Didžioji neonacių vagystė
politika
FASISTAI_IR_ANTIFASISTAI       Ar esat pastebėję, kaip pasikeitė kai kurių neonacių įvaizdis – nuo skinhediškos išvaizdos prie anarchisto ar antifašisto povyzos? Pastebėjot ar ne, šioje analizėje sužinosit apie nesenas strategijas, kurias ėmė naudoti kai kurios grupuotės, priklausančios neonacizmo judėjimui.

 

Daugelis sako, kad gyvename neapibrėžtumo laikais. Stebintiems neonacizmo judėjimą per atstumą gali būti sunku atskirt, ar konkretus juodai apsirengusių žmonių susibūrimas yra neonacių, ar antifašistų. Pasitaiko Holokausto neigėjų, einančių į demonstracijas už laisvę, ir tokių, kurie vokiškai saliutuoja per hiphopo atlikėjų pasirodymus. Neonacis dabar jau nebūtinai atrodo kaip skinhedas su kerzais ir alaus buteliu. Arena, pritraukianti nacionalsocialistinės ideologijos sekėjus, per pastaruosius kelis metus gerokai pasikeitė.

 

Iš kurios pusės pučia vėjas?


Pasibaigus II-ajam Pasauliniam karui, daugelis nacių nusikaltėlių stojo prieš teismą. Taip buvo stengiamasi apvalyti Vokietijos visuomenę nuo nacizmo liekanų. Denacifikacijos procesą iš pradžių prižiūrėjo JAV, bet 1946-aisiais šį reikalą perėmė Vokietijos institucijos. Vokiečiai nutarė padėti tašką šiame savo istorijos etape, ir tūkstančiai nacių funkcionierių atsidūrė laisvėje. 1949 metų statistika leidžia manyti, kad apie 30 proc. valstybės tarnybos postų užėmė buvę naciai, o kalėjimuose už karo nusikaltimus leido laiką vos keli šimtai buvusių nacistų. Kai kurie naciai, kuriems padėjo pogrindinė ODESSA organizacija, pabėgo ir rado prieglobstį Pietų Amerikoje ar generolo Franco Ispanijoje. Šie eksnaciai ilgainiui suformavo naują neonacizmo politiką, siekiančią pritraukti jaunus rėmėjus ir įtakoti jaunimą.

 

Šaltojo karo padėtis taip pat leido įslaptinti buvusių Hitlerio rėmėjų praeitį. Abi Šaltojo karo pusės stengėsi verbuoti buvusius nacius. Kai kurie jų liko Vokietijoje ir išvis nesistengė tapti „demokratiškesniais“, vietoj to jie kūrė naujas nacistines politines jėgas ir ugdė naują rėmėjų kartą. Otto Ernstas Remmeris, Hitlerio asmens sargybinis, suvaidino svarbų vaidmenį tapdamas Vokietijos socialistinės Reicho partijos (Sozialistische Reichspartei Deutschlands, SRP) galva; ši partija 7-ojo dešimtmečio vidury žygiavo koja kojon su Vokietijos nacionaldemokratine partija (Nationaldemokratische Partei Deutschlands, NPD). Kai SRP tapo nelegali, jos vietą užėmė NPD.

 

Vienas iš O. E. Remmerio patikėtinių – Michaelis Kuehnenas – 1977 metais įkūrė Nacionalsocialistų veiksmo frontą (Aktionsfront Nationaler Sozialisten arba Nationale Aktivisten). Kuehnenas grąžino į neonacistinę politiką prievartos elementą ir sėkmingai infiltravosi į skinhedų subkultūrą. Pikantiška, kad jis liko neonacių judėjimo autoritetu net po to, kai viešai atsiskleidė esąs homoseksualus – iki pat 1991-ųjų, kada mirė nuo AIDS.

 

Vokiečių neonaciai įgijo nemažai galios griuvus Berlyno sienai, kai padaugėjo išpuolių prieš mažumas, kurių kulminacija buvo 1992 m. rugpjūčio mėn. neonacių surengta Molotovo kokteilių ataka prieš imigrantus Rostoke.

 

Kai stokojama kūrybingumo


Metų metus neonacizmas žygiavo kartu su skinhedų subkultūra, tačiau baigiantis paskutiniajam XX a. dešimtmečiui ši klišė tapo anachronistiška ir ėmė varžyti. Anksčiau buvusi militaristiška ir „kieta“, ši subkultūra dabar pasidarė juokinga; skinas neonacis su odine striuke ir baltais batraiščiais tapo gyvu vidutinybės ir bukaprotiškumo simboliu.

