Gintaras Ronkaitis. Ar dalyvausime rinkimuose, žmonės?
politika

balsavimas_siukslesArtėjant rinkimams atsiranda iniciatyvų, kaip priversti valdžią tarnauti žmonėms. Pavyzdžiui, viena iš jų – Nepartinio Demokratinio Judėjimo iniciatyva, pareikalaujant iš savivaldybių tarybų narių ataskaitų už nuveiktus darbus. Tokios ataskaitos būtų visai gera iniciatyva demokratinės tvarkos trūkumams šalinti. Šiandien situacija Lietuvoje yra daug rimtesnė.

 

Demokratijos simuliakrai


Turime tik demokratinės tvarkos simuliakrą (imitaciją). Valdžia yra pasiskyrusi pati save. Partijos, keisdamos viena kitą, įgauna galimybę nurašyti savo atsakomybę, lindėdamos opozicijoje. „Išsiskalbti mundurus“ ir vėl pretenduoti į valdžią. Padėtis yra keblesnė nei Putino Rusijoje. Nes ten yra suformuota aiški valdžios vertikalė ir visiems labai suprantama, kad už viską atsakingas vienas šeimininkas. Tai verčia tegu ir nedemokratinę valdžią pasirūpinti reitingais žmonėse. Todėl toks brangus benzinas ar kosminiai mokesčiai už šildymą bei komunalines paslaugas ten neįsivaizduojami. Lietuviškasis pseudodemokratinis valdomos demokratijos modelis įgalina valdančiuosius visiškai ignoruoti žmonių teisėtus interesus ir būtiniausius poreikius. Nes daugiausia, kas gręsia „pažengusiam“ politikui – tai 4 metai opozicijoje. Palyginimas su Putino Rusija tik parodo visą situacijos absurdiškumą.

 

Štai ir JDJ iniciatyvoje rašoma, kad iš esmės esame pakliuvę savotiškon sistemos "vergijon" arba baudžiavon. Ir iš tikro, pačioje sistemoje yra instaliuoti principai, palaikantys ydingą tvarką. Ką berinktume, situacija pasikeisti negali, nes yra reikalinga esminė reforma. Esminei reformai reikalingi kokybiškai nauji žmonės Seime. Ten jie atsirasti negali, nes nepraeina partijų ir „sistemos“ filtrų. Valdžia yra atskirta nuo žmonių, valdo partijų viršūnėlės, kuriems gausiai patarimus žarsto įvairiausio plauko oligarchai. Valdžią turintieji suinteresuoti išlaikyti dabartinį, juos gausiomis gėrybėmis pamaitinantį, „status quo“.

 

Žmonėms jau derėtų suprasti, kad šiandien pusinės priemonės nebepadės. Jokie nepriklausomi kandidatai savivaldoje situacijos iš esmės pakeisti negali, kol nebus reformuota pati savivalda, jos formavimo principai. Šiandien jokios savivaldos iš esmės ir nėra. Yra tik formalioji savivalda – savivaldos simuliakras.

 

Ką daryti?


Kaip mes elgiamės, vieną kartą pažiūrėję netikusį teatro spektaklį? Po trijų metų perkame dar vieną bilietą ir einame pažiūrėti, ar spektaklis nepagerėjo? Gal režisierius susiprato ir aktoriai patobulėjo... Tegu. Tačiau ir vėl randame tą patį. Po trijų metų rėksmingos afišos mus ir vėl pakviečia į tą patį spektaklį... Jei tai būtų įprastas teatras, mums net abejonių nekiltų, kad pirkti bilietą yra gryniausia kvailystė.

 

Ir kas gi atsitiktų, jei teatro salė taptų tuščia? Ar spektaklis būtų rodomas tuščioje salėje? Nebūtų rodomas. Teatro vadovas atleistų netikusį režisierių ir imtų statyti naują spektaklį.

