Dr. Jürgen Todenhöfer. Kodėl žudai, Zaidai? (6)
politika

       draugyste_su_musulmonais_06. Vakarų politika musulmonų pasaulio atžvilgiu yra klaidinga dėl šokiruojančio paprasčiausių faktų nežinojimo.

 

       Tik keli žmonės Vakaruose žino, kad Teherane veikia 30 bažnyčių, o krikščionių vaikai mokomi jų religijos. Irano sostinėje taip pat veikia 15 sinagogų, o apie 4 000 žydų vaikų lanko žydų mokyklas.

 

Čia veikia košerinės skerdyklos, košeriniai restoranai ir žydų ligoninė, kuriai visiems žinomas neramumų iniciatorius Mahmoudas Ahmadinejadas neseniai paaukojo šiek tiek pinigų.

 

25 000 žydų, kaip ir krikščionys, naudojasi konstitucine teise turėti savo atstovą parlamente. 1979 metais, tuoj po revoliucijos, Ayatollah Khomeini net išleido fatvą, skelbiančią, kad visi žydai bus apsaugoti. Ant daugelio Irano sinagogų sienų parašyti jo žodžiai: „Mes gerbiame religines mažumas. Jos yra mūsų visuomenės dalis. Islamas yra prieš jų priespaudą.“

 

Santykiai tarp žydų ir persų yra geri jau nuo senų laikų. 538 m. pr. m. e. persų karalius Kiras Didysis išlaisvino žydus iš babiloniečių nelaisvės. Biblija jį pavadino „dievo mylimu ir pateptuoju piemeniu“.

 

Tiesa ir tai, kad apsaugotos žydų ir krikščionių mažumos Irane neturi tokių pat politinių teisių ir pareigų kaip musulmonai. Bet ar Europoje mes suteikiame tokias pat politines teises musulmonams, kokiomis kasdien naudojasi krikščionys ir žydai? Ar Izraelis suteikia tokias pat teises žydui ir jo kaimynui, bendrapiliečiui arabui?

 

Žinoma, Ahmadinejadas yra paskelbęs piktus, prieš sionizmą ir Izraelio valstybę nukreiptus pareiškimus, kurie Vakaruose dar ir buvo išversti neteisingai. Tačiau jo agresyvus požiūris, kuriame daug politinės kvailybės ir mažai istorinio problemos suvokimo, susilaukia ne tik labai mažai palaikymo iš Irano žmonių, bet ir priekaištų dėl apsiskelbimo Irano dvasiniu vadovu. Visgi tokio antisionizmo negalima lyginti su neapykanta žydams ir antisemitizmu. Žydų ortodoksai, tokie kaip Satmaro chasidų bendruomenė, taip pat atmeta Izraelio valstybę „iki mesijo pasirodymo“ ir tokiu būdu taip pat atstovauja „antisionistinę“ poziciją.

 

Irane ir kitose musulmoniškose valstybėse, ne taip, kaip Europoje, niekada nepasireiškė tikrasis antisemitizmas, valstybiniu lygiu nebuvo persekiojami žydai. Nacių eros metu daugelis Europos žydų ištrūko į laisvę per Iraną. Irane žydai yra gerbiami piliečiai. Žydų ligoninės Teherane direktorius Ciamakas Morsatheghis yra pasakęs: „Antisemitizmas yra ne islamo, o Europos reiškinys“.

 

Tačiau tai nepateisina Ahmadinejado provokacijų. Keldamas triukšmą užsienio politikos fronte, jis bando nukreipti dėmesį nuo savo vidaus politikos klaidų. 2007 metų gruodžio mėnesį konservatyvus Irano dienraštis „Jomhuri-ye Eslami“ teisingai priekaištavo dėl jo „neigiamo tono“, kuris „visai be reikalo kuria priešiškumo tarptautinei bendruomenei įspūdį“, ir kvietė atsisakyti „minios kurstymo ir šūkių“.

