John Perkins. Ekonomikos smogiko išpažintis. Įvadas
politika

       Perkins_Smogikas_virselis2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga  „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman”) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus. Lietuvių kalba ją neseniai išleido „Kitų knygų“ leidykla.  

 

       JAV Nacionalinė saugumo agentūra 1981 m. slapta užverbavo Bostone įsikūrusios strateginių konsultacijų firmos „Chas. T. Main” vyriausiąjį ekonomistą J. Perkinsą. Daugiau nei dešimt metų jis veikė kaip „ekonomikos smogikas”, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio šalių vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.


Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių J. Perkinsas nusprendė užbaigti 20 metų rašytą knygą bei atvirai papasakoti apie jo sąžinę slegiančius nešvarius darbelius. Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.


Pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šiomis dienomis, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis milijonus iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.


Įvadas


Kitas, Ekvadoro sostinė, driekiasi vulkaniniame Andų aukštikalnių slėnyje, devynių tūkstančių pėdų aukštyje. Šio miesto, įkurto daug anksčiau nei Kolumbas atvyko į Ameriką, gyventojai įpratę matyti sniegą ant juos supančių kalnų viršūnių, nors jie gyvena vos už kelių mylių į pietus nuo ekvatoriaus.


„Shell“ miestelis – pasienio postas ir karinė bazė, iškirsta naftos kompanijos Ekvadoro Amazonės džiunglėse, kurios vardu ir vadinasi, reikalams – įsikūręs aštuoniais tūkstančiais pėdų žemiau nei Kitas. Gyvybe kunkuliuojantis miestas, apgyvendintas daugiausia kareivių, naftininkų ir šuarų bei kičva genčių indėnų, kurie dirba paprastus darbus ir verčiasi prostitucija.


Norėdami patekti iš vieno miesto į kitą, jūs turite važiuoti vingiuotu, pavojingu ir kvapą gniaužiančiu keliu. Vietiniai jums paaiškins, kad kelionės metu per vieną dieną jūs pamatysite visus keturis metų laikus.


Nors važiavau šiuo keliu daugybę kartų, niekada nepavargau nuo stulbinančių gamtos vaizdų. Vienoje pusėje kyla stačios uolos, išvagotos krentančių krioklių ir papuoštos ryškiomis bromelijomis. Kitoje – gili bedugnė, kurioje teka Pastasos upė, iš aukštutinio Amazonės baseino vingiuojanti Andais žemyn. Pastasa plukdo vandenis iš Kotopachio kalno – inkų dievybės ir vieno aukščiausių veikiančių ugnikalnių pasaulyje ledyno į Atlanto vandenyną, esantį už trijų tūkstančių mylių.


2003-aisiais  išvažiavau iš Kito „Subaru Outback“ ir pasukau į „Shell“ su misija, nepanašia nė į vieną, kurios anksčiau buvo tekę imtis. Aš tikėjausi užbaigsiąs karą, kurį pats ir padėjau įplieksti. Kaip tai būna daugeliu atvejų, už kuriuos mes, ESai, turime prisiimti atsakomybę, tai buvo karas visiškai nežinomas už šalies, kurioje buvo kariaujama, ribų. Aš važiavau, kad susitikčiau su šuarais ir kičva, o taip pat jų kaimynais ačiuarais, zaparais ir šiviarais – gentimis, nusprendusioms sutrukdyti mūsų naftos verslovėms sunaikinti jų namus, šeimas ir žemes, net jei tai reikštų jų žūtį. Jiems tai buvo kova už savo vaikų ir kultūros išsaugojimą, mums – karas dėl galios, pinigų ir gamtos išteklių. Šis karas buvo dalis kovos už viešpatavimą pasaulyje ir keleto godžių žmonių svajonę – globalią imperiją.


