Vytautas Liutkus. „Democracia Real Ya”: kodėl parlamentinės vyriausybės yra neteisėtos
politika

democracia_real2011-ieji pasaulio politikoje kol kas vystosi tikrai dramatiškai. Ypatingai tą galima pasakyti apie žmonių judėjimus, protestus bei sukilimus. Visų pirma pradėkime nuo Europos. Viena vertus, Vakarų vyriausybės visada ieškojo galimybių pasigirti ir pademonstruoti savo „demokratiškas vertybes“, kurios neva egzistuoja Europoje ir Šiaurės Amerikoje, sakydamos, kad tiktai demokratiškoje šalyje žmonės gali laisvai išreikšti savo nuomonę protestais gatvėse.

 

Jų žinutė protestuotojams prieš karus Afganistane ar Irake dažnai skambėdavo taip: „Mes būtent dėl to ten ir kariaujame, kad žmonės, gyvenantys tuose kraštuose, taip pat galėtų, kaip ir jūs, laisvai protestuoti“. Taigi dar vienas „Mes ten kovojame už demokratiją“ tipo argumentas. Prie viso šito būtina pridėti ir besitęsiančią ekonominę krizę, kuri galėtų būti logiškas pagausėjusių socialinių neramumų daugumoje Europos valstybių – nuo Prancūzijos iki Portugalijos, nuo Airijos iki Graikijos – paaiškinimas. Kita vertus, atrodo, kad per pastarąsias kelias savaites kažkas daugiau ar mažiau pasikeitė.

 

Vakariečių (ypatingai korporacinės žiniasklaidos) dvigubų standartų praktika daugeliui yra vieša paslaptis. Ją galima lengvai demaskuoti palyginus neseniai vykusių socialinių neramumų ir protestų  Europoje aprašymus su tuo, kokia buvo retorika sukilimų arabų šalyse atžvilgiu. Dvigubų standartų paradoksas, kad daugelio vakarietiško mąstymo žmonių akyse sukilimai ir demonstracijos arabų šalyse yra suvokiami kaip prodemokratinės kovos (nepaisant to, kad tarp kertinių priežasčių – jei ne pati pagrindinė – buvo katastrofiška ekonominė dirbančiųjų ir bedarbių situacija).

 

Tačiau kai panašūs protestai ir eitynės (tik ne tokio lygio, kokius buvo galima neseniai stebėti Egipte arba Tunise) vyksta Londono, Dublino, Atėnų gatvėse, visoje Prancūzijoje, Portugalijoje ar Ispanijoje (be abejo, būtina nepamiršti ir Viskonsino, kurį korporacinė žiniasklaida visais būdais mėgino nuslėpti) – visi šie įvykiai niekada nėra parodomi kaip prodemokratiniai.

 

Be abejo, viena pagrindinių šių protestų Europoje priežasčių taip pat yra ekonominiai darbininkų ir jų šeimų sunkumai, kurie pradėjo jiems grėsti, kai smogė vadinamoji „ekonominė krizė“. Tačiau reikia pabrėžti, kad būtent vyriausybės pradėjo smukdyti daugumos gyventojų pragyvenimo lygį savo karpymais, bankų išpirkimais, taupymo priemonėmis ir t.t. Dar daugiau, iš tiesų daugumoje atvejų protestai buvo nukreipti prieš pačius sprendimus, o ne prieš jų pasekmes, kadangi norint jas pajausti, turi praeiti šiek tiek laiko.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Kairas, 2011 m. vasario 4 d.

 

Taigi akivaizdu, kad susiduriame su įprasta klaidinga išankstine nuostata, neva europiečiai (ar tiesiog vakariečiai) gyvena „demokratijoje“, o žmonės daugelyje kitų pasaulio kraštų neturi tokios galimybės. Tad, kai masinis judėjimas, reikalaujantis „Tikros demokratijos dabar“ („Democracia Real Ya”) išdygo Ispanijoje ir greitai išsiplėtė į kitas Europos šalis, labiausiai Graikiją, Prancūziją bei Portugaliją, o mažesnės akcijos prasidėjo ir kitose šalyse, tai reiškia, kad galimai pradeda vykti kažkas svarbaus ir galbūt net sąlyginai naujo.

 

Kas būtent tokio originalaus galėtų būti šiame judėjime? Pirmiausia, pats pavadinimas sufleruoja, kad tai judėjimas, siekiantis pakeisti sistemą. Šie protestai jau ne dėl kareivių siuntimo tarnauti NATO imperialistiniams planams, taip pat ne dėl algų karpymo viešąjame sektoriuje ar dėl valstybinių įmonių privatizavimo. Pagaliau kalba eina apie pačios politinės sistemos keitimą. Jeigu žmonės reikalauja „Tikros demokratijos dabar“, tai reiškia, kad šiuo metu jie tokioje negyvena. Ir čia jie yra absoliučiai teisūs.

