Vytautas Liutkus. Teisė rinkti be teisės atšaukti neužtikrina demokratijos
politika

demokratija_rinkimai_0Neramumų Tunise, Egipte, Libijoje bei kitose kaimyninėse arabų valstybėse kontekste Vokietijos kanclerė A. Merkel pasakė ganėtinai intriguojančią mintį – Vakarų demokratijos modelis negali būti pritaikytas, tiksliau sakant, nukopijuotas kituose pasaulio regionuose. Šie žodžiai, atrodo, yra visiškai priešiški Francio Fukuyamos prieš daugmaž 20 metų pasakytam teiginiui, kad po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo prieita prie istorijos pabaigos („The End of History“).

 

Šis politologas turėjo omenyje tai, kad politinėje kovoje nugalėjo Vakarų liberalios demokratijos modelis, kuris anksčiau ar vėliau turės išplisti po visą planetą ir kuris užtikrins žmonių gerovę bei taiką visame pasaulyje. Pats Fukuyama, atrodo, vėliau prisipažino klydęs šiuo klausimu, bet argi ne simboliška, kad toks įtakingas asmuo kaip Merkel išreiškė kritišką abejonę dėl Vakarų demokratijos modelio labai panašiu metu, kai buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas iškėlė mintį, kad esamas „atstovaujamosios demokratijos“ modelis netinka ir jį, pasinaudojus šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, reikia pakeisti „tiesioginės demokratijos“ modeliu.

 

Kai kurie žmonės tokį Rolando Pakso pasiulymą išjuokė, kiti galbūt suabejojo praktiniu tokios idėjos įgyvendinimu. Šiame straipsnyje nebus svarstomas tikros tiesioginės demokratijos modelis bei jo įgyvendinimo galimybė. Pagrindinis šio teksto tikslas yra kritiškai įvertinti dabartinį Lietuvoje bei Vakarų pasaulyje vyraujantį – ir kol kas dominuojančiame viešajame diskurse alternatyvų neturintį – valstybės valdymo modėlį, t.y. liberalią parlamentinę demokratiją.

 

Esminis dalykas, kurį savo pasiūlymu išreiškė R. Paksas, yra pripažinimas, kad dabartinis „atstovaujamosios demokratijos“ modelis neveikia. Šis straipsnis kels klausimus, kodėl taip yra, bus pateikta įrodymų, kad „liberali parlamentinė demokratija“ ir negali veikti, nes ji turi labai mažai bendra su tikrais demokratijos principais.

 

Visų pirma, didžiausias mitas, susijęs su demokratija, yra tas, kad laisvi visuotiniai rinkimai neva užtikrina demokratiją. Užtenka pažiūrėti į tai, koks didžiulis dėmesys visur yra skiriamas skaidrių rinkimų užtikrinimui. Kad suprastume tokios nuostatos rimtumą, prisiminkime neseniai vykusius Baltarusijos prezidento rinkimus.

 

Visose Vakarų šalyse rinkimų procesas praktiškai laikomas šventu. Tačiau reikia kelti esminį klausimą – ar tai, kad patys galime išsirinkti tuos, kurie turėtų mus atstovauti, užtikrina demokratiją, nei jeigu ir ne tiesioginę (kaip siūlė Paksas), o tik „atstovaujamąją“, kurią lyg ir turime šiandien? Ar kažko čia netrūksta?

 

Prieš kurį laiką teko internete matyti vaizdus iš labai ryžtingai nusiteikusių studentų protestų Londone, kur jaunuoliai protestavo prieš valdžios ketinimus tris kartus pabranginti mokestį už mokslą. Dužo stiklai, buvo susiremta su policijos pajėgomis. Studentai buvo ypač įpykę, nes dėl biudžeto deficito jie turės tenkintis brangesniais mokslais, tuo tarpu panaikinti lengvatas ir pakelti mokesčius turtingiesiems, atrodo, yra tabu. Tačiau nepaisant viso to, aukštasis mokslas Didžiojoje Britanijoje dabar yra trigubai brangesnis ir kainuoja apie 9000 svarų per metus.

 

O ar prisimename masinius streikus Graikijoje, nukreiptus prieš vyriausybės taupymo politiką? Nepaisant protestuotojų dvasios, energijos bei pasiaukojimo, ši taupymo politika vis dar neatšaukta ir tvirtai vykdoma. Tad kyla klausimas, ar protestai ir mitingai, teisė į kuriuos taip pat yra laikoma vienu kertinių demokratijos pamatu, turi realią prasmę?

