Dominykas Cze. Tautos koncepciją sukūrė sovietai
istorija

lietuvos herbasPosovietinėje šalyje nuskambėjęs istorikų teiginys – „Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo” – atrodo ekstremalus tik nepažvelgus į platesnį kontekstą, mano Sorbonos universiteto istorijos studentas.

 

„Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, – skamba labai radikaliai. Tačiau ar tai tikrai radikalus teiginys vertinant tautos sąvoką platesnėje, o ne tik posovietinėje erdvėje? Kas yra tauta Lietuvos gyventojui? Kas ji jam buvo? Kas daugumai yra tauta ir tautybė už buvusios „internacionalinės“ sovietų imperijos ribų?

 

Jau vien faktas, kad žiniasklaida kaip naują dalyką pateikia idėją, jog tautos kraujas tėra mitas, rodo bendrą fašistinį foną Lietuvoje. Tačiau dar įdomiau yra tai, kad šis fašizmas yra unikalus, būdingas tik buvusiai Sovietų Sąjungai.

 

Istorikai – A.Kulakauskas ir A.Kasparavičius – neigia krauju perduodamos tautybės koncepciją ir sako, kad iš tiesų tauta reiškia kultūrą ir kalbą: „Tautos pasirinkimas šiuo atveju yra labai gyvas dalykas, žmogus turi tokią teisę turėti. Bet problema yra ta, kad mes turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė. Kad būti lietuviu tautine ar pilietine prasme būtų perspektyvu, būtų prestižas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ar Vilniaus universitete, mokėti lietuvių kalbą. Jeigu mes to nepasieksime ir atimsime iš žmogaus pasirinkimo teisę, tuomet mes savęs nerealizuosime.“

 

Įdomu pasakyti, kad jiems, kaip ir daugeliui lietuvių, pilietybė ir tautybė yra skirtingi dalykai. Lietuvoje gyvenantis rusų kilmės žmogus ir lietuvių kilmės žmogus jiems nėra vienodi lietuviai, nors jų pasuose įrašyta ta pati pilietybė. Jie šiuos žmones atskiria, kadangi rusų kilmės žmogus nebūtinai kalba lietuviškai ir nebūtinai propaguoja lietuvišką kultūrą.

 

Pamėginkime išsiaiškinti, iš kur atsirado toks keistas tautybės ir pilietybės atskyrimas. Pasirodo, tokio skirstymo Vakarų Europoje nėra. Kiekvienas tam tikros šalies gyventojas paprastai buvo jos pilietis ir kartu tautos atstovas. Tačiau, po Antrojo pasaulinio karo į Sovietų Sąjungos sudėtį įtrauktų valstybių gyventojams išdalijusi sovietinius pasus, valdžia pamatė, kad juos būtų patogiau skirstyti ir identifikuoti. Taip pagal Stalino apibrėžimą – „Tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu ir psichologine sandara, pasireiškiančia bendra kultūra“ – greta Sovietų Sąjungos pilietybės buvo pradėta žymėti ir „tautybė“.

 

Keista, kad tautos atsiradimo istoriją išmanantys istorikai nekreipia dėmesio į tautybės ir pilietybės atskyrimą, ir tai stebina kiekvieną Vakarų europietį. Dar keisčiau, kad ikisovietinius įvykius ir tautos koncepcijas Europoje jie vertina per tokią sovietinių laikų lemtą anachronistinę prizmę.

 

A.Kulakauskas teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Ir ši bajoriška tauta XIX a. turėjo rinktis – ar prisijungti prie tautiškumą valstietišku pagrindu pabrėžiančių lietuvių, ar prie lenkų. Čia istorikas daro loginę klaidą teigdamas, kad tauta buvo kuriama ne etniniu, o kultūriniu pagrindu, bet kartu kalbėdamas apie „lietuvius“ ir „lenkus“ kaip apie jau egzistuojančias atskiras etnines grupes. Lietuvių tauta, kaip ir bet kuri ikisovietinės Europos tauta, buvo kuriama teritoriniu pagrindu. Ir, kitaip nei dauguma Europos tautų, socialiniu: lietuviais tapo tie, kurie gyveno besikuriančios Lietuvos teritorijoje, dauguma priklausė ar buvo kilę iš valstiečių sluoksnio ir – sąmoningai ar ne – ėmė tapatintis su „tautinio atgimimo“ sukurta „lietuvybės“ paradigma. Tauta tuo metu buvo ir yra dabar administracinis, o ne ideologinis vienetas.