Štai ką mes, ESai, darome geriausiai – kuriame globalią imperiją. Mes – tai elitinis vyrų ir moterų būrys, kuris naudojasi tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis tam, kad sukurtų situacijas, kurių dėka kitos šalys taptų pavaldžios korporatokratijai, valdančiai stambiausias mūsų korporacijas, bankus ir Vyriausybę. Kaip ir mūsų kolegos iš mafijos, ESai siūlo savo paslaugas. Šios paslaugos įgyja formą paskolų, skirtų vystyti infrastruktūrai – elektrą gaminančioms jėgainėms, greitkeliams, uostams, oro uostams ir pramonės kompleksams. Panašių paskolų sąlyga - visus projektus įgyvendina mūsų šalies statybos ir inžinerinės kompanijos. Iš esmės, dauguma pinigų niekada nepalieka Jungtinių Valstijų, jie tiesiog perkeliami iš bankų biurų Vašingtone į inžinerinių kompanijų biurus Niujorke, Hiustone ar San Franciske.


Nepaisant to, kad pinigai beveik iš karto grįždavo korporatokratijai priklausančioms korporacijoms (kreditoriams), iš šalies skolininkės buvo reikalaujama sumokėti pagrindinę sumą su procentais. Jei ES veikla būdavo sėkminga, skola tapdavo tokia didelė, kad šalis po kelerių metų būdavo priversta skelbti esanti nemoki. Kai taip nutinka, mes, kaip ir mafija, pareikalaujame savo duoklės. Tai dažniausiai būna kas nors iš šio rinkinio: balsavimo Jungtinėse Tautose kontrolė, karinių bazių įkūrimas arba galimybė naudotis vertingais ištekliais, tokiais kaip nafta ar Panamos kanalas. Ir, žinoma, skolininkas vis dar skolingas mums pinigų – taip dar viena šalis prijungiama prie globalios imperijos.


Šią saulėtą 2003-ųjų dieną važiuodamas iš Kito „Shell`o“ link, mintimis grįžau į laikus prieš trisdešimt penkerius metus, kai pirmą kartą atvykau į šią pasaulio dalį. Esu skaitęs, kad nors Ekvadoras savo dydžiu neviršija Nevados valstijos, jame yra daugiau nei trisdešimt veikiančių ugnikalnių, per 15 procentų pasaulio paukščių rūšių ir tūkstančiai dar nesuklasifikuotų augalų rūšių, taip pat jis yra daugelio kultūrų žemė, kurioje beveik tiek pat žmonių kalba vietinėmis senosiomis kalbomis, kiek ir ispaniškai. Ekvadoras man  atrodė žavus ir, žinoma, egzotiškas, nors žodžiai, tuo metu atėję į galvą, buvo „tyras“, „nepaliestas“ ir „nekaltas“.


Per trisdešimt penkerius metus pasikeitė daug kas.


Pirmojo mano apsilankymo 1968-aisiais metu, „Texaco“ buvo ką tik radusi naftos Ekvadorui priklausančioje Amazonės baseino dalyje. Šiuo metu nafta sudaro beveik pusę šios šalies eksporto. Iš Andus kertančio vamzdyno, nutiesto netrukus po mano pirmojo vizito, į trapius atogrąžų miškus nutekėjo per pusę milijono barelių naftos – dvigubai daugiau nei išsiliejo per tanklaivio „Exxon Valdez“ avariją (1). Šiuo metu naujas, 1,3 milijardus JAV dolerių kainuojantis trijų šimtų mylių vamzdynas, nutiestas ESų organizuoto konsorciumo, žada paversti Ekvadorą vienu iš pagrindinių dešimties pasaulio naftos tiekėjų Jungtinėms Valstijoms. Žuvo didžiuliai atogrąžų miškų plotai, beveik išnyko papūgos ir jaguarai, trys Ekvadoro vietinės kultūros taip pat atsidūrė ant išnykimo slenksčio, o tyros upės buvo paverstos liepsnojančiomis kloakomis.


