praktika pasipildė „Autrolio“ streiko byla
politika

autrolio profesine sajungaJei dar pamenate, 2009 metais Lietuvoje vyko vos keli streikai. Visi jie buvo surengti Kauno troleibusų įmonėje „Autrolis“. Streikai nebuvo ilgi – rugpjūčio 17 d. poros valandų įspėjamasis ir rugpjūčio 24 d. pusdienį truko neterminuotas. Po to iniciatyvą perėmė teismai, kurie tęsėsi iki pat 2011 m. sausio 31 dienos.

 

Aukščiausiasis teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo – Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos – kasacinį skundą ir paliko galioti Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartį.

 

Ginčo esmė gana paprasta. „Autrolyje“ kolektyvinis ginčas prasidėjo gerokai anksčiau nei streikai. Įmonės darbuotojų atlyginimai ilgą laiką buvo nustatomi pagal taikomosios komisijos sprendimą, priimtą dar 2008 m. birželio 10 dieną. Darbuotojai reikalavo atlyginimus padidinti, bet administracija nesutiko motyvuodama sunkia finansine padėtimi. Buvo surašytas nesutarimų protokolas, liudijantis, kad derybos vyko, bent jau buvo laikomasi įprastos biurokratinės rutinos.

 

Kiek vėliau administracija perėmė iniciatyvą į savo rankas. Darbuotojams buvo siūloma sutikti su mažesniais atlyginimais nei nustatė komisija. (Įrodymų, kad šiuo klausimu vyko kokios nors derybos, nėra. AT nutartyje administracijos veiksmai vadinami konsultacijomis.) 2009 m. liepos 15 d. administracija direktoriaus įsakymu priėmė vienašališką sprendimą nevykdyti taikomosios komisijos sprendimo ir mokėti darbuotojams mažiau nei nustatyta. Profsąjunga, pasipiktinusi šiuo pasitraukimu iš derybų, paskelbė minėtus streikus. Štai tada ir prasidėjo.

 

Įmonės administracijos ir savininko – Kauno savivaldybės administracijos – iniciatyva apylinkės teismas pripažino neterminuotą streiką neteisėtu. Kitą ieškinio dalį, kuriuo siekta paskelbti neteisėtu ir įspėjamąjį streiką, – atmetė. Teismo formuluotė labai įdomi. Teismas iš esmės pasikėsino į darbuotojų teisę burtis į profsąjungas ir kolektyviai derėtis. Apylinkės teismas  nepripažino balsavimo dėl streiko, nes dalis balsavusių už streiką jau buvo pasirašę darbo sutartis, kurioje sutiko su mažesniais atlyginimais. Tiesa, apylinkės teismas atmetė pretenzijas darbininkams dėl neva neužtikrinto minimalaus viešojo intereso.

 

Bet įmonės administracija ir savininkai šia sėkme nepasitenkino. Jie kreipėsi su apeliacija į Kauno miesto teisėjų kolegiją. Ši kapitalistams buvo dar mielaširdingesnė. Neteisėtu buvo pripažintas ir įspėjamasis streikas. Motyvai dar grėsmingesni: anot šio teismo, įmonėje jokio kolektyvinio ginčo nebuvo, o profsąjungos veikla atstovaujant dirbančiųjų interesus – neteisėta. Profsąjunga apkaltinta tuo, kad „nedalyvavo užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti“.

 

Tada profsąjunga kreipėsi su kasaciniu skundu į Aukščiausiąjį teismą. Šio teismo kolegijos nutartis ilga – net septyniolika puslapių. Bet sprendimas telpa į trumputį sakinį „Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.“

 

Kyla labai paprastas klausimas – kas gi surašyta tuose 17 puslapių? 8 puslapius sudaro ginčo nagrinėjimo teismuose istorija bei šalių argumentai. Toliau savo „išmintį“ demonstruoja AT kolegija. Surašyta daug ir teisingų žodžių. Pavyzdžiui, sakoma: „Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Ši teisė yra pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė, suteikianti jiems galimybes ginti savo ekonominius ir socialinius interesus.“ Ir net grindžiama tai konstitucija bei konvencijomis (9 p.). Dešimtajame puslapyje, priešingai, ilgai ir nuobodžiai aiškinama, kad šią teisę būtina riboti. Nuorodų į įstatymus šioje dalyje kur kas mažiau, bet pabrėžiama, kad „streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui...“. Tokia pozicija ir grindžiamas poreikis riboti dirbančiųjų teisę streikuoti.

