absurdo meno dienos 0       Dažniausiai į „Absurdo meno dienas“ užeina moksleiviai. Apžiūrėję parodą, jie klausia manęs:

Tai tu turbūt kažką su menais studijuoji?

Aš visada atsakau, jog ne. Tada visai pasikeičia mūsų bendravimas, ir jų akyse gali išvysti kibirkštį, norą kada nors irgi surengti parodą. Tai jau nebe parodos kuratoriaus ir žiūrovo dialogas, o tiesiog paprastas draugiškas pašnekesys.

 

Kiti dažni parodos lankytojai – pensininkai, kurie beveik niekada neužeina į vidų. Jie palipa „Kablio“ laiptais ir paklausia:

Ar čia mokama?

Atsakau, jog ne. Bet jie vis tiek nueina. Kiti pensininkai užlipa laiptais ir klausia:

O kam čia priklauso tas pastatas? Kas čia bus vėliau?

Atsakau, kad nežinau. „Bet galite užeiti į parodą.“ Jie neužeina.

 

Eidamas miesto gatvėmis, dažnai pasigendu pravirų durų – nebūtinai galerijų, tai gali būti žmonės, kurie tiesiog kviečia į svečius išgerti arbatos. O dabar visur tik parduotuvės ir biurai. Ir viskas tik dėl pinigų. O jeigu vietoj parduotuvių būtų galerijos, nebūtinai meno? Aš ir pats nežinau, kas yra menas. Žmonės tiesiog įsileistų kitus žmones sušilti, pavyzdžiui senos vienišos močiutės, kurių sienos prikabinėtos daugybe giminių nuotraukų, įsileistų į namus ir papasakotų savo gyvenimo istoriją. Kada susituokė, kada vaikai gimė ir t.t. Argi ne įdomu būtų?

 

Ši paroda ir yra tokia. Jeigu užsuksite į parodą, turėsite galimybę pabendrauti su pseudointelektualu ir diletantiškai padiskutuoti apie meną. Turbūt aš net neturėčiau teisės interpretuoti kažkokių rašytojų kūrybos, kol nesu baigęs filologijos, o juo labiau – parodą atidaryti, nes nesu baigęs Dailės akademijos. Na, bet jei kam įdomu, pateikiu dvi padrikas pastraipas, apibūdinančias parodą.

 

Absurdo meno dienos – tai šalta kritika visuomenės, kurioje gyvename; metodas, kuriuo visuomenė kreipiasi į individualius žmones, yra absurdiškas ir šaltas. Šios parodos įkvėpimo šaltinis – būtent tas apatiškas absurdo jausmas, suvokimas, kad žmogus yra bejėgis, jo elgesys dažnai yra betikslis ir nėra jokios gyvenimo prasmės. Ši paroda yra aliuzija į tai, kad nors ir suvokdami absurdą, mes pasiduodame savęs apgaudinėjimui – dėl to šioje parodoje yra daug apeliuojama į sistemos kritiką, į dirbtinumą ir nenatūralumą. Tuo pačiu tai yra ir išsigryninęs nepriklausomas ir nekomercinis menas, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo meno rinkos.

 

Absurdas mene – tai savotiška mirties forma. Savižudybė, su kuria įmanoma susitaikyti. Ši paroda vaizduoja neatitikimą tarp egzistuojančio meno bei jo dogmų ir to meno, kurio niekada nebus įmanoma pasiekti. Tiek dėl žmogaus prigimties, tiek dėl A. Camus absurdo jausmo – disharmonijos tarp prasmės ieškojimo ir neįmanomo jos suradimo. Ir pats „Kablys“ vaizduoja neatitikimą tarp didingo pastato ir jame buvusios ideologijos. Toks, koks yra dabar „Kablys“, jis yra švariausias menui, švariausias atskleisti meno grynumą ir tyrumą. Būtent dabar „Kablyje“ gali atsirasti menas, kuris gali būti unikalus ir išsigryninęs, nes aptrupėjusios jo sienos liudija jo praeitį, o ateities jis nelaukia.

 

Paroda bus atidaryta „Kablyje“ (greta J. Ivanauskaitės skverelio Aguonų g., Vilniuje):

lapkričio 8 d. 16-18 val.,

lapkričio 9 d. 16-18 val.

lapkričio 11 d. 16-18 val.

 

Parodos rengėjas Vytautas

2010 11 07
 
absurdo meno dienos 1
 
absurdo meno dienos 2