 

Sąvoka „demokratija“ reiškia žmonių valdžią. Parlamentas, visuotiniai rinkimai, įvairios politinės partijos (dauguma kurių, ypatingai pačios didžiausios, yra ne kas kita kaip oligarchų, bankininkų ir stambių verslininkų įrankiai kontroliuoti ekonomiką) su demokratija neturi nieko bendra. Ši antidemokratinė sistema veikia taip: tu atiduodi savo balsą kažkokiam asmeniui, kuris siekia tavo pasitikėjimo visais būdais mėgindamas išlaikyti gerą įvaizdį ir sugeba tik duoti miglotus pažadus bei ištarti nieko nesakančias frazes, o tada tavo balsas įteisina beveik kiekvieną politinį žingsnį ir sprendimą, kurį tas asmuo padarys per savo kadenciją parlamente. Visa tai sukelia iliuziją, neva piliečiai yra savo valstybės valdytojai, tarsi tas balsas kažką lemtų.

 

Deja, realybė yra ta, kad visi antisocialiniai sprendimai Europoje buvo priimti „politikierių“ už uždarų durų, be jokio daugumos piliečių dalyvavimo, ir visi šie sprendimai veikia prieš darbo žmones ir jų šeimas. Nuo algų karpymo mokytojams ar gaisrininkams iki mokesčių už studijas pakėlimo studentams – sąrašas ilgas. Nė vienas politikas, nė viena politinė partija nėjo į rinkimus su „pažadais“ ir programomis siųsti karius į Afganistaną ar Libiją, prailginti pensinį amžių ar privatizuoti valstybines įmones. Nė viena politinė partija nelaimėjo rinkimų pristatydama savo politiniu tikslu šalies „pardavimą“ Tarptautiniam Valiutos fondui ir Europos bankui. Eiliniai valstybės piliečiai už tokius veiksmus nebalsuoja.

 

Ir tai yra aiškus įrodymas, kodėl parlamentas kaip institucija yra neteisėtas. Dar daugiau, beveik kiekvienas įstatymas, kurį jis priima, ir kiekvienas politinis sprendimas – visa tai taip pat yra absoliučiai neteisėta. Tai ir yra kertinė problema – nepaisant viešosios nuomonės, rinkimai, politinės partijos ir parlamentas su tikra demokratija nėra niekaip susiję. Šitas mitas turi būti sugriautas, ir reikia tikėtis, kad šiam naujam judėjimui, kuris pirmiausia išdygo Pirėnų pusiasalyje, pavyks padaryti bent tai.

 


Madridas, 2011 m. birželio 19 d.

 

Nors šitie nauji įvykiai Europoje suteikia viltį, tuo pačiu metu reikia būti labai atsargiems ir suvokti jų galimybių ribas. Judėjimas „Tikra demokratija dabar“ („Democracia Real Ya”) vis dar siekia labai miglotų politinių tikslų. Jeigu jų tikslas yra reformuoti sistemą, pakeisti keletą rinkiminių įstatymų ir kovoti su korupcija šios politinės sistemos viduje – tokiu atveju šis judėjimas žmonių išsilaisvinimo kontekste gali būti laikomas totalia nesėkme. Tačiau, jeigu šis judėjimas iš tiesų siekia radikaliai pakeisti politinę sistemą ir visiškai atiduoti galią į piliečių rankas, tada lieka pasveikinti juos dėl jų progresyvumo.

 

Šioje vietoje iškyla dvi rimtos problemos. Pirma: kaip visai tai bus pasiekta? Čia, deja, yra tik du būdai tai įgyvendinti. Pirmasis – tai „arabiškasis būdas“, kad ir kaip negražiai tai atrodytų. Iš tiesų, šiame kontekste šūkiai „Tikra demokratija dabar!” ir „Panaikinti parlamentą dabar!“ turėtų identišką reikšmę.

 

Kitas kelias yra ilgesnis – keliauti per visas institucijas, žaisti tą patį parlamentinį žaidimą, sukurti organizaciją (šiuo atveju politinę partiją, kurios politinis tikslas būtų radikaliai pakeisti politinę sistemą) ir, patekus į valdžią, panaikinti parlamentinę sistemą iš vidaus. Kitais žodžiais, šio judėjimo nariams reikėtų įkurti savo pačių partiją, kad atsikratytų pačios daugiapartinės parlamentinės sistemos. Deja, kol kas šis judėjimas atrodo nelabai draugiškas politinėms partijoms ir žiūri skeptiškai netgi į profsąjungas. Bet visa tai, žinoma, gali keistis.

