RB. Čepkeliai – Zervynos (foto)
pasidaryk pats
cepkeliai-zervynos_1       Nujausdami, kad baigiantis pavasariui pelkė turėtų atrodyti įdomiai, su bičiuliais patraukėme pasižvalgyti po Čepkelių raistą. Beveik atvykus į vietą pasitinka juokingai grėsmingas raudonas skydas, teigiantis, kad Čepkelių raiste „Lankymasis draudžiamas“. Bet panašu, kad šioje vietovėje valstybinės galios pančiai gerokai sutrūkinėję, nes gilyn vedantis takas aiškiai liudija, kad čia gana drąsiai jaučiasi net ratuoti lankytojai.

 

Nesukdami galvos žengiame toliau, ir netrukus atsiveria mįslingi raisto toliai. Grožis iki pat horizonto, nes visas aukštapelkės paviršius pasidengęs baltais švylių žiedais.

 

cepkeliai-zervynos_2

 

Sako, kad anksčiau jais kimšdavo pagalves. Gal ir taip, bet mus daugiau domino nuo praėjusių metų išlikusios rūgštelėjusios spanguolės. Tuo pačiu prisiminėme, kad anksčiau į Čepkelius spanguoliauti buvo važiuojama specialiai nusamdytais autobusais. Kai kurie vietiniai į Čepkelių spanguolynus išeidavo kelioms paroms. Jie rinkdavo spanguoles bulviniais maišais ir taip sukaupdavo ne tik vertingų maisto atsargų, bet ir prisidurdavo pragyvenimui, o tai buvo nemenka paspirtis skurdžiose žemėse gyvenantiems žmonėms.

 

Dabar tai sunkiai įsivaizduojama, nes čia „tvarką“ daryti ėmėsi valstybė, o tai reiškia, kad  sprendžia Vilniuje sėdintys ponai, kuriems mažų žmonių poreikiai rūpi mažiausiai. Nebegalima ne tik spanguoliauti, bet ir ganyti, šienauti, o tai apylinkių žmonės darė šimtmečiais. Pripjaudavo skurdžios augmenijos, o susivežti į kluonus galėdavo tik žiemą, klampų aukštapelkės paviršių sukausčius ledui. Būtent tokia ūkinė veikla ir sukūrė unikalų Čepkelių kraštovaizdį.

 

Ją uždraudus, atvirus plotus, išstumdami kai kuriuos vertingus augalus, pradėjo gožti krūmynai ir medžiai. Pasirodo, net spanguoliautojų kasmet išmindomi takai ekosistemoje atliko tam tikrą funkciją. Šiandien jau kuriamos programos, kaip dirbtinai atkurti buvusią ūkinę veiklą, tam metamos tikrai nemažos iš mūsų visų atimtos lėšos, kurias vėl skirsto tie patys rausvažandžiai „valstybės atstovai“ iš didelių miestų ir šviesių kontorų. Taip valstybinės utėlės kuria savo reikalingumo mitą.

 

cepkeliai-zervynos_3

 

Suktelėję į nuošalų keliuką, patenkame į kitą keistą vietovę. Akivaizdžiai matyti, kad čia gyventa žmonių, bet dabar viskas užsemta vandeniu, apaugę vandens augalais. Baigia nunykti kažkada čia vešėję sausumos medžiai. Aplink aidintys patys įvairiausi garsai liudija, kad pasitraukus žmogui ši vieta neliko tuščia. Smagu. Po kiek laiko aptinkame ir tokio „potvynio“ priežastį – tvirtai suręstą medinę užsklandą ant po keliuku pralendančio gelžbetonio vamzdžio. Negi ir čia realizuotas dar vienas „projektas“? Jeigu taip, įdomu būtų sužinoti jo sąmatą. Aš jau darausi įtarus net vykusių projektų atžvilgiu, nes paprastai, sužinojus kainą, pasidaro aišku, kad tai tik eilinė afera su teigiamomis pasekmėmis.