 

Už Irano represinę sistemą atsakingi mulos yra ypatingai nepopuliarūs tarp jaunų Irano žmonių. Jie tokius mulas vertina kaip praeities atgyvenas, o jų represijas – kaip įkyrias kliūtis progresui. 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo dešimtmečio pradžios religinis įkarštis jau seniai išblėso.

 

Aštuonerius metus, iki ateinant į valdžią Ahmadinejadui, Irano vyriausybės galva buvo kosmopolitas ir reformistas Mohammadas Khatami. Jis rėmė demokratiją, žmogaus teises ir moterų teisių plėtrą. Tačiau tai erzino JAV vyriausybę, nes jis buvo nepriklausomas ir nepasidavė JAV įtakai, t. y. nebuvo marionetė. Dėl to JAV nesuteikė jam jokių galimybių. Khatamio nesėkmės vidaus ir užsienio politikoje buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug už reformas pasisakančių vidurinės klasės iraniečių nebalsavo 2005 metais, kai netikėtai rinkimus laimėjo Ahmadinejadas.

 

Patys Vakarai irgi prisidėjo prie šio triukšmingo demagogo iškilimo. Vis dėlto Iranas, kartu su savo didžia ir sena civilizacija, su savo žavingais ir garbingais žmonėmis, nusipelno daugiau kosmopolitinės, tolerantiškos ir gerbiančios žmogaus teises vyriausybės. Bet ar lygiai to paties negalėtume pasakyti apie daugelį Vakarų šalių?

 

Musulmonų pasaulio nesuvokimas Vakaruose akivaizdus ir kalbant apie kitus, žymiai banalesnius dalykus, pavyzdžiui, apie plačiai paplitusį Europoje požiūrį, kad musulmonių skaros yra „moterų priespaudos simbolis“. Šia prasme JAV yra gerokai tolerantiškesnė. JAV Teisingumo departamentas paskelbė, kad akivaizdi netolerancija uždraudžiant ryšėti skaras „yra antiamerikietiška ir moraliai nepateisinama“.

 

Vokiečių savaitraštis „Die Zeit“ šaipydamasis komentavo kryžiaus žygį išlaisvinant Europą nuo skarų: „Jei paklaustume penkių musulmonų moterų, kodėl jos ryši skaras, gautume penkis skirtingus atsakymus. Viena dengia galvą dėl dievo, kita todėl, kad skara puikiai dera prie jos madingų H&M rūbų, trečia prisipažins, kad ji yra arši feministė, ketvirta nori išlaikyti savo gimtojo kaimo tradicijas, penkta nenori paklusti savo ultrasekuliarios motinos, draudusios ryšėti skarą, nuomonei.“

 

Žinoma, versti ką nors nešioti skarą yra nepriimtina. Bet ar lygiai taip pat nepriimtina yra versti nenešioti skaros?

 

Ginčai apie prievartinę santuoką, moterų apipjaustymą ar kraujo kerštą irgi glumina savo nemokšiškumu. Korane ar Mohamedo žodžiuose nėra nė žodžio apie šias nepriimtinas praktikas, jos atkeliavo iš ikiislamiškos patriarchališkos ir stabmeldiškos eros.

 

Kai kurios jų, pavyzdžiui, siaubingas „faraoniškas“ moterų apipjaustymas, yra užgimusios prieš kelis tūkstančius metų. Šis žiaurus žalojimas praktikuojamas ne tik musulmonų šalyse, pavyzdžiui, Egipte ar Sudane, bet ir šalyse, kur vyrauja krikščionybė – Etiopijoje ir Kenijoje. Šios tradicijos aukos yra musulmonės, krikščionės, žydės ir kitų religinių bendruomenių narės.

 

Vadinamasis „kraujo kerštas“, nelaimei, gyvuoja ir tarp krikščionių, pavyzdžiui tokiose šalyse kaip Brazilija, Argentina ir Venesuela. Dauguma musulmonų (ir krikščionių) vyriausybių teisingai taiko teisines priemones prieš šiuos apgailėtinus ikiislamiškus ir antiislamiškus papročius bei nusikaltimus.