 

Slavojus Žižekas puikiai apibūdina visą protestų procesą, pasinaudodamas protestų prieš karą Irake ir Afganistane pavyzdžiu. Žmonės mitinguoja, valdžia klausosi, ir abi pusės lieka patenkintos. Protestuotojų sąžinė rami – jie išreiškė savo nuomonę, paprotestavo, atliko pareigą ir laimingi grįžo namo. Valdžios žmonės taip pat lieka savotiškai patenkinti, nes jie gauna progą pasakyti, kad „mes kariaujame būtent dėl to, kad Irako ir Afganistano gyventojai galėtų protestuoti gatvėse“. Kai kam net gali susidaryti vaizdas, kad šie karai yra kariaujami dėl demokratijos...

 

Ar yra kokia nauda iš tokių protestų, apart progos pareikšti nuomonę, jeigu tai realiai nieko nekeičia? Visa tai greičiau tik parodo, kad liberalios parlamentinės demokratijos sąlygomis eiliniai piliečiai praktiškai neturi jokio balso savo valstybės valdyme. Lyg ir išsirenki tuos, kurie turėtų tave atstovauti, bet po rinkimų belieka melstis, kad per artimiausią kadenciją nebūtų priimtas koks sprendimas, sugriausiantis tavo ir visų tavo bendrapiliečių gyvenimus.

 

Taigi būtina kelti klausimą, ar demokratijos esmė yra išsirinkti valdžią, prieš kurią po to galėsi laisvai (ir tai ne visada) protestuoti? Latvijos rinkimų pavyzdys taip pat atskleidžia esamos, visuotiniais rinkimais grindžiamos vadinamosios „atstovaujamos demokratijos“ prieštaringumą. Visų pirma, vos apie pusę rinkėjų (ir tai tinka ne tik Latvijai) panaudoja savo balsą. Antra, Latvijoje rinkimų rezultatai atspindi etninį susiskaldymą tarp etninių rusų ir latvių, ir yra lemiami nacionalistinių bei šovininstinių idėjų bei emocijų, o ne ekonominės politikos motyvų, kas šiaip yra (bent turėtų būti) visos politikos pagrindas.

 

Ir štai paradoksas – rinkimams pasibaigus tie patys latviai eina į gatves protestuoti prieš neoliberalizmą ir ekonominį taupymą, nors savo balsus atidavė būtent už nevaržomą „laisvąją rinką“ pasisakantiems konservatoriams ir nacionalistams. Paėmusi paskolą iš Tarptautinio Valiutos Fondo, Latvija praktiškai prarado suverenitetą ir perleido savo ekonomikos kontrolę tarptautiniams kreditoriams ir finansininkams. O ar Latvijos vyriausybei pasirašant sutartį su TVF eiliniai piliečiai turėjo realų balsą tokio visai šaliai svarbaus sprendimo atžvilgiu? Ne.

 

Tvirčiausiai ir aiškiausiai visą šią situaciją pademonstruoja A. Kubiliaus žodžiai, skirti neseniai mitingą dėl kasos aparatų įvedimo turguose organizavusiems smulkiesiems verslininkams: „Nepaisant mitingo, sprendimas nebus atšauktas“. Kitais žodžiais, tie žmonės, kuriuos tiesiogiai liečia valdžios sprendimas, neturi jokio balso, išskyrus mitingą. Ir tai, suprask, jau nieko nepakeis.

 

Akivaizdu, kad nepaisant to, ar kažkoks nutarimas yra blogas ar geras, savalaikis ar ne, vis tiek jis bus per prievartą priimtas ir neatšauktas, o tie, kuriuos jis tiesiogiai liečia, neturi jokios galios kontroliuoti savo likimo. Taigi ar mes iš tiesų valdome savo valstybę, ar tiesiog kaip avys esame priversti išsirinkti tuos, kurie, kaip mums atrodo, yra labiausiai kompetetingi mus ganyti ir priimti už mus sprendimus? Ar tikrai kažkas mus atstovauja? Ar tikrai šią valdymo formą galima vadinti „atstovaujamąja demokratija“?

 

Atsakymas: visiškai ne. Realybėje esame valdomi, o ne patys valdome per išsirinktus „tautos atstovus“. Taip yra todėl, kad išsirinkti politiką, kuris atstovaus vieną ar kitą grupę žmonių, yra tik viena sudedamoji atstovaujamosios demokratijos dalis. Kita dalis, kuri yra netgi daug svarbesnė ir, deja, ta, kurios būtent trūksta, yra teisėta galimybė atšaukti išsirinktus atstovus (pavyzdžiui, kiekvienoje atskiroje apygardoje), kurie nesugeba ar/ir nenori atstovauti savo rinkėjų. Be šios galimybės dabartinis Vakarų „liberalios parlamentinės demokratijos“ modelis demokratija beveik nekvepia ir yra nedaug arčiau tikros demokratijos principų negu bet kuri diktatūra.

