Immanuel Wallerstein. Ką pasiekė zapatistai?
politika

wallersteinStraipsnį „Ką pasiekė zapatistai?“ Immanuelis Wallersteinas parašė 2008 m., grįžęs iš 2007 m. gruodžio 13–17 dienomis pačių zapatistų surengtos tarptautinės konferencijos: „Planeta Žemė: antisisteminis judėjimas.“ Straipsnyje autorius trumpai apžvelgia zapatistų istoriją ir patį susirinkimą.

 

Immanuelis Wallersteinas (g. 1930) – JAV sociologas, marksistas, pasaulinės sistemos teorijos analitikas, vienas žinomiausių JAV kairiųjų intelektualų.

 

***

 

1994 m. sausio 1 d. Zapatistų nacionalinio išlaisvinimo armija (EZLN) pradėjo sukilimą Meksikos Čiapaso San–Kristobal–de–Las–Kasas valstijoje. Mažiau nei po 14 metų, 2007 m. gruodžio 13–17 d.,  EZLN tame pačiame mieste surengė tarptautinį susirinkimą, kurio tema skambėjo taip: „Planeta Žemė: antiglobalistinis judėjimas.“ Susirinkime lyg ir buvo apžvelgiami konkretūs tikslai – tiek lokalūs, tiek globalūs. Kaip ir dauguma kitų aktyvistų ir intelektualų, aš irgi dalyvavau šiame susirinkime. Per susirinkimą subkomendantas Marcosas surengė šešių diskusijų seriją, kurios prieinamos internete.

 

Žinoma, visus, tarp jų ir Mackosą, domino tai, ką sugebėjo pasiekti zapatistai ir kokios antiglobalistinio judėjimo Čiapase bei pasaulyje perspektyvos. Atsakyti į ši klausimą nėra paprasta. Grįžkime į 1994 m. sausio 1 d. Sukilimui buvo rengiamasi būtent šią dieną, nes sausio 1 d. įsigaliojo Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA). Dienos lozungas buvo ¡Ya basta! („Gana!”). Iš pradžių zapatistai kalbėjo, kad jų penkerių amžių kova už nepriklausomybę, prieš pažeminimą ir neteisingumą šiandien neatskiriamai susijusi su pasauline kova prieš neoliberalizmą ir imperializmą, kurių simbolis ir yra NAFTA.

 


 

Primenu, kad Čiapas – skurdžiausia Meksikos valstija. Jo gyventojų daugumą sudaro vadinamieji Amerikos indėnai. Pirmasis Čiapaso vyskupas buvo Bartolome da Las Kasas, Dominikos kunigas, gyvenęs XVI a. ir visą savo gyvenimą skyręs siekiams iškovoti (iš Ispanijos monarchijos ir bažnyčios) lygias teises indėnams, tačiau iki pat 1994 m. šios teisės nebuvo pripažįstamos. EZLN nusprendė panaudoti kitus metodus. Ar jie buvo sėkmingi? Mes turime išnagrinėti, kaip kilo judėjimas trijuose lygiuose: politinėje Meksikos arenoje, pasaulinėje sistemoje ir teorinėje antiglobalistinio judėjimo srityje.

 

Iš pradžių – Meksika. Karinis sukilimas (kaip taktika) buvo sustabdytas praėjus 21 dienai ir niekada nebuvo atnaujintas. Suprantama, kad jis ir nebus atnaujintas, kol Meksikos kariuomenė ar ginkluotieji dešinieji nepuls autonominių zapatistų bendruomenių. Kita vertus, taikūs susitarimai su Meksikos vyriausybe – vadinamieji „san–adresiniai susitarimai“, pripažįstantys vietinių gyventojų bendruomenių autonomiją, – liko tik popieriuje.

 

2001 m. zapatistai pradėjo taikų žygį į sostinę, tikėdamiesi priversti Meksikos kongresą išleisti įstatymus, atitinkančius „susitarimų“ turinį. Žygis įspūdį padarė, bet Meksikos kongresas niekaip nereagavo. 2005 m. zapatistai pradėjo „naują kampaniją“: pabandė susijungti su kitomis grupėmis iš kitų provincijų, turinčiomis daugiau ar mažiau vienodus tikslus, – vėl buvo įspūdinga, tačiau jokių permainų Meksikos valdžios politikoje neįvyko.

 

2006 m. zapatistai kategoriškai atsisakė palaikyti centro kairiųjų kandidatą į prezidentus Andresą Manuelį Lopezą Obradorą, kovojantį aršiuose rinkimuose su ypač konservatyviu Felipe‘u Kalderonu. Tai sukėlė aštrius nesutarimus tarp zapatistus palaikančių Meksikos gyventojų ir likusio pasaulio. Jų šalininkai ne meksikiečiai daugumos pritarimu nusprendė, kad būtent šie meksikiečių veiksmai kainavo Lopezui Obradorui rinkimus. Tokia zapatistų pozicija buvo paremta jų giliu įsitikinimu, kad oficiali politika nieko nekeičia. Zapatistai kritikavo visus centro kairiuosius Lotynų Amerikos prezidentus: nuo Lulos Brazilijoje iki Chavezo Venesueloje, savo poziciją grįsdami tuo, kad jeigu kas nors jiems valdant ir keitėsi, tai iniciatyva ėjo iš viršaus ir praktiškai nepaliesdavo apačių. Gerai zapatistai atsiliepia tik apie Kubos vyriausybę, nes jie mano, kad ji vienintelė yra antikapitalistinė.