Tačiau tuo pačiu metu vietinės kultūros ėmė priešintis. 2003 metų gegužės 7-ąją amerikiečių advokatų grupė, atstovaujanti daugiau nei trisdešimčiai tūkstančių Ekvadoro čiabuvių, padavė vieno milijardo JAV dolerių ieškinį prieš „Chevron Texaco Corp.“. Ieškinyje tvirtinama, kad nuo 1972-ųjų iki 1992-ųjų naftos gigantas į atviras erdves ir upes kasdien išpildavo daugiau nei keturis milijonus galonų nuodingo vandens, užteršto nafta, sunkiaisiais metalais ir kancerogenais, taip pat, kad kompanija paliko apie 350 neužkastų atliekų duobių, vis dar žudančių žmones ir gyvūnus.


Už mano „Outback“ langų didžiuliai rūko debesys ritosi iš atogrąžų miškų į Pastasos upės slėnį. Mano marškiniai sumirko nuo prakaito, o vidurius ėmė sukti, tačiau ne tik nuo alinančios tropinės kaitros ir kelio vingių. Taip savijautai atsiliepė žinojimas, kokį vaidmenį aš suvaidinau, naikindamas šią nuostabią šalį. Mano ir  bendrų ESų dėka, Ekvadoras dabar atsidūrė daug prastesnėje padėtyje, nei buvo prieš mums supažindinant jį su šiuolaikinės ekonomikos, bankininkystės ir inžinerijos stebuklais. Nuo 1970-ųjų, periodo, eufemiškai vadinamo Naftos bumu, oficiali skurdo riba pakilo nuo 50 iki 70 procentų, nepakankamas užimtumas ir nedarbas išaugo nuo 15 iki 70 procentų, o valstybės skola – nuo 240 milijonų iki 16 milijardų JAV dolerių. Tuo tarpu nacionalinių lėšų dalis, skiriama skurdžiausiai gyventojų daliai, sumažėjo nuo 20 iki 6 procentų.


Deja, Ekvadoras nėra išimtis. Beveik kiekvieną šalį, kurią mes, ESai, priglaudėme po globalios imperijos sparneliu, ištiko panašus likimas. Trečiojo pasaulio skola išaugo iki 1,5 trilijonų JAV dolerių, o jos tvarkymo kaštai – iki 375 milijardų JAV dolerių per metus, 2004-ųjų duomenimis. Tai daugiau, nei visas trečiasis pasaulis išleidžia sveikatos apsaugai ir išsilavinimui, ir dvidešimt kartų daugiau už tai, kiek kasmet besivystančios šalys gauna pagalbos iš užsienio. Daugiau nei pusė planetos gyventojų priversti gyvuoti už mažiau nei du dolerius per dieną, maždaug tiek jie gaudavo ir praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuo tarpu 1 procentas trečiojo pasaulio šeimų valdo 70–90 procentų privataus savo šalių finansinio kapitalo ir nekilnojamojo turto (tikslūs procentai skiriasi priklausomai nuo šalies).


„Subaru“ pristabdė, sukinėdamasis nuostabaus kurortinio Banjoso miesto, garsaus savo karštosiomis voniomis, šildomomis povandeninių upių, tekančių nuo ugnikalnio Tungurahua šlaitų, gatvelėmis. Greta automobilio, mojuodami rankomis ir bandydami parduoti mums gumos arba sausainių, bėgo vaikai. Netrukus pravažiavome Banjosą. Kerintis peizažas staiga baigėsi, kai „Subaru“ iš rojaus įvažiavo tiesiai į šiuolaikinę Dante`s „Pragaro“ viziją.


Iš upės iškilo didžiulė pabaisa, milžiniška pilka siena. Jos drėgme varvantis betonas atrodė visai ne vietoje, nenatūralus ir nesuderinamas su kraštovaizdžiu. Žinoma, šis vaizdas neturėjo manęs nustebinti. Visą tą laiką žinojau ją tykant pasaloje.  Esu matęs ją daugybę kartų ir praeityje pats šlovinęs kaip ESų laimėjimų simbolį. Tačiau net dabar mano oda nuėjo pagaugais.