 

Tada neonaciai, siekdami modernizuoti savo įvaizdį, „pasisėmė įkvėpimo“ iš anarchizmo, autonomizmo ir antifašizmo arenos. Žodis „įkvėpimas“ čia vartojamas eufemizmas. Neonaciai paprastai vagia simbolius jų nė kiek nemodifikuodami. Tai nė kiek nestebintų, jei kalbėtume apie pavienį lozungą ar simbolį, bet naciai ėmė savintis visą vizualinį autonomų konceptą bei praktinius jų metodus. Pasirodo, išdidus nacionalistas nesigėdija jokios vagystės, kad tik papildytų savo arsenalą. Yra kelios priežastys, stumiančios nacius tokiems veiksmams:

 

● neonaciams trūksta kūrybingų žmonių,

● jiems reikia patraukliai įpakuoti savo radikalias pažiūras,

● neonaciams nėra svarbios pažiūros, politinė aureolė ir idealai, jiems rūpi tik politinė įtaka, galia ar konkretūs veiksmai, net jei jie beprasmiai,

● neonaciai nori suklaidinti visuomenę, kad jai būtų sunku susigaudyti, kas kurioje barikadų pusėje,

● neonaciai atsidūrė tokioje padėtyje, kur bet kokia permaina geriau nei jokios.

 

Antifašistinio veiksmo (AFA) susiformavimas


naciu_vagyste_1Antifašistinio veiksmo (Antifascist Action, AFA) judėjimas užsimezgė dar 1923-aisiais, organiškai išsivystęs iš „Raudonojo fronto“ kovotojų sąjungos (Rotfrontkämpferbund) – organizacijos, siekiančios aktyviai kovoti prieš nacius. Susirėmimai vyko tikrąja to žodžio prasme kiekvienoje gatvėje, kiekviename bare ir kiekvienoje gamykloje. Buvo siekiama perimti kiekvieną vietą, tinkamą nacių susibūrimams arba rėmėjų verbavimui. Kai naciai prasibrovė į vyriausybę, antifašistai buvo žudomi, siunčiami į koncentracijos stovyklas, o likę gyvi kūrė pogrindines organizacijas ir aljansus.

 

Po II-ojo Pasaulinio karo išliko gana nedaug antifašistų grupuočių. Tačiau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai skvoterių ir autonomistų bendruomenėse susiformavo kelios aktyvios ir gerai koordinuojamos grupės, kilo naujas antifašizmo bumas. Savo regionuose šios grupės ėmė naudoti naują taktiką – „Juodasis blokas“ (Black Bloc) tapo kovinguoju demonstracijų avangardu. O neonaciai tuo metu vis dar tebesiterliojo su skinhedų subkultūra.

 

10-ojo dešimtmečio pabaigoje AFA principai paplito ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Autonominių antifašistų grupės įsisąmonino, kad bet kokiam veiksmui reikalingi aiškūs principai; taip pat jos tapo atviresnės visuomenei. Šalia demonstracijų ir tiesioginio veiksmo jos ėmėsi organizuoti kultūrinius renginius, paskaitas, seminarus, parodas, koncertus. Naujasis jų veiklos principas rėmėsi teiginiu, kad politinė veikla turi kilti nebe iš asmeninių ryšių ar lyderių charizmos, bet iš politinių tikslų ir vertybių. Atsirado pagrindas suformuoti tvirtą struktūrą ir užsitikrinti žmonių paramą ir organizacijai, ir pavieniams antifašistams, ir juos remiantiems kolektyvams, su kuriais antifašistai ėmė glaudžiai bendradarbiauti.

 

Grįžtant prie plagiatorių: pirmasis stambus nusavinimas


Nacių ir fašistų įtaką skinhedų subkultūrai galima laikyti pirmuoju stambiu naciams pavykusiu nusavinimu. Skinhedų subkultūra užgimė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kaip modų bei Jamaikos emigrantų „grubių berniukų" (Rude boys) subkultūrų podukra. Skinhedais tapo darbo klasės jaunuoliai, tiek juodaodžiai, tiek baltieji. Tik daug vėliau Ianas Stuartas Donaldsonas ir jo grupė „Skrewdriver“ užkrėtė juos neonacių ideologija ir įvėlė į rasistinį bei fašistinį politikavimą. Stuartas atvirai rėmė Britų nacionalinį frontą (British National Front), o pastarasis savo ruožtu padėjo jam įsitvirtinti tarp jaunimo.

 

Netrukus buvo duotas atsakas į šią skinų subkultūros vagystę. 9-ajame dešimtmetyje JAV susiformavo antifašistiniai skinų judėjimai – SHARP (Skinheads Against the Racial Prejudice, liet. „Skinai prieš rasinius prietarus“) ir RASH (Red and Anarchist Skinhead, liet. „Raudonieji ir anarchistiniai skinai“). Šių judėjimų terpėje gyvavo ir tradiciškai apolitiškų skinhedų grupės, kurios išlaikė klasikinę 7-ojo dešimtmečio skinų viziją.

 

Reikia pripažinti, kad naciams pavyko infiltruotis į skinhedų subkultūrą, tad šiandien daugelyje šalių žodis „skinas“ tapo sinonimu žodžiui „neonacis“. Sėkmingai nugvelbę skinų subkultūrą, neonaciai susilaukė gausybės rėmėjų, nors vėliau būtent tai ėmė kliudyti – masės ėmė gręžtis nuo skinhedų subkultūros. Vis dėlto ši vagystė gerai iliustruoja kišenvagiškus neonacių įpročius.