 

Pabaigai antroji problema. Reikia nepamiršti, kad joks „Tikra demokratija dabar“ judėjimas nebūtų iškilęs, jeigu Ispanijos ekonomika būtų aprūpinusi didžiąją dalį savo gyventojų padoriu darbu ir priimtinu pragyvenimo lygiu. Bet, žinoma, ji to nesuteikia. Tam, kad ji galėtų tai padaryti, visa ekonomika privalo būti atiduota visų piliečių kontrolei. Tai ir yra tikroji tikrosios demokratijos reikšmė.

 

Taigi mums reikia tikros demokratijos dabar, ir ji nebus pasiekta tol, kol nebus atsikratyta parlamentinės politinės sistemos. Deja, pats parlamentas to tikrai nepadarys, nepaisant visų piliečių reikalavimų ir maištų – tai turės padaryti patys žmonės, patys protestuotojai.

 

Dar daugiau, kai (ir jei) tai bus padaryta, ekonomika pati nesusitvarkys. Šiuo atveju Ispanija (kaip ir kitos Europos šalys) gali būti palyginama su Egiptu. Ten Mubarako jau nėra. Tačiau to tikrai bus negana – 4 milijonai bedarbių beveik garantuotai ir liks bedarbiais. Tas pats ir Ispanijos atveju – jie kovoja arba bent skelbiasi, kad kovoja už tikrąją demokratiją, ir tai yra gerai. Tačiau, netgi kai parlamentinė sistema bus panaikinta, be radikalių permainų ekonomikoje milžiniškas nedarbo lygis išliks kamuoti Ispanijos populiaciją.

 

Tarp nemažo kiekio kritikos, kurios „Tikra demokratija dabar“ jau spėjo sulaukti, šis aspektas, ko gero, yra pats aktualiausias – tikrų revoliucijų be ideologijos nebūna. Ne partijos ir ne korumpuoti politikai yra tiesiogiai atsakingi už daugeliui Ispanijos piliečių katastrofišką ekonomikos būklę. Būtent kapitalistinė ekonominė sistema, kurios viena esminių sudedamųjų dalių būtent ir yra nedarbas bei įvairios krizės, lemia nepavydėtiną ispanų padėtį.

 

Todėl „neideologinė“ pozicija gali būti didžiulis „Tikra demokratija dabar“ judėjimo trūkumas ir jo brandos stokos požymis. Ypač turint omeny tai, kad šiandienos kontekste atsisakyti ideologijos yra neįmanoma. Tu esi arba už, arba prieš globalinį kapitalizmą – kito kelia nėra.

 

Jaunimo protestai Madrido ir kitų Ispanijos miestų gatvėse savo prigimtimi yra aiškiai antikapitalistiniai. Problema ta, kad jie patys nelabai sugeba to suvokti arba nenori to padaryti. Kokių pasiekimų, kad ir ribotų, galime tikėtis iš šio Pirėnų pusiasalio fenomeno, parodys laikas.

 

2011 06 20

 

Komentarai  

 
0 # SveikinuUpe Y-m-d H:i
Labai geras straipsnis, Vytautai. :-) SLF pasirodo dar nedegradavo.
 
 
0 # o neneo Y-m-d H:i
SLF degradavo, o šito stalinisto straipsnis neaišku ką čia daro.
 
 
0 # >neoUpe Y-m-d H:i
Geriau jau toks stalinistas nei 'darbe kapitalistas - po darbo anarchistas'.
 
 
0 # problemaabc Y-m-d H:i
"Kitas kelias yra ilgesnis – keliauti per visas institucijas, žaisti tą patį parlamentinį žaidimą, sukurti organizaciją (šiuo atveju politinę partiją, kurios politinis tikslas būtų radikaliai pakeisti politinę sistemą) ir, patekus į valdžią, panaikinti parlamentinę sistemą iš vidaus."

Stai ir isdygsta stalinistinis tupumas. Patsai kalba apie radikalius pokycius sistemoje, bet po to "partijas" mato kaip kazkoki tai buda ja radikaliai pakeisti. Visiskas absurdas cia, partija ir liks partija su savo interesais ir pazadais pries ir po ir tik gavusi valdzia prades ginti savo asmeninius iteresus pamate kokios cia siltos kedes. Keisti sistema legaliuose nubreztuose remuose yra beprasmiska, nes daugu daugiausia tu ja tik REFORMUOSI.

"Deja, kol kas šis judėjimas atrodo nelabai draugiškas politinėms partijoms ir žiūri skeptiškai netgi į profsąjungas. Bet visa tai, žinoma, gali keistis."

Cia velgi ne minusas, o pliusas. Kai tokie judejimai pradeda gretintis i partijas, centrine valdzia ir profsajungas akimirksniu radikaliai keiciasi ju pradiniai tikslas ir, bet koks potencialas kazka realiai revoliucionuoti pranyksta. Kitaip sakant valstybe ir kapitalistine sistema laimi dar karta absorbavosi dar viena neformalu judejima