 

cepkeliai-zervynos_4

 

Pasiekiame Zervynas. Smėlėtoje pagrindinėje gatvelėje mus pareigingai aploja šiaip jau visai draugiškas šunėkas.

 

cepkeliai-zervynos_5

 

Kitas autentiškas gatvelės eksponatas – trys didžiuliai šiukšlių konteineriai. Dar keli tokie pat stovi prie kapinių. Vietinis dzūkas numoja ranka – kiek čia tų žmonių belikę, pustuščiai tie konteineriai stovi, visai be reikalo milžiniška šiukšliavežė tokį kelią važiuoja, apsisukt nėr kur, nuo pat kapinių atbulom siauru keliuku tenka važiuot. Trumpai tariant, dar vienas valstybinės „tvarkos“ pavyzdys, nes įtariu, kad vietos gyventojams tenka susimokėti ir už tuščių konteinerių „ištuštinimą“.

 

cepkeliai-zervynos_6

 

Nors ir kaip norėčiau žvilgtelėti į konteinerių vidų, kažkaip nepatogu, ir kaip tyčia jokios šiukšlės su savimi neturiu, todėl žvalgausi į vaizdingą stogą už konteinerių ir pirmą kartą atkreipiu dėmesį į nykimo požymius. Akivaizdu, kad trūksta gero šeimininko rankos. „Čia valstybė šeimininkauja“, – vėl porina vietinis. Ir tikrai, juk šitas kaimas saugomas valstybės. „Ar ne po 30 tūkstančių už stogo dengimą buvo mokėta, tik po kelių metų pradėjo slinkti šiaudų ryšuliai, pro atsivėrusius plyšius pradėjo drėkt stogo konstrukcijos, o pats gi nieko negali daryt, apdės baudom, tai ir nyksta viskas akyse.“

 

cepkeliai-zervynos_7

 

Visame kaime akis bado apleisti, griūnantys pastatai. Kažko nesuprantu – negi viename gražiausių Lietuvos kaimų griūnančios sodybos nedomina miestiečių, nekilnojamo turto prekeivių? „Atvažiuoja, pasidairo, gal ir pirktų, bet kai sužino, kad negali nei lango pasikeisti į sandaresnį, nei stogo pats susitvarkyti, tai numoja ranka ir važiuoja į greta esančius ne ką prastesnius kaimus.“

 

O ką valstybė? O valstybė kurpia planus, kaip dar daugiau suvaržyti žmones ir „išsaugoti“ tai, kas neišsaugoma (turiu pmenyje XIX a. kaimo kultūrą, o chemija permirkę rąstiniai trobesiai tėra tik masalas turistams). Štai, toks gerasis dėdė Gelūnas paskelbė, kad jau sukurtas superprojektas už 149 000 Lt, kaip išsaugoti etnografinį Zervynų kaimą. Tačiau sutiktas vietinis gyventojas nerimąstingai prasitarė, kad tame projekte net numatyta, kokio aukščio gėlės darželiuose prie namų turės augti. Ko gero, jis nujaučia, kad viršijus nustatytą „etnografinį“ gėlių aukštį bus skiriamos baudos...

 

cepkeliai-zervynos_8

 

Ir tokioms blogoms nuojautoms yra pagrindo. Visi Zervynų gyventojai žino fotografės Orentaitės bėdas, kai ji „savavališkai“ atnaujino griūvantį pastatą. Net ir šis, vienas iš nedaugelio pačių savininkų pastangomis ant senų pamatų pagal tikslius buvusio svirnelio išmatavimus ir naudojant nurodytas medžiagas atstatytas pastatėlis susilaukė 15 žmonių komisijos iš paties Vilniaus, kurie vieną dieną sugužėjo čia aptarti keliais centimetrais neatitinkantį buvusio langelio išmatavimų langą.

 

Vis dėlto tikiuosi, kad jei jau vien projektui buvo išleisti toookie pinigai, tai jo realizavimui reikės šimtus, o gal ir tūkstančius kartų daugiau, ir jų paprasčiausiai neatsiras, todėl žmonės bus palikti ramybėje – galės patys tvarkyti savo kuklius gyvenimus.