 

Prancūzų kalba nekalbantis buvusios kolonijos gyventojas, gavęs Prancūzijos pilietybę, yra prancūzų tautos atstovas, nes jo pase tėra viena grafa, apibrėžianti ir jo tautybę, ir pilietybę: nationalité. Visiškai nesvarbu, ar jisai valgo prancūzišką batoną ir gieda „Marselietę“. Svarbu, kad jis gyvena Prancūzijoje ir dėl to jam valstybės reikalai rūpi lygiai taip pat, kaip ir bet kuriam etniniam ar kultūriniam prancūzui. Tai ir reiškia atstovavimą tautai.

 

Lygiai taip pat negalime teigti, kad LDK ir Abiejų Tautų (sic!) Respublika (ATR) nebuvo tautinės valstybės. Jos tokios buvo, tik, žinoma, ne pagal sovietinę sampratą. Jau pats ATR pavadinimas rodo priešpriešą tarp tų laikų ir sovietinės koncepcijos. Pagal pastarąją ATR turėjo būti vadinama dešimties ar net daugiau tautų respublika, tačiau pagal to meto sampratą ji buvo dviejų tautų respublika, nes tada, kaip ir šiandien Vakarų Europoje, tauta buvo vadinami tam tikros teritorijos gyventojai. ATR buvo dviejų daugmaž autonomiškų teritorijų sąjunga, taigi ir tautos buvo dvi, nesvarbu, kad kiekvienos tautos atstovai kalbėjo daugybe skirtingų kalbų ar laikėsi visiškai priešingų papročių ar tikėjimo.

 

Lygiai toks pats pavyzdys matomas ir daug vėlesniais laikais – besiformuojančioje tarpukario Lietuvoje, kurią daugelis lietuvių istorikų laiko kultūriškai ar etniškai tautinės valstybės pavyzdžiu, nors joje nebuvo visai išnykę ankstesnių, LDK laikų, politinės (ne etninės) tautos prisiminimai. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, taigi ir lietuvių tautos atstovas par excellence, Stanislovas Narutavičius turėjo jaunesnį brolį Gabrielių, kuris, negalėdamas grįžti į Lietuvą, persikėlė gyventi į Lenkiją ir tapo jos prezidentu. Tai rodo, kad du vienoje šeimoje augę, viena kalba kalbantys ir viena kultūra persmelkti žmonės ikisovietinėje Europoje galėjo tapti dviejų besipykstančių valstybių tautos atstovais vien dėl savo gyvenamosios vietos. Kaip jau sakiau, tautybė nebuvo nei griežtai etninis, nei kultūrinis, o tiesiog administracinis vienetas.

 

Karlas Marxas sakė: „Mirusiųjų kartų tradicijos slegia gyvuosius kaip baisiausias košmaras.“ Lygiai taip pat mus slegia sovietinių laikų palikimas, tapęs tam tikra tradicija socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Istorijos studijose šis slėgis pamažu darosi nepakeliamas jau vien dėl to, jog, kad ir kaip būtų paradoksalu, jisai įtvirtina mitus apie tautos susiformavimą tradicijų ir kultūros pagrindu.

 

Atgimimas

2011 02 11

 

Komentarai  

 
0 # esu sužavėtaskriukis Y-m-d H:i
nacionalistams tiesiai į paširdžius... o gal ir į sėklides:-)
 
 
0 # :DTadas Y-m-d H:i
mano Sorbonos universiteto istorijos studentas... :DDDD Nuo kada kiekvieno pienburnio nuomone rasot? :D
 
 
0 # TegyvojaPrytarių Y-m-d H:i
Tegyvoja sovėtai . Jė vysai niažude anarkytstū.
 
 
0 # Pigi autoriaus demagoijamazylis Y-m-d H:i
Autorius naudodamasis lietuvių stalinofobija ir sovietofobija bando skaitytojams įpiršti savo administracinį tautos supratimą kaip universalų ir teisingą.
Tauta kaip bendruomenę gali išskirti įvairūs socialiniai fenomenai. Žydų tautos pagrindinis juos vienijantis socialinis fenomenas - tikėjimas, prancūzų - pilietiškumas (bent jau autoriaus teigimu), o lietuvių - kalba (taip ko gero atsakytų daugelis manančių, kad jie lietuvių tautos atstovai).
 
 
0 # Koncepcis briedasGyntas Y-m-d H:i
Pabraidžiojo autorius po demagogijos pievas...
 
 
0 # galvelę skaudaneo Y-m-d H:i
Vėl neonacistinis lietuvos šūdas į paviršių išplaukė.
 