Ši atgrasi nederanti siena – užtvanka, blokuojanti Pastasos upę, paskirstanti jos vandenis į didžiulius, kalnuose iškirstus tunelius ir paverčianti upės energiją elektra. Tai – 156 megavatų Agojano hidroenergijos projektas. Jis maitina pramonę, kuri krauna turtus saujelei Ekvadoro šeimų, ir per ilgą laiką tapo neapsakomu žemdirbių ir čiabuvių, gyvenančių palei upę, kančių šaltiniu. Ši hidroelektrinė yra tik vienas iš daugelio projektų, sukurtų mano ir kitų ESų pastangomis. Panašūs projektai tapo Ekvadoro narystės globalioje imperijoje priežastimi, o taip pat priežastimi prieš mūsų naftos versloves nukreipto karo, kuriuo grasina šuarai, kičvos ir jų kaimynai.


Dėl ESų projektų  Ekvadoras skendi užsienio skolose ir turi skirti pernelyg didelę savo nacionalinio biudžeto dalį joms sumokėti, užuot panaudojęs šias lėšas tam, kad padėtų milijonams savo piliečių, oficialiai esančių ant pavojingos skurdo ribos. Vienintelis būdas, kuriuo Ekvadoras gali išsipirkti iš  įsipareigojimų užsieniui, yra parduoti savo atogrąžų miškus naftos verslovėms. Ir iš tiesų, viena iš priežasčių, kodėl ESai atkreipė  dėmesį į Ekvadorą, buvo ta, kad po jam priklausančiu Amazonės regionu, kaip manoma, slypi naftos jūra, prilygstanti Artimųjų Rytų naftos atsargoms. Globali imperija pareikalavo duoklės naftos koncesijų pavidalu.

 

Šie reikalavimai tapo itin primygtini po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios, kai Vašingtonas išsigando, kad tiekimas iš Artimųjų Rytų gali nutrūkti. Negana to, Venesuela (mūsų trečioji pagal dydį naftos tiekėja) ką tik prezidentu išsirinko  populistą Hugo Chavezą, kuris buvo tvirtai nusistatęs prieš tai, ką jis vadino JAV imperializmu, ir ėmė grasinti nutrauksiąs naftos pardavimą Jungtinėms Valstijoms. ESams nepavyko Irake ir Venesueloje, tačiau pavyko Ekvadore – dabar galėsime išmelžti iš jo viską, ką panorėję.

 


Ekvadoras – tipiškas pavyzdys šalių, kuriose ESai sukėlė ekonominį ir politinį lūžį. Iš kiekvieno šimto dolerių žaliavinės naftos, išsiurbtos Ekvadoro atogrąžų miškuose, septyniasdešimt penkis gauna naftos kompanijos. Iš likusių dvidešimt penkių trys ketvirčiai skiriami užsienio skolai apmokėti. Didžioji likučio dalis padengia karines ir kitas Vyriausybės išlaidas – taigi sveikatos apsaugai, išsilavinimui ir skurstančiųjų pagalbos programoms lieka vos du su puse dolerio. Taip iš kiekvieno šimto dolerių, išplėštų iš Amazonės, mažiau nei trys doleriai tenka žmonėms, kuriems jų reikia labiausiai, kurių gyvenimai buvo taip neigiamai paveikti užtvankų, gręžinių, vamzdynų ir kurie miršta dėl maisto ir geriamo vandens trūkumo.


Visi šie žmonės – milijonai Ekvadore, milijardai visame pasaulyje – yra potencialūs teroristai. Ne dėl to, kad jie tikėtų komunizmu ar anarchizmu ar būtų nepataisomai blogi, o tiesiog dėl to, kad jie neteko vilties. Žvelgdamas į tą užtvanką – kaip ir daugelyje vietų šiame pasaulyje – aš klausiau savęs, kada šie žmonės griebsis veiksmų, kaip amerikiečiai prieš anglus 1770-aisiais ar Pietų Amerika prieš ispanus 19 amžiaus pradžioje.