 

Dar kitas galimas scenarijus gali atkartoti „Apučio kelio“ likimą. Aputis buvo toks kietas rašytojas, kad jį net priėmė į sąjungą, davė daug raštų ir premijų. Zervynose jis turėjo namuką prie upės, netoli kelio. Šiaip jis man patiko, buvo meistraunas, turėjo neblogą namų sąlygomis staklyną, pats gaminosi daiktus, buvo surinkęs įdomią veikiančių radijo imtuvų kolekciją, tačiau neatsisakydavo ir išrinktiesiems dalinamų privilegijų. Vietos gyventojas kaip vieną tokių paminėjo faktą, kad sovietų laikais jis turėjo net du žiguliukus. Vieną laikė Zervynose, kitą – Vilniuje. Kas pamena tuos laikus žino, kad toli gražu ne visi palaižūnai sugebėdavo taip „apsirūpinti“.

 

Bet laikai pasikeitė, atėjo naujų galimybių metas, ir viena Zervynų šeima (7 vaikai) nutarė išbandyti naują verslą – baidarių nuomą. Užsikabino, augo paklausa, pirko dar daugiau baidarių, tik bėda, kad jas vežiodavo pro pat Apučio namą. Žinote, dulkės, triukšmas (tiesa, tik 2-3 mėnesius per metus), o ponui rašytojui reikia kurti meną, juk jo laukia milijonai skaitytojų. O jie tai kas? Vargiai sudurianti galą su galu septynių vaikų šeima... Aputis griebėsi veiklos, surašė raštą ir įtikino dalį Zervynų gyventojų pasirašyti. Tada pradėjo rašinėti raštus Seimui, vyriausybei, valdžiai ir... pasiekė savo.

 

cepkeliai-zervynos_9

 

Vieną dieną prie kaimo suūžė sunkioji technika, suvirpėjo stiklai etnografinėse verandose ir buvo nutiestas naujas privažiavimas prie Ūlos su baidarių iškrovimo ir automobilių parkavimo aikštele. Ot čia tai žodžio jėga! Visiems mums ši afera kainavo per 300 000 Lt. Afera todėl, kad Aputis po kelių metų pasimirė ir baidarės vėl vežiojamos senuoju keliu, o ką tik paklotas kelias dabar jau baigia apaugti žole.

 

Fantazuoju, kad, realizavusi „etnografijos“ išsaugojimo projektą, valstybė kažkokiu būdu užsilenks ar atšoks, ir kaimo gyventojai prie savo namų vėl galės augint rožes ar sulfinijas, įsirengti jaukias terasas ir lauko židinius, kaip ir dabar draudžiantys tai daryti miesto ponai.

 

cepkeliai-zervynos_10

 

Aplankome seniausią Zervynų trobesį, kuris irgi atrodo apgailėtinai – griūvantis ir pūvantis, nepaisant labai geros būklės lentelės, kuri pasipūtėliškai teigia, kad šis pastatas yra „architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tpfu, bl.

 

cepkeliai-zervynos_11

 

Man bezonduojant šalia aptiktą vaizdingą metalo laužo krūvelę, gretimo namo tarpduryje sušmėžuoja įtari diedoko figūra. Aš suprantu, kad kėsinuosi į jo pajamų šaltinį – už metalą dabar vėl gerai moka. Tiek to, bus mažiau bagažo.

 

cepkeliai-zervynos_12

 

O dabar atspėkite, kiek kainuoja atnaujinti 10 metrų ilgio tvorą iš skaldytų statinių, o tiksliau – pastatyti kitą tokią pat? Jei tvora rūpinasi šeimininkas, tai jam kainuos maždaug dieną darbo, neskaitant tų kelių mėnesių, kol mediena statiniams bus užmerkta vandenyje (kad paskui būtų galima skelti). Jei tvora „saugoma valstybės“, kuri disponuoja iš mūsų jėga atimtais pinigais, tai bus rašomas projektas, skelbiamas konkursas, sudarinėjamos sutartys ir t.t., ir pan. Mums sakė, kad gretimame kaime maždaug toks pat projektinės tvoros gabalas kainavo 3000 Lt.