 

Kai kuriose musulmonų šalyse moterys pasiekė žymiai daugiau nei Vakaruose. Egipte 30% visų profesorių yra moterys, o Vokietijoje – tik 15%. Irane gerokai daugiau nei 60% studentų yra moterys, todėl teko nustatyti 30% kvotą vyrams. Musulmonų šalys turi senesnę nei Vakaruose moterų vadovių tradicija.

 

Nepaisant to, norint, kad visose musulmonų šalyse moterys naudotųsi lygiomis teisėmis, vis dar reikia atlikti nemažai darbų, ypač tokiose Vakarų partnerėse kaip Saudo Arabija ir Afganistanas, taip pat ir Irane. Tačiau tai nėra islamo problema. Tai politinė problema, susijusi su pasenusiomis patriarchalinėmis socialinėmis struktūromis.

 

Faktas, kad Vakarų šalyse visuomeninės ir privačios prieglaudos mušamoms moterims yra perpildytos, rodo, kad net tariamai moderniose Vakarų visuomenėse prievarta prieš moteris yra įsisenėjusi ir kol kas neišspręsta socialinė problema.

 

Turėtume žiūrėti savęs ir patyrinėti mūsų visuomenę giliau. Iki 1957 metų Vokietijos vyras turėjo „neginčijamą teisę“ nuspręsti, ar jo žmona eis į darbą. Iki 1970 metų Šveicarijos vyrai nesutiko suteikti moterims balsavimo teisių. Galų gale, Senasis ir Naujasis Testamentai reikalauja visiško moters paklusimo vyrui (Pradžios knyga 3:16, Pirmasis laiškas korintiečiams 14:34f).

 

Jei kas nori atpažinti ir atmesti neapykantą bei netoleranciją, visų pirma turi įveikti savo tamsuoliškumą. Visi turi teisę į savo nuomonę, bet ne į savo faktus. Kas trukdo mums nukeliauti į Siriją ar Iraną ir susiformuoti savo nuomonę apie šį svetimą ir tariamai pavojingą pasaulį? Damasko ir Teherano gatvės yra žymiai saugesnės nei Niujorko ar Detroito.

 

Anot JT statistikos, 2006 metais žmogžudysčių skaičius JAV sudarė 5,9 šimtui tūkstančių gyventojų. Irane šis skaičius lygus 2,93, o Sirijoje – 1,4. Dauguma musulmoniškų šalių yra saugesnės nei JAV ir net saugesnės nei Šveicarija, kurioje šis skaičius siekia 2,94.

 

Kodėl mes vengiame tarpkultūrinio dialogo savo asmeninėje aplinkoje? Kodėl neplėtoti studentų mainų tarp musulmoniškų ir krikščioniškų šalių ar net Izraelio? Kodėl nesusipažinti su nuostabiais arabų literatūros kūriniais? Kodėl neperskaityti iškilaus Renesanso eros vokiečių rašytojo Gottholdo Ephraimo Lessingo knygoje „Nathanas išmintingasis“ pateiktos žiedo alegorijos?

 

Ten tėvas (dievas) mirdamas palieka trims savo mylimiems sūnums (judaizmui, islamui ir krikščionybei) po žiedą. Vienas jų yra tikras ir gali suteikti jo savininkui malonę dievo ir žmonių akivaizdoje. Kiti du žiedai yra tikslios pirmojo kopijos. Broliai pasikviečia teisėją, kad šis nustatytų, kuris žiedas yra tikras. Teisėjas saliamoniškai paaiškina, kad tikrą žiedą turi tas, kuris užsitarnaus artimųjų meilę.

 

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel nuostabiausia šios alegorijos vieta, kada musulmonas Saladinas paprašo žydo Nathano būti jo draugu. Argi negalėtume mes pasimokyti iš šios senovinės žydų piemenų alegorijos, siūlančios taikų varžymąsi tarp religijų?

 

www.whydoyoukillzaid.com vertė RB

2011 03 13

 

draugyste_su_musulmonais