 


 

Nepaisant to, Meksikoje jiems pavyko sukurti autonomines indėnų bendruomenes, kurios iš tikrųjų egzistuoja, nors joms nuolat grasina Meksikos kariuomenė. Įspūdį palieka sudėtinga politinė šių bendruomenių organizacija ir ryžtingas gyventojų nusiteikimas. Tačiau kiek laiko jos išgyvens be rimtų politinių pokyčių Meksikoje, juolab kad nuolat stiprėja indėnų teisių varžymas savivaldos srityje? Tai atviras klausimas.

 

Pasaulyje situacija kitokia. Be abejo, 1994 m. zapatistų sukilimas buvo pagrindinė jėga, įkvėpusi antiglobalistinį judėjimą visame pasaulyje. Tai, žinoma, buvo kertinis posūkis procese, kuris lėmė 1999 m. demonstraciją Sietle, nutraukusią PPO susitikimą, po kurio PPO neatsigavo iki pat šiol. Ir jeigu šiandien Pasaulinė prekybos organizacija yra leisgyvė dėl Šiaurės ir Pietų konflikto aklavietės, už tai mes turime būti iš dalies dėkingi zapatistams.

 

Įvykiai Sietle paskatino sukurti 2001 m. Pasaulinį socialinį forumą (PSF), kuris tapo pagrindine antiglobalistų koncentravimosi vieta. Nepaisant to, kad patys zapatistai niekada nedalyvavo PSF susirinkimuose, nes jie visų pirma yra karinė jėga, vienaip ar kitaip jie visada buvo judėjimo simboliu ir pagrindiniais įkvėpėjais.

 

Zapatistai iš pat pradžių paskelbė, kad jų tikslai ir uždaviniai yra pasaulinio – jų žargonu, „tarpgalaktinio“ – masto. Jie palaiko judėjimą visur ir patys visur aktyviai ieško palaikymo, kur pasiekė reikšmingų laimėjimų. Tarptautiniai ryšiai pastaruoju metu nusilpo, todėl 2007 m. susirinkimas buvo aiškus bandymas juos atgaivinti.

 

Daugeliu atžvilgių svarbiausias ir labiausiai ginčytinas yra zapatistų indėlis teorijos srityje. Stulbina, kad pirmoji iš šešių Marcoso diskusijų buvo skirta socialinių mokslų teorizavimo svarbai. Tai kaip gi, zapatistų požiūriu, reikia analizuoti pasaulį?

 


 

Visų pirma jie pabrėžė: blogiausias dalykas šiandienos pasaulyje yra tas, kad jis kapitalistinis. Būtent tai reikia visų pirma keisti, ir dėl šito teks iš tiesų kovoti. Zapatistai, žinoma, ne pirmieji, kurie taip teigia. Bet ką jie prie šito prideda? Zapatistai pritaria nuomonei, kuri susidarė po 1968 metų, kad tradicinė „senųjų kairiųjų“ analizė buvo pernelyg siaura, nes nagrinėjo tik miesto pramonės proletariato problemas bei kovas.

 

Vieną iš diskusijų Marcosas paskyrė moterų kovoms už savo teises. Per kitą svarstymą jis aptarinėjo viso pasaulio valstiečių žemių kontrolės svarbos klausimą. Ir pakankamai netikėtai jis surengė diskusijų seriją tema „Nei centras, nei periferija“, neigdamas vieno pranašumą prieš kitą – tiek jėgų santykius, tiek ir intelektualinio potencialo santykius. Zapatistai paskelbė, kad kova už bet kokios engiamos grupės teises yra vienodai svarbi ir turi būti kovojama visomis priemonėmis tuo pačiu metu.

 

Taip pat buvo kalbama apie tai, kad judėjimas iš vidaus turi būti demokratinis. Jų šūkis „mandar obedeciendo“ verčiasi maždaug taip: „įsakinėti paklūstant balsui ir norams tų, kuriems įsakinėji.“ Tai, žinoma, skamba lengvai, bet sunkiai įgyvendinama praktikoje. Visgi tai, vienaip ar kitaip, yra protestas prieš kairiųjų vertikalizmą, bandymas atversti juos į „horizontalumą“ santykiuose su įvairiais judėjimais.

 

Kai kurie zapatistų sekėjai sako, kad jie toli nuo valstybinės valdžios užėmimo. Bet nepaisant didelių abejonių dėl galimybės ateiti į valdžią „mažiausios blogybės“ būdu, jie tikisi išimties, kaip Kubos atveju.

 

Tad ar zapatistų sukilimas buvo sėkmingas? Vienintelis galimas atsakymas yra toks pat, kokį Zhou En-lai pateikė į klausimą „O ką Jūs galvojate apie Prancūzijos revoliuciją?“ – „Dar anksti apie tai kalbėti“.

 

2008 m., sausio 1 d.

 

www.iwallerstein.com vertė marksistai.lt

2011 04 07

 

Komentarai  

 
0 # PARA TODOS TODO!!!flumen Y-m-d H:i
Techo, tierra, trabajo, pan, salud, educación, independencia, democracia, libertad, justicia y paz.