 

autrolio_streikas_2

 

Vienuoliktajame puslapyje sakoma: „Teisėjų kolegija nurodo, kad kolektyviniu būdu suderintos valios vienašališkas nepaisymas (net laikinai) pažeidžia teisę kolektyviai derėtis, taip pat derybų geros valios principą ir lemia profesinės sąjungos teisę siekti kompromiso kraštutinėmis priemonėmis – skelbiant streiką.“ Bet čia pat tai paneigiama tvirtinant, kad administracijai priėmus vienašališką sprendimą ir taip nutraukus derybas, profsąjunga vis tiek privalėjo derėtis. Ir netgi kaltina profsąjungą nesąžininga derybine pozicija argumentuodama tai sunkia įmonės finansine padėtimi – nurodoma, kad įmonės įsipareigojimai 2,5 karto viršija nuosavą kapitalą. (tiesą sakant, perskaitęs šią vietą tikėjausi rasti AT sprendimą skelbti šiai įmonei bankrotą, bet kolegija apsiribojo priekaištais profsąjungai, tarytum jos pareiga būtų traukti įmonę iš finansinės duobės).

 

12 ir 13 puslapiuose AT pripažįsta, kad įmonėje vyko kolektyvinis ginčas. Pažymi, kad administracijos veiksmai buvo DK numatomas pagrindas skelbti streiką. Konstatavo, kad „apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp darbdavio ir darbuotojų buvo kilę individualūs darbo ginčai, bet ne kolektyvinis ginčas tarp darbdavio ir profesinės sąjungos“. Bet visa tai perbraukė pridėdamas: „tačiau nurodo, kad atsakovas, minėta, savo teisę skelbti streiką įgyvendino ne įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais. Kodėl tie „streiko skelbimo pagrindai“ ne įstatymo numatyti, lieka neaišku. Jei bankrotas nepaskelbtas, sunki finansinė įmonės padėtis negali būti įstatymiškai numatyta priežastimi riboti streikų teisę.

 

Iki penkioliktojo puslapio nagrinėjama tai, kas pavadinta „Dėl profesinės sąjungos atstovavimo teisių, darbuotojams įgyvendinant teisę streikuoti“. Rezoliucija skelbia: „Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismams nebuvo pagrindo spręsti, jog nebuvo išreikštos darbuotojų valios skelbti streiką, kaip to reikalaujama pagal DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatas, taip pat jog įmonėje dėl šios priežasties nebuvo kilusio kolektyvinio ginčo“. O ankstesnių teismų „teisingumas“ sumalamas neaišku kuo grįstu teiginiu: „Tačiau ši išvada taip pat nelemia sprendimo panaikinti iš esmės teisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties.“

 

Kita dalis pavadinta „Dėl būtinų minimalių paslaugų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti užtikrinimo streiko metu“. Pradedama ji teiginiais: „DK 81 straipsnyje nustatyta, kad paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant DK nustatytos tvarkos ir reikalavimų (DK 81 straipsnio 2 dalis).“

 

Ne visai aišku, kaip šis šališkas nukrypimas susijęs su nagrinėjama byla – juk jau anksčiau kolegija buvo konstatavusi, kad streikas paskelbtas prisilaikant įstatymo, o dabar ima nagrinėti ne streiko skelbimo, bet jo vedimo tvarką, Sakoma, kad miesto visuomeninio transporto įmonėms streikuojant „būtina užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų teikimą“. Nurodoma, kad profsąjunga su įmonės administracija šiuo klausimu nesitarė. Administracijos prašymu šių būtinų paslaugų teikimo tvarką nustatė miesto administracija. Ši nors ir turėjo, bet su profsąjunga nesikonsultavo. Kokia buvo ta numatyta tvarka – teismas nenurodo. Tiesa, yra minima, kad paslauga buvo teikiama autobusais. Taip ir lieka neaišku, kuo prie autobusų transporto veiklos užtikrinimo galėtų prisidėti troleibusų vairuotojai.

 

Bet AT kolegijos nuomone, tai, kad troleibusų vairuotojai nedalyvavo teikiant būtinas paslaugas, yra pagrindas streiką skelbti neteisėtu. Šališko teismo nuomone, profsąjunga negražiai elgėsi teisėtai paskelbto (tą ji pati konstatavo kiek aukščiau) streiko metu, bet tai anaiptol nerodo, kad streikas buvo paskelbtas neteisėtai. Be to, troleibusų vairuotojų teikiamos „būtinos paslaugos“,  dėl kurių taip virkauja teismai, toliau buvo sėkmingai teikiamos. Streikas joms nekėlė jokios grėsmės, nes troleibusai nėra vienintelė transporto priemonė.

 

autrolio_streikas

 

Kaip ten bebūtų, AT kolegija paliko nepakeistą apeliacinio teismo sprendimą. Tada iškyla vienas esminis klausimas: taip, streikas neabejotinai pripažintas neteisėtu, bet apeliacinis teismas pripažino neteisėtu ir profsąjungos atstovautą kolektyvinį ginčą. Padarė tai, anot AT kolegijos, neturėdamas jokio pagrindo. Kodėl paliktas galioti šis neabejotinai dirbančiųjų teises pažeidžiantis sprendimas? Kodėl teismas nesiėmė šalinti neteisėto žemesnės instancijos sprendimo? Ar taip pasielgusį teismą galima laikyti teisingu?