 

Taip ir politinėje scenoje. Kol einame į rinkimus, taip palaikydami esamą „sistemą“, tol ji ir funkcionuoja. Kai rinkimų urnos ištuštės, tuomet atsivers erdvė esminėms reformoms. Tikėti, kad sistema reformuos pati save savanoriškai, yra daugiau nei naivu.

 

Todėl sąmoningam piliečiui šiandien derėtų labai gerai pagalvoti, ar dar kartą pirkti bilietą į tą pačią netikusią pjesę ir eiti į rinkimus. Jei vis tik didžioji dalis visuomenės dar tiki, kad „spektaklis“ stebukliniu būdu pagerės, tuomet ir verkšlenti dėl „blogos“ valdžios nepritiktų.

 

Boikotas ir valdžios legitimumas


Kažin ar reiktų kalbėti apie „boikotą“ ir panašius dalykus. Juk nepirkdami bilieto į tą nepavykusį teatro spektaklį nevadiname to veiksmo „boikotu“?  Tiesiog gyvenimas sau, o spektaklis - sau. Jei rodys tuščiai salei – tegu rodo. Tačiau be mūsų.

 

Savivaldos rinkimai pagal dabartinę sistemą nėra tikri ir sąžiningi rinkimai. Pats balsų skaičiavimas gali būti sąžiningas. Tačiau rinkimai yra ne vien balsų skaičiavimas. Šiandien pati sistema neatitinka tautos lūkesčių bei interesų. Geras pavyzdys – mūsų kaimynė Lenkija. Ten savivalda daug daugiau priartinta prie žmonių.

 

Ir kas gi atsitiktų, jei mūsų žmonės masiškai ignoruotų rinkimus pagal valdžios primestas taisykles? Valdžia netektų paskutinių savo legitimumo likučių. Štai neįvyksta rinkimai į savivaldybes ir Seimą. Visa valdžia, tuomet lyg pakibtų ore. Ir taptų tuo, kuo yra iš tikrųjų - save pasiskyrusia valdžia. Kitaip tariant, tiesiog būtų įtvirtinta reali esama padėtis. Pradžioje „jie“ bandytų priversti žmones balsuoti – gal inicijuotų specialų įstatymą dėl privalomo balsavimo. Tačiau, jei piliečiai tvirtai laikytųsi savo, jiems neliktų nieko kita, kaip atverti kelią plačioms sisteminėms reformoms.

 

Valdžia pati imtų ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Imtų megztis realus dialogas su visuomene ir jos organizacijomis. Štai tuomet ir galėtų prasidėti realios permainos, o ne įvairūs kosmetiniai-maskuojantys pakeitimai. Tuomet galėtų atsiverti erdvė sprendimams, kurie sukurtų mechanizmus, tarnaujančius realiai demokratijai, žmonių valdžiai. Pabrėžkime - kompleksiniams sprendimams, o ne fragmentiškiems, iš konteksto ištrauktiems sprendiniams. Pavyzdžiui, tokiems, kaip merų rinkimai, kurie patys savaime visiškai nieko nekeičia, o tik stiprina politikų veikimo ir demokratijos iliuziją.

 

Kompleksiniai sprendiniai


Kokie gi tie kompleksiniai sprendiniai? Apie tai jau daug rašyta ir bent jau savivaldos srityje situacija yra pakankamai aiški. Bendruomenių savivaldos atkūrimas, seniūnijų tarybų bei seniūnų rinkimai, renkami seniūnijų viešosios policijos vadovai ir daug kitų dalykų.

 

Gal būt taip būtų pradėti dėti padėti pamatai Trečiajai (žmonių) Respublikai. Tačiau tam reikia daugumos piliečių sąmoningumo ir valios.

 

Derėtų pagalvoti apie tai - bet koks piliečių dalyvavimas pseudodemokratiniuose žaidimuose (rinkimų pavidalu), tik stiprina sistemą, kurią norime pakeisti, reformuoti. Prailgina vidinę sistemos agoniją. Sena anksčiau ar vėliau turės pasitraukti ir užleisti vietą naujai dienai. Dalyvavimas tokiuose rinkimuose yra kolaboravimas su kiekviename iš mūsų slypinčiu vidiniu „okupantu“. Iš tikro, 1988–1991 metais buvo paprasčiau...