 
0 # skirta flumenmazylis Y-m-d H:i
1) ,,Suprantam mes vieną kitą ar nesuprantam? Štai kur klausimas!''
Teko matyti ne vieną atvejį, kad nemokantis kalbėti vaikas verkia puse nakties kol galu gale tėvai supranta kas jam atsitiko ir ko jis nori. Teko girdėti ne vieną atvejį kaip kitakalbis nesugebėjo paaiškinti ar išsiaiškinti norimo dalyko.
Todėl man akivaizdu, kad bendra kalba labai palengvina gebėjimą vienam kitą suprasti.
2),,Mano galva, kalba negali vienyti bendruomenės.''
Kiek pastebėjau žmonės vienijasi su tais su kuriais sugeba lengviau ir paprasčiau bendrauti, o bendra kalba bendravimą palengvina
 
 
0 # Punktai tautinių sakymųAK-47 Y-m-d H:i
Norėdami teisingai išsiaiškinti lietuvių kalbos ir lietuvių tautybės santykio klausimą, pažiūrėkime, kaip šią problemą sprendžia skinhedai, senieji bei jaunieji konservatoriai, LTC aktyvistai ir kitokie šikučiai, tai yra, patys geriausi ir tikriausi lietuvių tautos atstovai, jos patriotai iš didžiosios P (toliau tekste - Patriotai; nepainioti su tam tikru kitu žodžiu iš P raidės).
1) Lietuviškai kalbantis rusas, lenkas, totorius ar, apsergėk Adolfai H., koks romas ar žydas nėra, nebus ir negali būti lietuvis. Ir taškas. Tačiau rusui su lenku kartais galima padaryti išimtį, tačiau tik su ta būtina sąlyga, kad jie pakankamai prijaučia Adolfo H. reikalui, o Patriotai sugeba nuslėpti nuo visuomenės ir vienas nuo kito, kad anie iš tiesų yra rusas su lenku. Ir taškas.
2) Tačiau vokiškai kalbantys NSDAP nariai germanizuotomis lietuviškomis pavardėmis buvo patys tikriausi lietuviai, lietuvių tautos elitas, žiedas (nepainioti su žydu) ir pažiba. Tiesą sakant, kiekvienas vokiškai kalbantis NSDAP narys ir net ne narys, nepriklausomai nuo jo pavardės, buvo kaip ir tikras lietuvis, kadangi pokarinės vokiečių deportacijos iš buvusių rytinių Vokietijos pakraščių buvo pats tikriausias lietuvių genocidas. Von der Maas bis an die Memel! Ir taškas.
3) Tačiau lenkiškai kalbantys LLRA nariai polonizuotomis lietuviškomis pavardėmis nėra lietuviai, o karo metų lenkų žudynės buvusiuose rytiniuose Lenkijos pakraščiuose ir pokarinės lenkų deportacijos iš tų pačių pakraščių nebuvo lietuvių genocidas. Tiesą sakant, tai nebuvo ir lenkų genocidas. Tai iš viso nebuvo genocidas. Tai buvo kova už demokratiją ir prieš genocidą. Ir taškas.
4) Kas sugebės šiuose punktuose įžiūrėti kokių nors prieštaravimų ir nenuoseklumų, tas yra žydų tikybos negrų rasės arabas masonas musulmonas bolševikas globalistas atlantistas antiatlantistas JAV bei Izraelio priešas ir vykdė lietuvių genocidą. Kas sugebės įžiūrėti kokių nors prieštaravimų ir nenuoseklumų aukščiau pateiktame sugebėjusiojo apibūdinime, tas irgi yra toks pat ir vykdė tą patį (apibūdinimą ir veiklos įvardinimą žr. aukščiau). Ir taškas. Pakol kas tik taškas. Kol dar nesugrįžo mūsų Adolfas H.
 
 
0 # tapatybė: Y-m-d H:i
Taip jau nutiko, kad Lietuvos kaipo valstybės XIX a. nebuvo. Todėl reikėjo ieškoti kitų tapatybės atributų.

Ką autorius turi omeny sakydamas "vakarai"? Štai pabandykit šiuo klausimu pakalbinti vokiečius ar italus..ypač vokiečius. Kokius pagrindu Vokietija vienijosi XIX a. iš atskirų darinių?

S. Narutowiczius taip ir nerado sau tinkamos vietos.
Nors šiaip nekyla abejonių, kad dalis lenkakalbių Lietuvos bajorų jautė didžiulius sentimentus Lietuvai, jautė, kad jie tai kitokie lenkai(o gal net nevisad lenkai) nei tie iš Karūnos.