 

Posūkis nacių įvaizdyje


Paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje Vokietijos neonaciai susidūrė su identiteto problemomis ir ėmė ieškoti kelių, kaip praplėsti savo auditoriją. Politinėje arenoje pasirodžiusi Vokietijos nacionaldemokratų partija (Nationaldemokratische Partei Deutschlands, NPD) suteikė neonaciams oficialią politinę platformą, tad jie ėmė ieškoti naujų būdų patraukti jaunimą.

 

Neonaciai ėmė dairytis į autonominių antifašistų – savo politinių priešininkų – dizainą ir jį kopijuoti. Pirmiausia pasirodė „Autonominų nacionalistų“ organizacijos, kurios įnešė naujų vėjų į neonacių gatvės politikavimo madą. Prasidėjo „plagiavimo era“, kuri tęsiasi iki šiol nepaisant to, kad tradiciniai neonaciai konfliktuoja su antifašistų įvaizdžio kopijuotojais, ieškančiais išeities iš jų bendro geto.

 

„Autonominių nacionalistų“ grupuočių pavadinimai labai įvairūs – „Kovos draugų bendruomenės“ (Kameradschaften), „Laisvieji nacionalistai“ (Freie Nationalisten) ir, žinoma, įvairios „Autonominių nacionalistų“ (Autonome Nationalisten) variacijos. Autonominiai nacionalistai kopijuoja antifašistų ir kairiųjų autonomų demonstracijų taktiką, išgarsintą žiniasklaidos numylėto „Juodojo bloko“, ir pertvarkė grupuočių hierarchinę struktūrą pagal ankstesnį neonacių šabloną, vadinamąjį „Pasipriešinimą be lyderio“ (Leaderless resistance). Grupuotės neva neturi lyderių, bet vietinėse grupuotėse tuoj pat išryškėja „mažieji vadai“, apie kuriuos telkiasi kiti gaujos nariai.

 

Sukurkime ką nors patys – neonacizmas kaip gyvenimo būdas


Naujas įvaizdis iš pradžių lyg ir atrodė sėkmingas. Kaip jau minėta, neonaciai buvo pakliuvę į tokią padėtį, kad bet koks pasikeitimas jiems buvo tik į gera. Prieš dešimtmetį jų įvaizdis buvo grįstas neapykanta ir neigimu, tačiau dabar jie ėmė tapatinti nacionalsocializmą su judėjimu, kuris gali atnešti pokyčius dabar ir čia – ne tik po to, kai jie įsitvirtins valdžioje. Jų požiūriu, beveik viskas galėtų būti nacionalsocialistiška – nuo pasivažinėjimo dviračiu ar grafičių iki azijietiškų parduotuvių boikotavimo. Pasitelkę tokią strategiją, neonaciai tarsi bando įnešti savo indėlį į kovą už jų pačių išsvajotą „baltąją“ Europą.


To meto Europos neonacistinio gyvenimo stiliaus etalonu galima laikyti kultūrinį ir politinį  projektą „Zentropa“, kuris orientavosi į meninę Europos tradicijų ir kultūros refleksiją. Šis projektas siūlė daugybę renginių – parodas, koncertus bei madų demonstravimus. Vokiškajam „Zentropa“ padaliniui „Syndikat-Z“ vadovavo femme-fatale Anne-Marie Doberenz, garsaus to meto Vokietijos neonacių aktyvisto Steffeno Pohlio meilužė, dėl kurios neonacis bandė nusižudyti ir pakliuvo į psichiatrinę kliniką.


Pataikūniška politinė rinkodara


Neonaciai suprato, jog kraujo ryšiais grįstas nacionalizmas, rasizmas ir pagarba Trečiajam Reichui vargiai padės kelyje į valdžią, todėl išorinius pasikeitimus sekė radikalūs politiniai pokyčiai. Viena iš pagrindinių neonacių judėjimo charakteristikų tapo politinių teorijų ir mąstytojų stoka, sąlygojusi chaotišką blaškymąsi tarp tokių teorijų kaip žydų sąmokslas, XIX amžiaus socialinis darvinizmas, opozicija kapitalizmui ir kapitalizmo aukštinimas, priešinimasis islamiškam fundamentalizmui bei parama jam. Didžioji fašistų ir neonacių dalis vis dar tikisi perrašyti istoriją ir neigia tokius istorinius faktus kaip Holokaustas.


Šiuolaikiniam neonacizmui bei neofašizmui milžinišką įtaką padarė „Naujosios dešinės“ judėjimas, kilęs 1968 metais. Geriausiai žinomas šio judėjimo atstovas Alainas de Benoist įkūrė nacistinių pažiūrų organizaciją – Europos kultūros tyrimų ir švietimo grupę (Group for Research and Education of the Civilization of Europe, GRECE).