 

cepkeliai-zervynos_13

 

Zervynose tvorų būta daug. Ne todėl, kad jos saugotų nuosavybę, o todėl, kad karvės ir arkliai netryptų daržų. Dabar čia nebėra nė vieno arklio, karvės ar kiaulės, kaip ir nebėra anksčiau visą kaimą juosusių dirbamų žemių, bet tvoros – saugomos valstybės, todėl jos turi būti ir jas reikia tverti taip, o ne kitaip. O dar tiksliau – niekaip, todėl tvoros pūva, o paskui sumetamos į krūvą.

 

Šitaip, laukdamas stebuklingo projekto įgyvendinimo, miršta, o tiksliau, yra naikinamas kaimas. Paliekame jį apimti dvejopų jausmų. Viena vertus, nuostabi gamta, unikaliai susiklosčiusi kaimo struktūra, mieli ir simpatiški jo gyventojai (įskaitant ir girtuoklėlį, garsiosios dūminės pirtelės kūrentoją bei padegėją Klaną). Kita vertus, slogus valstybės veiklos įspaudas ir visiškai neaiškios perspektyvos, kurioms vietos gyventojai neturi jokios įtakos. Nors, tiesą sakant, o kokią gi įtaką savo gyvenamai aplinkai turime mes, vilniečiai?

 

Grįždami dar stabtelime prie Ūlos akies. Oho, kokie pokyčiai! Kai čia lankiausi paskutinį kartą, medinis tiltas buvo sulūžęs ir įgriuvęs į upę, o pati akis atrodė kaip kunkuliuojanti skylė pievoje. Dabar iki upės veda patikimi laiptai, per upę nutiestas dailiai išlenktas geležinis tiltas, o prie akies – informacinis skydas, tvorelė, lentų paklotas (galvoje sukasi skaitliukas). Betrūksta tik kiosko su hotdogais ir biotualeto. Plačiai išmintas takas ir besibūriuojantys lankytojai sako, kad tie laikai, kai galėjai nuogas niurktelėti į mįslingą „skylę žemėje“ jau praeityje. Na, galima gyventi ir be to...

 

2011 06 05

 

Komentarai  

 
0 # Nesuprantantiem s, kas yra rezervatas...Marius Y-m-d H:i
Nesuprantate, kad rezervatas yra ne šiaip rekreacijai skirta vieta, kad galima "numoti" ranka ir "spanguoliauti" , juk ten yra saugomi įvairi gyvūnija, kuri labai jautri triukšmui, mindžiojimui. Jei kiekvienas asilas susimanęs galvoja, jog gali daryti ką nori, po to skundžiasi, kad Lietuvoje niekas neprižiūrėta ir pan. Nes kai kuriems į kaimietišką mentalitetą neprieina ir išsikelia, kad "aš" tai visur galima. Lankymas yra griežtai reglamentuotas, o gaila, kad nesutikot aplinkosauginin kų, ar rezervato darbuotojų (nors ir jie kartais pernelyg draugiški) ir negavot baudų.
 
 
0 # bėda tabėda Y-m-d H:i
Bėda ta, kad patys gyventojai (tokie kaip a.a. Aputis) patys irgi tvarkytis nesugebėtų. Susipjautų tarpusavyje dėl žemės, prisistatytų tvorų ir pan.
 
 
0 # jaunajam demagoguipedagogas Y-m-d H:i
Zervynos - Respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Nori euroremonto - kelkis kitur. Normali ir sveikintina praktika, kad gyventojai paveldosaugos objektuose be leidimo ir pirstelti negali. Tiesa, tau įstatymu nėra. Ar skanios spanguolės?
 