 

Yra proga dar kartą pagalvoti ir sąmoningai pasirinkti. Dalyvauti ar nedalyvauti. Kiekvienas pilietis savo pilietine valia sprendžia savo valstybės likimą. Ir šių valių kritinė masė sukuria tautos valią. Tuo pačiu - tautos likimą. Esame savo likimo kalviai. Šiandien rinkimai nėra ta vieta, kur galima būtų šią valią, tautos valią, išreikšti. Jei kažkas mano kitaip – tegu pabando dar kartą.

 

Tie, kas neis į rinkimus, bus kaltinami apatija, patriotizmo stoka, gal net valstybės konstitucinių pagrindų griovimu. Tačiau yra žinoma: tam, kad esmingai pakeisti judėjimo kryptį pirma būtina sustoti. Todėl sąmoningas nedalyvavimas rinkimuose šiandien turėtų būti laikomas aukščiausiu pilietiškumu. Šiandienos revoliucija yra minties, suvokimo revoliucija. Tokia revoliucija gali panaikinti visas kliūtis ir atlaisvinti kelią piliečių iniciatyvai patiems formuoti savo valdžią.

 

Balsas.lt

2011 02 04

 

Komentarai  

 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"Tie, kas neis į rinkimus, bus kaltinami"

Nusiraminkit. Tie, kas neis į rinkimus, niekuo nebus kaltinami. Kiek pamenu, dar nė per vienus rinkimus nebuvo. Koks nors lopetolochas papasakos iš televizoriaus, jog žmonės neina į rinkimus todėl, kad labai pasitiki dabartine valdžia ir visa esama sistema, seimūnai pritardami palinkčios galvom, rinkėjai ims ir patikės (ir vienas kitam pasiskųs, kiek daug kvailių Lietuvoj), ir bus pereita prie blevyzgojimo apie kitus reikalus.
Suprasčiau, jei kviestumėte balsuoti prieš visus, arba imti ir sugadinti biuletenį, arba dar kaip nors kitaip išreikšti savo protestą. Bet juk tokia agitacija gali nepatikti lopetolochams, ar ne?
 
 
0 # +9.5ofu www.lastvote.org Y-m-d H:i
"Intro" +3
"Demokratijos simuliakrai" +9
"Ką daryti?" +10
"Boikotas ir valdžios legitimumas" +8
"Kompleksiniai sprendiniai" +9

"..Kažin ar reiktų kalbėti apie „boikotą“ ir panašius dalykus. Juk nepirkdami bilieto į tą nepavykusį teatro spektaklį nevadiname to veiksmo „boikotu“? Tiesiog gyvenimas sau, o spektaklis - sau. Jei rodys tuščiai salei – tegu rodo. Tačiau be mūsų." +18
 
 
0 # sugadint rinkimų bilietąPilitis Y-m-d H:i
manau sugadinti bilietą būtų kurkas naudingesnis veiksmas, ypač jei tai būtų masiškas reiškinys, tuo pačiu būsi garantuotas, kad niekas nepavogs tavo balso. Geriausia išvis anarchijos simboli užpiešti.
 
 
0 # dalyvauk ir dėk kryžių per biuletenįlalaila Y-m-d H:i
A.V.Indriūnas. Kam naudinga, kai rinkėjai neina balsuoti?
Visų pirma, naudingiausia tiems, kurie perka balsus. Ir nesvaru kokiu
būdu: už pinigus, už alaus butelį, už pažadus padaryti neteisėtą veiksmą ir pan. Nors balsų pirkimą draudžia įstatymas, nors už tokius veiksmus gresia baudžiamoji atsakomybė, bet realus gyvenimas rodo, kad tai vienur, tai kitur „iš po skverno“ išlenda tokie faktai. Tiesa, balsu pirkimui baudžiamųjų bylų nėra daug, bet vis dėlto pasitaiko.