Šis judėjimas nebesilaikė primityvios rasistinės laikysenos, bet kritikavo ir priešinosi multikultūralizmui pabrėždamas „europietiško identiteto krizę”. A. de Benoist išgarsėjo nepakantumu amerikietiškajam imperializmui bei kapitalizmui, o jo pažiūros nuolat krypdavo į autoritarinę kairę ir pasireikšdavo tokiais pareiškimais kaip „Geriau vilkėti Raudonosios armijos šalmą nei gyventi kemšant hamburgerius Brukline”. Įdomi ir jo pozicija Le Peno fašistinio Nacionalinio fronto (Front national, FN) atžvilgiu. Jis manė, kad Nacionalinio fronto nariai nepajėgia suvokti pasaulio kompleksiškumo ir kaltino juos akla neapykanta, pasyvumu socialinių problemų sprendime bei intelektualine tinginyste.


Toje pačioje dirvoje buvo įsitvirtinęs ir muzikinis bei politinis projektas RIF (Rock Identitaire). Jis sudarė galimybę skleisti neonacistines bei neofašistines idėjas neminint nei Hitlerio, nei Mussolinio. Jo dalyviai taip pat vykdė anarchistinei ir autonominei scenai būdingus projektus – kūrė informacijos centrus bei bendruomenių namus, vadindami juos „Identiteto namais“ (House of Identity). Judėjimas nenaudojo rasistinių teorijų, jis pasitelkė „identiteto“ koncepciją, siedamas ją su tautine asmenybe.


Likęs neonacių saviraiškos vakuumas buvo užpildytas jų oponentų pažiūromis. Dar 1980-aisiais neonaciai mėgino prasibrauti į Vokietijos žaliųjų partijos gretas, dar kartą pademonstravę rūpinimąsi ekologija, kuris jiems lieka tik teorija, niekada nevirstančia į praktiką. Panašiai kaip ir kitais atvejais, ekologija yra pasitelkiama siekiant pritraukti naujus narius, o ne išspręsti ekologines problemas.


Kita tarp neonacių sparčiai populiarėjanti tema yra antikapitalizmas. Tačiau kaip ir visais kitais atvejais, neonacių kapitalizmo kritika dažniausiai baigiasi gražiomis frazėmis ir klišėmis apie vartotojiškos visuomenės blogybes. Tarpusavio diskusijose neonaciai prisipažįsta, jog jie nėra griežtai prieš kapitalizmą ir iš tikrųjų pritaria laisvos rinkos idėjai, tačiau tik gryniausiai jos formai, nes ji panaši į jų šlovinamą natūraliąją atranką. Nacių kapitalizmo kritika dažniausiai skamba kaip radikalesnė kairiųjų parlamentinių partijų pozicija. Neonaciai iš esmės nesiekia sunaikinti kapitalizmo, o tik jį kontroliuoti paliekant nepaliestą pačią jo esmę.


Šiuolaikinėje antisisteminėje neonacių retorikoje galima atrasti daugybę kitų paradoksų. Pastaruoju metu neonaciai itin pamėgo... anarchistinius šūkius ir koncepcijas. Vienu iš svarbiausių neonacių šūkių tapo anarchistinis laisvės šūkis. Pradėtos rengti demonstracijos, kurios neva siekia laisvės, o jų dalyviai vilki marškinėlius su užrašais „Laisvė gerai“ („Freedom is cool“) bei dėvi arabiškas skaras, nes žydai juk mirtina liga, kuriai gydyti reikalingos atitinkamos priemonės. Nejaugi laisvės alkis kyla kartu su troškimu sukurti griežtai autoritarinę ir hierarchišką visuomenę? Laisvės lozungas neonaciams yra tik dar viena pagalbinė priemonė kelyje į valdžią.


Neonacių vagysčių pavyzdžiai

 

naciu_vagyste_2

 

Antifašistinio veiksmo (AFA) logotipas. Antifašistai jį naudojo jau 1930-aisiais kovoje prieš NSDAP (Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos), sukarintos nacių savanorių organizacijos bei Hitlerjugendo smogikus. Šis logotipas buvo ne kartą modifikuotas, tačiau naudojamas ir iki šių dienų.

 

naciu_vagyste_3

 

Figūra, metanti Molotovo kokteilio užtaisą. Anarchistų menininko Cliffordo Harperio kūrinys.

 

naciu_vagyste_4

 

Figūra su timpa. Sukurta Didžiojoje Britanijoje dar 1980-aisiais.

 

naciu_vagyste_5

 

Per pilietinį Ispanijos karą sukurti plakatai, kuriuos neonaciai modifikavo savo reikmėms.

 

naciu_vagyste_6

 

Antifašistinis projektas, skirtas mokykloms ir kultūriniams renginiams.

 

naciu_vagyste_7

 

„Juodojo bloko“ nuotrauka. Tam tikra taktika ir aprangos kodeksas (kapiušonas, akiniai, beisbolo kepuraitė, striukė) kairiųjų buvo išpopuliarintas dar 1970-aisiais. Autonominiai nacionalistai, nerasdami nieko panašaus savo albumuose, nepasikuklino pasinaudoti anarchistų  „Juodojo bloko“ demonstracijos prieš G8 Hamburge fotografija.