 
0 # senajam pedagoguiirgi demagogas Y-m-d H:i
Normali ir sveikintina praktika yra tada, kai norintys apriboti žmonių laisves ir teises tariasi, ieško kompromisų, kompensuoja būsimus nepatogumus. Taip yra Švedijos valstybėje (kuri, aišku, irgi nėra šventa karvė). Ten žmonės patys trokšta rasti savo žemėse kokį akmenį su runomis, kapavietę ar retų augalų augimvietę, nes žino, kad valstybės uždės apribojimus, bet sumokės tokią kompensaciją, kad žmogui ir jo vaikams nebeus ypatingo reikalo dirbti iki pat gyvenimo galo. Litchuenijos valstybėje iš centro atvažiuoja biurokratai ir sako: "Vo, kaip gražiai jūs čia įsikūrėte, mums patinka, tegu nuo šiol čia bus saugoma teritorija, todėl privalote gyventi pagal mūsų sugalvotas taisykles. Kam nepatinka, kelkitės kitur. Kas nepaklus ir elgsis savaip, gaus baudas, o jei nesusimokės- sės į kalėjimą. Kokios dar kompensacijos?! Bybio jums o ne kompensacijų! Dabar mes čia šeimininkai, o jūs- trukdantis mūsų planams balastas".
 
 
0 # o taipobl Y-m-d H:i
Pagrindinis anarchisto tikslas: "sumokės tokią kompensaciją, kad žmogui ir jo vaikams nebeus ypatingo reikalo dirbti iki pat gyvenimo galo." ai6ku sumokės iš dirbančių sumokėtų mokesčių, kuriems pisate protą su savo nesąmonėm...
 
 
0 # KvaileliaiStudentas Y-m-d H:i
Žmogus nėra šeimininkas šios žemės ir kur nori jis negali eiti.
Seniau gamta per mešką kokią subinę išperdavo spanguoliautoja ms ir p
an.:-) Nežinau, jus peikiat kažkokias užkardas -- tai kvaila.
Jei nebūs ir valstybės -- vistiek koks Petras augins kokiam kampeli
javus ir jam tikrai nepatiks, kad einate per jo javų lauką,
taip pat nepatiks tigrui, kad šmirinėjate apie tigro irtšvą --
apsilaižydamas riebų Kaspara suvartos.:-)
Reikia džiaugtis, kad dar yra rezervatų ir parkų, nes ten paskutiniai
prieglobsčiai gyvūnams. Didžiausia gresmė gyvūnams, tai jų buveinių naikinimas -- kur jiems gyventi? Aš stebiuosi jūsų debiliškumu, nors ko
čia stebėtis -- pasakų knygučių prisiskaitę mesčionys. Pavyzdžiui,
gal jūsų apsilankymas sutrikdė kokį paukšti, kuris paliko lizdą su jaunikliais, gal jūs sumindžiojote augalą, kuris beturi vienintelę
vietą čią gyventi. Tokie patys jūs kaip ir tie sėdintys kabinetuose funkcionieriai.
 
 
0 # taipdemagogas Y-m-d H:i
Che, che, nepagavai slapto plano. Jai valstybė turėtų atsiskaityti už visus suvaržymus ir apribojimus, jai paprasčiausiai pritrūktų pinigų ir valstybė bankrutuotų. Todėl tokie apribojimai racionalizuojam i, apvelkami į "vardan Lietuvos" arba "toks tautos interesas" rūbą ir mažas žmogus lieka ant ledo arba ant gulto kameroje.

Anarchistiniai problemos sprendimai galėtų būti patys įvairiausi. Esmė ta, kad ne valstybė ir ne Vilniaus ekspertai turi spręsti kaip tvarkytis žmonėms savo gyvenamoje teritorijoje. Kompensacijų nebuvimas čia buvo panaudotas tik kaip pvz, iliustruojant valstybinę prievartą ir ironizuojant pedagogo komentarą. Be to, atimt iš visų ir išdalint visiems yra geriau, nei atimt iš visų ir išsidalint saviškių tarpe.