 

Perskaičius šią nutartį, kyla noras ištarti: „Ponai teisėjai, nustokite tyčiotis iš teisingumo!“. Tiesą sakant, šį dokumentą – AT kolegijos nutartį – taip atidžiai nagrinėjau tik tam, kad suprasčiau, kaip teismai gina kapitalistų klasės interesus. Kaip jie beatodairiškai stoja ne dirbančiųjų, o kapitalistų, šiuo atveju – miesto ir įmonės administracijos – pusėn.

 

Nieko naujo. Valstybė eilinį kartą parodė, kad jai nereikalingi susitarimai. Konflikto priežastis – administracijos vienpusiškai sulaužytas susitarimas. Teismai neieško teisingumo, jie „teisia“ darbininkus. Istorija įdomi dar ir tuo, kad griauna iliuziją, jog darbininkų organizacija gali tikėtis legaliai ginti savo narių interesus. AT kolegijos sprendimas nepripažįsta šios teisės.

 

Ko galėtume imtis? Laikas atsisakyti vis dar gajų iliuzijų, kad Lietuvoje įmanomas teisinis dirbančiųjų interesų gynimas ar trišalės partnerystės kelias. Žmonės, ir toliau bandantys vesti darbininkus šiuo keliu, yra naivūs arba paprasčiausiai tarnauja kapitalistams.

 

Atėjo laikas žmonių vargu tunkantiems ponams parodyti veiksmingesnius veiklos būdus. Pavyzdžiui, troleibusų darbą galima nutraukti ir dėl avarijos. Tada teismui būtų sudėtingiau išsiaiškinti, kodėl sustojo darbas. Dar sunkiau būtų apkaltinti dirbančiųjų organizaciją, netgi jei tokios avarijos vyktų ne tik įspėjamąjį, bet ir neterminuotą laikotarpį. Prarasti nebėra ko. Juk norą gauti sutartą atlyginimą teismas pripažino nesąžininga pozicija.

 

Jei nepatinka sabotažas, atsisakymą dirbti visada galima motyvuoti liga ar bloga savijauta. Arba prisidengti kokiu nors saugumo technikos reikalavimu. Darbininkų judėjimo praktika kupina tokių gudrybių.

 

Gali iškilti klausimas, o kaip tada vesti kolektyvines derybas? O kam gi apskritai derėtis? Yra daugybė būdų supažindinti samdytoją su reikalavimais. Galima juos perduoti susirinkime, galima pasiųsti paštu ar tiesiog užrašyti ant sienos. Svarbu, kad darbdavys žinotų reikalavimus, o tada atsiras ir galimybė juos patenkinti bei išvengti tolesnių problemų.

 

Ponai teisėjai šiuo teismo sprendimu dar kartą pasirinko bekompromisę klasių kovą. Begėdiškai pademonstravo, kad taisyklių nėra. Jie smogė pirmi. Darbininkų teisė – kirsti atgal. Belieka tik burtis, ieškoti priešininko silpnų vietų ir smogti. Britai tą smūgį vadina STRIKE, lietuviai – streiku. Būkim solidarūs su tais, kurie kovoja.

 

Ką galėtume nuveikti šiuo konkrečiu atveju? Būtų teisinga spausti Kauno miesto ir „Autrolio“ įmonės administracijas, kad jos nedrįstų toliau persekioti troleibusų vairuotojų organizacijos. Tepajunta Kauno ponai, kad jų gėdinga veikla nepaliko abejingų nei Lietuvos, nei kitų šalių dirbančiųjų.

 

Nevertėtų pamiršti ir teisėjų. Jie – tas privilegijuotas sluoksnis, kuris savo pačių sprendimais yra įrodęs, kad bet koks algų mažinimas JIEMS yra neteisėtas. Atėjo laikas ir jiems susilaukti tokių „teisių“, kokias jų ginamieji perša darbininkams. Pradžiai 40 proc. sumažinkime jiems atlyginimus, nes „šalies finansinė padėtis labai sunki“, paskui dar kartą padarykime tą patį, nes nesilaikydami bylų nagrinėjimo terminų jie „neužtikrina visuomenei būtinų minimalių paslaugų“. Pagaliau pripažinkime jų profesines organizacijas neteisėtomis, nes savo juridinėmis vingrybėmis ir pačių pripažįstamais neteisėtais sprendimais kelia pavojų visuomenei.

 

Solidarumą su Kauno troleibusų vairuotojų profsąjunga galima pareikšti jiems tiesiogiai elektroniniu paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai Savo nuomonę apie „Autrolio“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijas galima palikti ant pastatų sienų ir troleibusų šonų. Nulaužti AT kompiuterius, apmėtyti teisėjų klaną supuvusiais kiašiniais. Taika lūšnoms – karas rūmams!

 

Moliūgėlis

2011 02 03