 

naciu_vagyste_8

 

Straight Edge“ (sXe). Susilaikymo nuo svaigalų idėja pankų subkultūroje gimė Vašingtone. (JAV), kai 1970-ųjų pabaigoje iškilo poreikis reaguoti į pankų judėjime vešinčią agresiją, beprasmį smurtą ir destrukciją. Suvokusieji šį blogį, siekė sukurti naują gyvenimo būdo pavyzdį pačioje pankų subkultūroje ir už jos ribų. Jie liovėsi valgę mėsą, atmetė atsitiktinius lytinius santykius, atsisakė narkotikų, alkoholinių gėrimų ir rūkalų. Pats pavadinimas „Straight Edge“ (sXe) kilo iš to paties pavadinimo grupės „Minor Threat“ dainos, kurios žodžius parašė grupės dainininkas Ianas McKaye‘us. Pats Ianas leido vienareikšmiškai suprasti, jog yra prieš rasizmo apraiškas ir neonacistinius idealus. Praėjus dvidešimčiai metų „Straight Edge“ buvo iš naujo atrastas neonacių. Jie dar kartą panaudojo idėją, kuri atsirado rasizmui ir neonacizmui priešiškoje pankų subkultūroje. Deklaruojamas susilaikymas nuo svaigalų sukuria savotišką karikatūrą, nes tradicinei neonacių gyvensenai būdinga girtuokliavimo, rūkymo bei anabolinių steroidų vartojimo praktika. Todėl „Straight Edge“ neonacių kultūroje tapo dar vienu išoriniu atributu, pasireiškiančiu neonacistinės simbolikos prekyboje.

 

naciu_vagyste_9

 

Good Night White Pride“ (GNWP). Neonaciai bandė infiltruotis ir į „hardcore“ subkultūrą. Pačios subkultūros atsakas į tokius bandymus buvo „Good Night White Pride“ („Labanaktis, baltieji pasipūtėliai“) kampanija. Kas iš tikrųjų yra GNWP? Tai plačiausiai žinomas antifašistinis projektas, kuris atsirado pankų subkultūros „hardcore“ scenoje, bet nuo pat savo atsiradimo pradžių pradėjo sparčiai plisti į kitas subkultūras, susilaukdamas vis daugiau ir daugiau įvairių muzikinių grupių bei klubų pritarimo. GNWP logotipas buvo sukurtas 1990-aisiais, o jį įkvėpė labai populiari to meto fotografija. Minimoje fotografijoje antirasistinis aktyvistas keltišku kryžiumi papuoštus marškinėlius vilkinčiam neonaciui „aiškino“ dalykų esmę per demonstraciją Monrealyje (Kanada). Šiandien šį simbolį galima sutikti daugybėje įvairiausių muzikinių žanrų skrajučių, jis visada nukreiptas prieš neonacių dalyvavimą renginiuose. Neonaciai galėtų tik pasvajoti apie tokio plataus spektro paramą, tačiau jie nusprendė pasipelnyti bent jau pasisavindami ir perdarydami pačia emblemą. Juokingiausia yra pati ironija, nes neonacių emblema yra įkvėpta nuotraukos, kurioje neonacis patiria juodaodžio žmogaus pažeminimą.

 

naciu_vagyste_10

 

Let’s Fight White Pride“ (LFWP). Šūkis „Kovokime prieš baltuosius pasipūtėlius“ atsirado Vokietijoje kaip anksčiau aptarto šūkio „Labanaktis, baltieji pasipūtėliai“ modifikacija. Šį šūkį iškėlęs judėjimas turėjo labai aiškiai apibrėžtą tikslą – priešintis neonacistų ir rasistų bandymams infiltruotis į įvairių muzikos žanrų subkultūras.

 

naciu_vagyste_11

 

Hatecore“. Nepavykus infiltruotis į „hardcore“ sceną, neonaciai sukūrė vadinamąją „hatecore“ („hate“ – liet. „nekęsti“) sceną – neonacistinę „hardcore“ muzikos versiją su nacistinio turinio dainomis. Nereikėtų stipriai nustebti, kad net „hatecore“ nėra pačių nacių idėja. Šio grubaus muzikinio stiliaus ir turinio pradininkė buvo radikali Niujorko grupė „SFA“, 1980-aisias įkūnijusi to meto JAV socialinės ir politinės situacijos kritiką. „Hatecore“ siekė išreikšti pasipiktinimą socialine padėtimi, o neonaciai, pasivogę koncepciją ir laikydamiesi savo ideologijos, ėmė eksploatuoti neapykantos aspektą užkimšdami stilių rasistiniais ir kitokiais diskriminuojančiais tekstais.