Bet man juokingiausia, kad yra žmonių, manančių, kad valstybei rūpi gamtos išsaugojimas ir, kad ji išsaugo gamtą kurdama rezervatus. Naivumas neišpasakytas. Gal gali pasakyt kas saugojo Čepkelius tuos šimtmečius o gal ir tūkstantmečius iki 1975 metų, kai valstybė apsiskelbė, kad dabar "saugos" ji? Ir kodėl apskritai prireikė saugoti tai, kas iki to klestėjo be jokios apsaugos? Čia ilga tema, aišku, nesiplėsiu, tuo labjau, kad matosi, kad studentas gerai įsisavino valstybinės institucijos doktrinas. Pabandyk bent jau atsakyt sau kodėl gyvūnų buveinės saugomos rezervatuose, o nesaugomos kitose vietose? Kodėl rezervatuose liko "paskutiniai prieglobsčiai"? Negi nematai, kad rezervatų kūrimas yra tik saviapgaulė, o gal ir sąmoninga apgaulė?
 
 
-1 # irgi demagoguipedagogas Y-m-d H:i
demagogiškas demagogo pavyzdys: Zervynų gyventojams kaimas ne iš dangaus nukrito. Ir ne grybų (ar akmenų su runomis)ieškoda mi jį rado. Tikslesni pavyzdžiai: Londono senamiestis ir palydovinės antenos, Vokiečių paveldosauga. Darsyk kartoju: gyveni muziejuj - nesitikėk nei laisvės, nei komforto.
P. S. Demagoge, o tu žinai per kiek laiko užauga medis? Na, tarkim ąžuolas?
P. P. S. Apie ekosistemas gal pats papasakosi? Ar dar nesimokei?
 
 
0 # >demagogas Y-m-d H:i
Žinoma, kad ne iš dangaus. Jį savo rankomis per vargus statė ir kūrė šio kaimo gyventojai, jų vaikai ir anūkai. Tie keli iš jų pirkę sodybas miestiečiai reikia manyti abipusiu sutarimu atlygino buvusiems savininkams už pastangas ir įgyjo visas teises tvarkytis kaip šeimininkai. O kur tuo metu buvo paveldosauginin kai? Ko jie nestatė ir nekūrė? Ko jie nepirko? Ant gatavo atvažiuot ir nurodymais mėtytis kiekvienas gudras, ypač kai jam už nugaros valstybinis monstras su mentūra, su teismais ir anstoliais. Ir aš galiu dar syk pakartot, jei pats sukūrei, pastatei, ar teisingai įsigyjai muziejų, tu esi šeimininkas ir gali su tuo savo muziejum daryt ką nori. Joks iš pakrūmės išlindęs ekspertas neturi teisės versti tave daryti tą ar aną. O jei verčia, tuomet tai yra tik atvira ar paslėpta prievarta, šiuo atveju- valstybinė prievarta su itin liūdnomis pasekmėmis.

p.s. Pas mane prie namo mano sodintas ąžuolas per 6 metus ūgtelėjo per kokius 5 metrus. Ten žemė gera- priemolis, šviesos sočiai. Šįmet vėl beveik metrinius ūglius išleido. Kitoj vietoj sodintas per panašų laiko tarpą išaugo tik 2 metrus. Spėju, kad Dzūkijos smėlynuose dar ilgiau viskas trunka.

p.p.s. Aš nesimokiau, mano dukra mokosi univere biologiją tai papasakoja kas ir kaip. O ką?
 
 
0 # demagoguipedagogas Y-m-d H:i
Аišku, nesimokei. Тu dukrą auginai ir medį sodinai. Ir iš kur tas šlykštus visų demagogų įprotis į klausimą atsakinėti klausimu, viską suplakant į krūvą. Правда, музей - это объект културного назначения, а культура, в вашем анархо-демагоги ческом пониманий, только инструмент принуждения масс, правда? Что, каникулы начались, от того такой буйный, малыш? Boooring...
 
 
0 # "iš kur tas šlykštus visų demagogų įprotis į klausimą atsakinėti klausimu"Stebėtojas Y-m-d H:i
Pedagogo komentaruose- 7 klaustukai
Demagogo komentaruose (skirtuose pedagogui)- 4 klaustukai