Dr. Jürgen Todenhöfer. Kodėl žudai, Zaidai? (7)
politika

israel-palestine7. Su musulmonų pasauliu Vakarai turėtų elgtis ne mažiau teisingai ir dosniai, nei su Izraeliu. Musulmonai nė kiek ne blogesni už žydus ar krikščionis.

 

Dėl savo tariamo teisuoliškumo, nemokšiškumo ir neapykantos daugelis Vakaruose gyvenančių žmonių laiko islamą kraujo trokštančia religija, o musulmonus – potencialiais teroristais, kurie neva priešiški demokratijai, moterims, žydams ir krikščionims.

 

Buvusio JAV prezidento G. W. Busho draugas ir dvasinis patarėjas Frankas Grahamas islamą pavadino „šėtoniška ir nedora religija“. Amerikos konservatorių TV žvaigždė Billas O'Reilly sakė: „Mes negalime vėl įsikišti į musulmonų pasaulį. Bet mes galime susprogdinti jų gyvybės šviesą.“

 

Amerikos TV komentatorė Ann Coulter mano, kad „mes turime įsiveržti į jų šalis, nužudyti jų lyderius ir atversti juos į krikščionybę“. Ji sakė: „Gal būt mes galime pastūmėti į šoną savo nacionalines, net po rugsėjo 11-osios vis dar tebevykstančias musulmonų užpakalių bučiavimo varžybas ir užsiimti tikrais reikalais: bombomis sugrąžinti Siriją į akmens amžių, o tada amžiams nuginkluoti Iraną.“ Panašių pareiškimų sąrašą galima tęsti ir tęsti.

 

Bent akimirkai įsivaizduokime, kad Grahamas, O'Reilly ar Coulter vietoje žodžio „islamas“ ištarė žodį „judaizmas“, o vietoje musulmonų šalių paminėjo Izraelį. Turbūt tuojau pat kiltų protestų banga. Kodėl galima svaidytis fašistinėmis frazėmis apie musulmonus ir jų religiją, kai bet kuris panašus komentaras apie krikščionis ar žydus būtų tuojau pat atmestas kaip visiškai nepriimtinas? Turime nutraukti tą musulmonų ir islamo demonizavimą. Tai ne tik gėdinga, bet ir kenkia mūsų interesams.

 

Gilėjanti takoskyra tarp Rytų ir Vakarų kartu kelia pavojų ir Izraeliui. Stipriausios ilgalaikės Izraelio ir 5 milijonų žydų saugumo garantijos atsiras ne iš priešiškumo, bet iš draugystės su 300 milijonų artimų ir kiek nutolusių arabų kaimynų. Norėdami tą pasiekti, Vakarai ir Izraelis turi dėti daug pastangų.

 

Savo moralinę reputaciją žydai užsitarnavo ne karinėmis pergalėmis ar savo žmonių talentu. Savo moralinį unikalumą jie įgijo per pamaldumą, išmintį, humanizmą, kūrybiškumą ir per ilgą, drąsią ir dažnai gudrią kovą prieš priespaudą.

 

Suprantama, kad po Holokausto Izraelis siekė užsitikrinti savo karinę galią ir energingai bei griežtai ginti savo interesus. Tačiau griežtumas be teisingumo pasmerktas nesėkmei. Jei viskas, ką sugeba kūrybiška Izraelio valstybė, yra naikinimas, ji sunaikins pati save.

 

izrael_palestina_art

 

Izraelis kartu su Vakarų pasauliu į teisingumą investuoti turi ne mažiau, nei į ginklus. Elgesys su palestiniečiais nedera su žydų moraline reputacija ir unikalumu. Tai vienintelė galima žydų kultūrą gerbiančio žmogaus išvada.

 

Palestiniečiai taip pat turėtų keisti savo politiką. Vakarai yra teisūs reikalaudami atsisakyti prievartos prie Izraelį. Bet argi nereikėtų lygiai taip pat reikalauti, kad Izraelis nutrauktų prievartą prieš palestiniečius? Anot Izraelio žmogaus teisių organizacijos „B'Tselem“, 2007 metais Izraelio-Palestinos konflikte buvo nužudyti 13 žydų, o Izraelio saugumo pajėgos nužudė 384 palestiniečius.

 

Žydų ir arabų susitaikymas įmanomas lygiai taip pat, kaip stebuklingas vokiečių ir prancūzų susitaikymas po karo. Tarp žydų ir arabų yra daugiau religinio, kultūrinio ir istorinio bendrumo negu suvokia  daugelis žmonių. Izraelio prezidentas Shimonas Peresas apie tai sakė: „Jie turi tuos pačius tėvus – Abraomą ir Mozę“.

 

Ištisus šimtmečius žydai ir arabai buvo persekiojami – ne tik per kryžiaus žygius ir užkariavimus. Prancūzijos Vichy vyriausybė žydams taikė tuos pačius rasistinius įstatymus, kurie jau buvo „sėkmingai“ išbandyti su alžyriečiais (Olivier Le Cour Grandmaison).

 

Mes, vokiečiai, istoriškai atsakingi prieš Izraelį ir jo teisę egzistuoti praeityje, dabartyje ir ateityje. Dėl baisios istorijos ir to, ką jiems teko patirti, žydai nusipelno saugių namų Palestinoje. Tačiau dėl lygiai tokių pačių priežasčių mes esame istoriškai atsakingi prieš palestiniečius. Jie moka didelę kainą už Vokietijos kaltę dėl Holokausto. Žydų politikos mokslininkas Alfredas Grosseris tikrai teisusi sakydamas: „Norintys nusikratyti Hitlerio turi ginti ir palestiniečius".

 

Tikroji Holokausto pamoka yra ta, kad mes niekada neturėtume stovėti ir pasyviai stebėti, kaip žmonės engiami, žeminami ir iš jų atimamos teisės. Privalėjome ginti žydus tuomet, kai jie buvo silpni, o ne tik šiandien, kai jie yra stiprūs ir įtakingi. Pavėluota drąsa yra oportunistinis bailumo brolis. Keista stebėti tą spektaklį, kada kai kurie Vakarų politikai ima vis ryžtingiau ir drąsiau kovoti prieš praeities neteisybę ir tuo pačiu nedovanotinai nutyli šiandienos neteisybes.

 

Mūsų eros iššūkis yra užgydyti Artimųjų Rytų žaizdas. Turime statyti tiltus, o ne sienas. Atsiriboję nuo terorizmo palestiniečiai, palaikomi Vakarų, galėtų padėti naujus pamatus Artimiesiems Rytams bei santykiams tarp Vakarų ir musulmonų pasaulio. Nebegalime ir toliau eiti tuo pačiu keliu.

 

„Karai prieš terorą“ Afganistane ir Irake jau iššvaistė 1,6 bilijonų USD, o tai yra daugiau nei buvo iššvaistyta Vietnamo kare. JAV kiekvienais metais karui Irake išleidžia daugiau nei 100 000 000 000 USD, tačiau mažiau nei 5 000 000 000 ekonomikos atkūrimui.

 

Matant tokius skaičius, ar gali kas nors rimtai klausti apie galimas alternatyvas dabartinei „antiteroristinei“ politikai? Privalome apversti šiuos skaičius aukštyn kojomis. Su musulmonų pasauliu turime elgtis ne prasčiau, nei su žydais. Turime panaikinti visus argumentus, pateisinančius tarptautinį terorizmą.

 

www.whydoyoukillzaid.com vertė RB

2011 03 28

 

gaza.palestina.rusevine