 

naciu_vagyste_12

 

Gyvūnų išlaisvinimo frontas (Animal Liberation Front, ALF) yra agresyvi protekcionistinė anarchistų organizacija, turinti daugybę padalinių visame pasaulyje. Kovodamas prieš gyvūnų naudojimą laboratoriniams tyrimams bei masinį jų veisimą, ALF naudoja daugybę įvairiausių pasipriešinimo būdų, išskyrus gyvų būtybių žalojimą. ALF taip pat priešinasi gyvūnų naudojimui darbui ir pramogai. Intelektualinis ALF organizacijos pagrindas yra teiginys, jog visos rasės ir rūšys tarpusavyje lygios, pabrėžiant jog skirtumai tarp gyvūnų ir žmonių negali būti panaudojami pastarųjų naudai. ALF nariai labai nustebtų matydami savo logotipą propagandiniame „Autonominių nacionalistų“ plakate, pabrėžiančiame žmonių nelygybę.

 

naciu_vagyste_13

 

„Block Action“. Dar vienas vogtas motyvas, priklausantis „Block Action“ kultūrinių renginių organizatoriams, užsiimantiems radikalių antifašistinių koncertų rengimu.

 

naciu_vagyste_14

 

„Demo disguises“. Dviejų kaukėtų asmenų motyvas, sukurtas pagal 2003 m. antifašistinės demonstracijos Prahoje nuotrauką.

 

naciu_vagyste_15

 

Disorder Berlin“. Garsioji internetinė antifašistų parduotuvė irgi neišvengė neonacistinių menininkų dėmesio.

 

naciu_vagyste_16

 

Subkomendantas Marcosas. Pietų Meksikos zapatistų judėjimo EZLN lyderis Marcosas tikrai nenudžiugtų pamatęs, kur šiandien jo atvaizdas gali būti aptiktas.

 

naciu_vagyste_17

 

„Maistas vietoj bombų“ (Food Not Bombs, FNB). Šis motyvas yra pasipriešinimo prieš globalaus skurdo akivaizdoje ginkluotei ir karui leidžiamus pinigus simbolis. Sunku suprasti, kaip jis galėjo būti naudojamas „Zentropos“, pagarsėjusios savo militaristiniu fetišizmu.

 

naciu_vagyste_18

 

„Kapitalizmas žudo“ (Capitalism kills). Antikapitalizmas neonaciams gana nauja tema. Jiems tai nereiškia kapitalistinės ir hierarchinės visuomenės pabaigos. Jiems yra svarbus valdžios siekimas, gyvūnų, žmonių ir gamtos apskritai išnaudojimas, bandant įsitvirtinti dabartinių išnaudotojų vietoje.

 

naciu_vagyste_19

 

A.F.A.B. Prieš keletą metų išpopuliarėjo lipdukai, vaizduojantis kaukolę su užrašu „All fascists are bastards” (liet. „Visi fašistai šunsnukiai“). Nenuostabu, kad internetinė nacionalsocialistų parduotuvė iš Brno pasiskubino pakeisti dizainą į „Anti-Fashists Are Bastards” (liet. „Antifašistai yra šunsnukiai“).

 

Išvada?


Šie grafiniai pavyzdžiai kalba patys už save. Neonaciai nėra tik pašaipūnai, smėlio dėžėse vagiantys kitų vaikų žaislus. Jie yra vienišiai, desperatiškai bandantys susivokti, kokiais žaislais šiandien yra žaidžiama, kad galėtų patys dalyvauti žaidimuose. Pasipriešinimas virsta pasipriešinimu tik tada, kai įgyja turinį bei formą. Palikim vagystes ir plagiavimą nacistams, o patys kurkime kritišką, autonominį ir radikalų pasipriešinimą mūsų gatvėse, mokyklose, darbovietėse, miestuose ir regionuose. Nesileiskime nacionalistų pančiojami, nesiduokime valstybės kontroliuojami ir neleiskime, kad tautinė ar rasinė priklausomybė atskirtų mus vienus nuo kitų.


Ultradešiniųjų Vokietijos autonomų vagystės


 

Padėtis Čekijoje


XX paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Čekijoje ėmė kilti stiprus rasistinis judėjimas, kuriam didžiausią įtaką darė muzikinė grupė „Orlik“. Rasistiniais dainų tekstais ir ideologija jai pavyko pritraukti jaunuolius, jautusius alternatyvaus gyvenimo būdo poreikį. „Orlik“ įrašais prekiavo meinstryminės įrašų studijos, išstūmusios grupę į pirmas pozicijas dešimtukuose. Grupė išsiskyrė po dviejų albumų, kai Čekijoje užgimė „kalikstinizmo“ (Calixtinism) ideologija, kildinanti šiuolaikinį fašizmą iš husitų laikų. Kalikstinizmą tuoj pakeitė neonacizmas – reiškinys patrauklesnis, nes lengviau suprantamas.

 

Kaip savo simboliką čekų rasistai, fašistai ir neonaciai tuo metu mėgo naudoti konfederatų vėliavą, keltų kryžių ir „triskele“ simbolį – „tris septynetus“, sudėtus į svastiką su trimis kampais (afrikiečių pasipriešinimo judėjimo Pietų Afrikoje simbolį). Maždaug tuo metu Čekijoje atsirado ir antifašistų bei anarchistų judėjimas, tačiau jis ilgai laikėsi uždaros autonomizmo ir „Pasidaryk pats“ (D.I.Y.) politikos.