 

Vien tai, kad turi teisę išsirinkti valdžią ar laisvai išeiti į gatves protestuoti (Lietuvoje net dėl to kyla labai daug problemų), dar nėra demokratija. Mitinguodamas savo valstybės nevaldai, o tik reiški savo poziciją. Ar yra didelis skirtumas tarp to, kad valstybę valdo vienas asmuo, kaip būna „diktatūros“ atvejais, ir to, kad ją valdo 141 asmuo, pasivadinęs „demokratu“? Abiem atvejais eiliniai piliečiai yra absoliučiai nublokšti už savo valstybės kontrolės borto.

 

Kaip būtų galima patobulinti esamą „atstovaujamosios demokratijos“ modelį ir priartinti jį prie tikros demokratijos? Keletą pavyzdžių gali pasiūlyti ta pati Venezuela, kurią korporacinė žiniasklaida labai mėgsta pristatyti kaip nedemokratišką valstybę. Pavyzdžiui, šioje valstybėje referendumai yra dažnas reiškinys sprendžiant esminius klausimus, ir tokiu būdu eiliniai piliečiai yra daug labiau įtraukiami į savo valstybės valdymą. Pats prezidentas renkamas referendumu bei lygiai tuo pačiu būdu gali būti atšauktas iš savo pareigų.

 

Argi nebūtų Lietuvoje daug daugiau demokratijos, jeigu piliečiai turėtų legalią teisę bet kuriuo metu atšaukti savo išsirinktą ir deleguotą atstovą už rinkėjų valios neatitinkantį sprendimą? Tokia galimybė žmonėms kontroliuoti ir prižiūrėti valdžią įgyvendintų atstovaujamosios demokratijos principus. Juk politikai turi atstovauti žmonėms ir priimti nutarimus pagal jų valią, o ne atvirkščiai, kaip yra dabar, kada piliečiai turi paklusti iš viršaus nuleidžiamiems įstatymams.

 

Visos stambiosios valstybės įmonės mūsų šalyje „išprivatizuotos” nepaisius piliečių protestų ir neatsiklausius jų nuomonės. Apie referendumus esminiais klausimais galima tik pasvajoti. Žmonių gyvenimus lemia neaišku kam atstovaujantis išrinktųjų būrelis, savo nuožiūra priimantis įvairiausius nutarimus ir sprendimus, o eiliniai piliečiai tėra daugiau ar mažiau pasyvūs stebėtojai, turintys iškentėti visą pliuralios diktatūros kadenciją iki kitų rinkimų. O po jų – vėl tas pats nesibaigiantis procesas, vadinamas „demokratija“...

 

Štai ir išsklaidytas mitas apie „demokratiją“.Ne kartą tenka išgirsti politikų frazę „Mano darbdaviai yra mano rinkėjai”. Ar tikrai taip yra? Darbdaviai sprendžia, kokią algą mokėti savo samdiniams, o ar Lietuvos rinkėjai turi galimybę nuspręsti, kiek turėtų uždirbti vienas ar kitas valdžios žmogus? Jeigu iš tiesų mokesčių mokėtojai ir rinkėjai yra seimūnų, ministrų bei prezidentų darbdaviai (bent kaip turėtų būti atstovaujamojoje demokratijoje), tai jiems ir reikėtų suteikti legalią teisę spręsti, kada savo „darbuotoją“ atleisti iš „pareigų“ ir kokio atlygio jis yra vertas.

 

2011 02 24

 

demokratija_rinkimai

 

Komentarai  

 
0 # !?!?!? Y-m-d H:i
Tiesiog nuostabu, pagaliau susiprotejo ir suvoke, kad streikai ir protestai, kad ir kaip radikalus jie butu europoje neveikia. priezastys to is ties kruvos.

kartu ne tik atsaukti, bet aplamai panaikinti teisini nelieciamybe, nes man visa ta nelieciamybe primena imperatoriu laikus.
igyvendinus ka siulo ir autorius ir as gaunam galima sakyti Paryziaus Komuna
 
 
0 # peticijų revoliucijafrao Y-m-d H:i
tai tipo taip: yra valdžia, kuri priiminėja sprendimus neatsiklaususi liaudies; liaudis paprašo valdžios, kad perstruktūruotų politinę sistemą taip, kad į liaudį būtų atsižvelgiama; valdžia savavališkai priima sprendimą apriboti savo savavališkumą.

o apie venesuelą tai gerai užprikolinai:-)