Balsų pirkėjai irgi nesnaudžia, išaiškėjus vienam balsų pirkimo būdui, jie išranda kitą, rafinuotesnį ir toliau jį naudoja, kol kas nors jų „nepagauna“…

Kad tikrai jiems naudinga agituoti, jog rinkėjai neitų balsuoti, panagrinėkime konkrečius pavyzdžius.

Žinant savivaldybės teritorijos rinkėjų skaičių ir toje savivaldybėje renkamų tarybos narių skaičių nesunku suskaičiuoti, kiek vienam kandidatui reikia surinkti balsų, kad patektum į tarybos narius. Tarkime, mūsų skaičiavimai rodo, jog rinkimams laimėti vienam kandidatui reikia surinkti 4 tūkstančius balsų. Aišku, jeigu rinkimuose dalyvautų visi, tai yra 100 procentų į sąrašus įrašytų rinkėjų.

Kaip pasikeičia rezultatai, kai į rinkimus ateina mažiau rinkėjų? Jeigu, pavyzdžiui, faktiškai rinkimuose dalyvauja mažiau kaip 50 procentų į sąrašus įrašytų rinkėjų, tai rinkimų laimėjimui vietoje 4 tūkstančių pakanka tik 2 tūkstančių balsų. Tikrumoje, tokiu atveju, kiekvieno rinkimuose dalyvaujančio balsas pagal savo įtaką rinkimų rezultatams tarytum prilygsta dviems rinkėjų balsams.

Kitais žodžiais sakant, iš esmės rinkėjo, nedalyvavusio rinkimuose balso teisė nedingsta, jis gera valia tą savo balso teisę perduoda kitam, tik nežinia kam. Gal būt net savo pikčiausiam priešininkui.

Tuo tarpu tiems, kurie perka balsus, kuo mažiau rinkėjų ateina į rinkimus, tuo didesnę įtaką rinkimų rezultatams turi nupirkti balsai.

Todėl balsų pirkėjai išsijuosę agituoja, kad nėra gerų kandidatų, kad visi kandidatai nesąžiningi, kad jie savanaudžiai, todėl nėra prasmės juos rinkti, nėra prasmės eiti balsuoti.

Yra ir politinių partijų, iškėlusių savo kandidatus rinkimuose, kurioms nebaisu, kad rinkėjai neina balsuoti. Jeigu partija turi pastovų garantuotą elektoratą, kuris nežiūrint kitų aplinkybių, kaip blogo oro, partiją smerkiančių žinių, šeimyninių aplinkybių, vis tiek ateina į rinkimus ir atiduoda savo balsą už jos kandidatus. Tačiau įprastai tokios partijos, jausdamosi garantuotos rinkimų rezultatais, įprastai neužsiima tokia „nešvaria agitacija“ prieš rinkimus.

Turime padaryti išvadą, kad agitacija, jog neverta dalyvauti rinkimuose, sumažina tikimybę rinkimus laimėti naujoms, jaunesnėms politinėms jėgoms, tarp jų visuomeniniams judėjimams ar pavieniams kandidatams.

Ką daryti, kai rinkėjui nei vienos partijos sąrašas ir nei vienas kandidatas, netinka jo interesams?

Tokiais atvejais belieka vienas būdas - ateiti į rinkimus ir atlikti balsavimo procedūrą, bet nepareikšti savo nuomonės nė už vieną partiją, nei už vieną kandidatą, kitais žodžiais sakant, biuletenį padaryti negaliojančiu. Tokiu būdu mes pasiliksime sau balso teisę ir neatiduosime jos nežinia kam, gal būt, ir savo priešininkui arba labiausiam nesąžiningam kandidatui, kartais net teismo baustam už nesąžiningas veikas, kaip gali nutikti, mums nedalyvavus balsavime.