 

Tarp neonacių išpopuliarėjęs skinhedo įvaizdis iš pradžių kėlė visuomenės baimę ir pagarbą, tarp vėliau pasidarė juokingas ir bjaurus. Praėjus penkiolikai metų skinhedai atsidūrė kryžkelėje ir turėjo pasirinkti, ar laikytis esamo įvaizdžio, ar ieškot ko nors naujo. Laikas bėgo, tačiau niekas iš tautinio elito negalėjo nieko naujo pasiūlyti.

 

2000-aisiais Čekijos Nacionalinio aljanso aktyvistai pirmąkart mėgino atnaujinti neonacio įvaizdį. Tačiau jų naujas fasonas su marškinėliais trumpomis rankovėmis ir kaklaraiščiais neilgai buvo madingas. Nors jį paskui vis tiek atgaivino nacionalkorporatyvistai ir buvęs nacis skinhedas Jiris Petrivalsky (dabar Darbininkų partijos narys), bet šis įvaizdis vėl nepasiteisino. Ne ką geriau sekėsi ir Tautiniam pasipriešinimui (Národní Odpor). Skinhedo įvaizdį pastarasis bandė sujungti su brangiais sportinės aprangos prekių ženklais.

 

Filipas Vavra pabandė tiesiog pabandė importuoti į Čekiją naująjį skinhedo įvaizdį, bet konservatyviai nusiteikę Tautinio pasipriešinimo nariai apie jokius pokyčius nenorėjo nė girdėti. Pirmasis organizuotas naujojo įvaizdžio įtvirtinimas pradėtas 2005 metų pabaigoje. Tada susibūrę Autonominiai Kladno nacionalistai mėgino pakeisti iki tol vienintelę nacių veiklą – užpakalių trynimą baruose. Jie ėmė aktyviai stumti savo „Juodojo bloko“ versiją, bet jiems tai buvo labiau nauja aprangos mada, o ne taktika. Nepaisant to, neonaciai ėmė polemizuoti naujomis temomis, tokiomis kaip ekologija, antikapitalizmas, pasipriešinimas globalizacijai bei gyvūnų teisių apsauga. Filipo „DJ Beax” Pošvos pastangų dėka jiems iš dalies pavyko prasibrauti net į techno muzikos kultūrą.


Tautinio pasipriešinimo įkūrėjas Filipas Vavra mėgino tarp neonacių skleisti vegetarizmo idėjas, tačiau liko nesuprastas ir išjuoktas savo bendražygių. Tuo pačiu metu jis ieškojo Žemės „Agricultural Animals Protectors“ (OHZ) lyderio paramos, o ją gavęs organizacijos interneto svetainėje paskelbė antisemitinę peticiją, nukreiptą prieš „košerinį gyvūnų žudymą“. Dėl tokio „bendradarbiavimo“ OHZ paliko didžioji dalis narių. Dar po kelių nesėkmingų bandymų įtikinti neonacius laikytis vegetariškos dietos, Vavra paliko vegetarizmą ir pats.

 

naciu_vagyste_20

 

2008 metų Darbininkų partijos demonstracijoje Prahoje Steffenas Pohlis vilki antirasistinės amerikiečių grupės „Agnostic front“ palaidinę. Arabišką skarelę dėvintis asmuo Pohlio kairėje yra Tomašas Malekas – Tautinio pasipriešinimo narys ir Darbininkų partijos lyderis Brno mieste. Polhio dešinėje – Darbininkų partijos padalinio Vlašime lyderis bei Vysočinos Tautinio pasipriešinimo narys Jiris Barta.


       Pagal www.antifa.cz

 

Padėtis Lietuvoje


XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje tautiškai buvo nusiteikusi beveik visa Lietuvis visuomenė, todėl nieko keista, kad nacionalistinės nuotaikos buvo pastebimos ne tik skinų, bet ir kitose subkultūrose, net tradiciškai skinams oponuojančiame pankų judėjime. Vėliau daug jaunimo nutolo nuo „tautinės revoliucijos“ idealų, tačiau skinai taip ir liko radikalaus valstybinio nacionalizmo pozicijų gynėjai.


Ilgus metus ultradešiniųjų skinų judėjimas slypėjo visuomenės šešėlyje, nes iškilti į viešumą nebuvo jokio reikalo: tautinė valstybė sukurta, tautinės mažumos lietuvinamos, lietuvių padėtis dominuojanti, o kitataučių imigrantų nėra. Stiprų postūmį šiam judėjimui suteikė faktas, kad 2004 m. pavasarį Lietuvos valstybė tapo Europos Sąjungos (ES) nare. Nacionalistų požiūriu, šalis tapo „nelaisva“ – jai ėmė grėsti „nutautinimo ir tolerastijos“ pavojai.