Šios modernios imperijos kūrimo rafinuotumas priverstų susigėsti romėnų centurionus, ispanų konkistadorus, 18 ir 19 amžiaus Europos kolonizatorius. Mes, ESai, esame klastingi, mokomės iš istorijos. Šiais laikais  nesinešiojame kardų, nedėvime šarvų ar iš minios išskiriančių drabužių. Tokiose šalyse kaip Ekvadoras, Nigerija ir Indonezija mes rengiamės kaip vietiniai mokytojai ir krautuvėlių savininkai. Vašingtone ir Paryžiuje atrodome kaip Vyriausybės biurokratai ir bankininkai. Atrodome kuklūs ir paprasti. Lankomės statybvietėse ir vaikštome po skurstančius kaimus. Išpažįstame altruizmą ir vietiniuose laikraščiuose svarstome apie nuostabius humanitarinius projektus, kurių imamės. Padengiame Vyriausybės komitetų posėdžių stalus savo išklotinėmis ir finansiniais planais, ir dėstome Harvardo Verslo mokykloje apie makroekonomikos stebuklus.


Mes atviri ir prieinami. Arba taip save pateikiame ir taip mus priima. Taip ir veikia sistema. Retai imamės ko nors nelegalaus, nes pati sistema paremta gudravimu, o sistema, pagal apibrėžimą, pagrįsta įstatymu.


Vis dėlto – ir tai labai rimtas perspėjimas – jei mums nepavyksta, reikalo imasi daug grėsmingesnė žmonių padermė, kurią mes, ESai, vadiname šakalais – tai vyrai, savo palikimą kildinantys iš ankstesniųjų imperijų. Šakalai visada greta, slepiasi šešėliuose. Kai jie pasirodo, valstybių galvos būna nuverčiamos arba žūsta „nelaimingų atsitikimų“ metu. O jei netyčia šakalams nepasiseka, kaip nepasisekė Irake ir Afganistane, į dienos šviesą iškyla seni modeliai. Kai šakalams nepasiseka, jauni amerikiečiai siunčiami žudyti ir mirti.


Pravažiuodamas pabaisą, milžinišką iš upės kylantį pilkos betoninės sienos gremėzdą, aš kankinausi nuo permerkusio visus drabužius prakaito ir vidurių skausmo. Važiavau į džiungles susitikti su čiabuviais, kurie buvo pasiryžę kovoti iki galo, kad sustabdytų imperiją, kurią  padėjau sukurti, ir mane kamavo kaltės jausmas.


Kaip, vis klausiau savęs, paprastas kaimo vaikis iš Naujojo Hempšyro įsivėlė į tokį nešvarų verslą?


______________________

(1) „Exxon Valdez“ – naftą gabenęs tanklaivis, 1989-ųjų kovo 24 dieną užšokęs ant rifo netoli Aliaskos krantų. Į jūrą išsiliejo nuo 257 iki 750 tūkstančių barelių naftos. Tai antras didžiausias naftos išsiliejimas JAV istorijoje.

 

John Perkins. Ekonomikos smogiko išpažintis. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygos, 2011.

 

Perkins_Smogikas_virselis


 

Komentarai  

 
0 # PirataiVikoras Butas Y-m-d H:i
Ekonominiai smogokai? Ką reiškia anais laikais prarast invticisijų piprų laivą. Ir ką teisėtai pagal vagių(piratu) įstatymą tai. Tai tikrai
 
 
-8 # Negrobolševikai tegu žino!Žurnalyzdas Ričardas Šikutis Y-m-d H:i
Čia kvepia negrobolševikin e propaganda! Visi dori lietuviai žino, kad gamtą teršia tik ruskiai, bolševikai ir socialdemokrata i. Amerikiečiai, kapitalistai ir liberalai - niekados!
 
 
+2 # +10ofu www.lastvote.org Y-m-d H:i
..tai vienas iš nedaugelių, įkvėpusių veikti...
..pagarba, prisidėjusiems prie vertimo...
..(..o visi kiti...eikite nafig...)...
--Pagarbiai
 
 
+1 # knyga rusų kalbojlalaila Y-m-d H:i
http://www.youtube.com/watch?v=LCyJLOISK_o

http://www.kodges.ru/library/author/3854/book/19967.htm