Skinai ėmė organizuotis truputį anksčiau. Nuo 2003-ųjų kiekvieną vasarą rengiamos („Skinų dienos“ („Skindays“), per kurias vyksta sportinės varžybos ir koncertai. Nuo 2004-ųjų ultradešinysis jaunimas ėmė rengti nelegalias eitynes Gedimino prospektu nuo Sereikiškių parko iki Tauro kalno ir pamažu uzurpavo 2000-aisiais pradėtą organizuoti sunkiosios muzikos koncertą „Tėvynei“. 2005 m. buvo įkurtas ultradešiniųjų skinų portalas „Lietuvos nacionalinis frontas“, tačiau veikė neaktyviai ir gyvavo tik keletą metų.


Nuo 2007-ųjų skinai ėmė šlietis prie kur kas intelektualesnio ir platesnį ultradešiniųjų jėgų spektrą apėmusio portalo patriotai.lt bei jo forumo diskusijos.patriotai.lt. 2008 m. kovo 11-ąją surengtos tradicinės skinų eitynės netikėtai susilaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio dėl antisemitinių ir nacionalistinių šūkių. Skinams prireikė oficialaus „stogo“, galinčio legalizuoti šias eitynes. Juo tapo 2008 m. liepą Mariaus Kundroto, Ričardo Čekučio ir Juliaus Pankos įsteigtas Lietuvių tautinis centras (LTC).


2008-ųjų pradžioje startavo „White Power“ skinų projektas – portalas „Blood&Honour Lietuva“, tačiau bene vieninteliam jo tvarkytojui Mantui „Oduvanui“ Janušoniui netrukus pritrūko energijos, ir 2010-ųjų vasarą portalas palengva išsikvėpė. Skinai pateko visiškon LTC veikėjų įtakon, tačiau išlaikė privilegijuotą savo padėtį. Lietuvių tautiniam centrui ir keliems ultradešiniesiems politikams pavyko legalizuoti ir demargizalizuoti kovo 11-osios eitynes. 2011 m. eitynėse dalyvavo 600-800 jaunuolių, o skinams, kaip jų pradininkams, vėl buvo suteikta teisė žygiuoti kolonos priekyje.


Tam tikrų permainų į skinų judėjimą įnešė 2010 m. gruodį pasirodęs Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos veikėjo Edmundo Girskio straipsnis „Nauja strategija – autonominis nacionalizmas“. Sekdamas ultradešiniųjų skinų patirtimi Vakaruose, autorius ragina perimti iš kairiųjų socialiai teisingos visuomenės retoriką, atsisakyti senojo veiklos modelio – nacionalistinių organizacijų, komitetų, partijų – ir veikti autonomiškai be jokių organizacinių struktūrų.

 

autonominis_pasipriesinimas_vilnius

 

Šis raginimas netrukus susilaukė praktinių veiksmų. 2011 m. balandžio antroje pusėje nacionalistų žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad balandžio 30 d. „Vilniaus autonominis pasipriešinimas“ rengia pirmąjį „Anti-Antifa“ koncertą. „Autonominio pasipriešinimo“ emblemoje buvo pavaizduota iš antifašistų pasivogta simbolika – ratu apibrauktos dvi vėliavos: juoda anarchistų ir raudona komunistų.

 

2011 m. gegužės 1-ąją socialiniame „Facebook“ tinkle Vilniaus skinas Paulius Peciulevičius (Paulius Otto Eichmann), teistas už neapykantos kurstymą per 2008 m. kovo 11-osios eitynes,  sukūrė „Autonominio pasipriešinimo“ grupę. Per dvi su puse savaitės joje užsiregistravo 60 narių. Tarp jų – „antifa.lt“ portale jau liūdnai pagarsėjusios pavardės: Ričardas Čekutis, Jurgis Virbašius (Koks Tau Skirtumas), Vytenis Matulevičius, Skirmantas Jankauskas, „Tiesiai šviesiai“ gitaristas Edzka ir kt.

 

autonominis_pasipriesinimas_vilnius_naciai

 

Šiandien sunku prognozuoti, ar fašistuojantys Lietuvos skinai suvirškins „autonominio nacionalizmo“ idėjas ir pakeis savo strategiją. Kaip ir visa visuomenė, ultradešiniųjų skinų judėjimas mūsų šalyje yra gana konservatyvus ir nelinkęs į permainas. Dažnas Lietuvos ultranacionalistas patiria moralinę traumą vos pažvelgęs į „Autonominio pasipriešinimo“ logotipą su juoda ir raudona vėliava...


Tačiau svarbiausias pokyčiams trukdantis bruožas yra tas, kad Lietuvos neonaciai griežtai atsiriboja nuo bet kokio socialinio protesto veiksmų. Visa ultradešinioji terpė Lietuvoje yra kiaurai persmelkta valstybinio patriotizmo ideologijos, todėl fašistuojančių skinų judėjimas greičiausiai taip ir liks koviniu ultranacionalistų būriu, kvailai saugančiu visiškai korumpuotos ir save diskreditavusios „tautinės valstybės“ idėją.

 

Antifa.lt

2011 05 18

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti