Marksistai.lt: 10 mitų apie Baltarusiją
politika
10_mitu_apie_baltarusija_0       Baltarusijos režimas mūsų šalyje vertinamas gana kontroversiškai. Libertarai ir liberalai vadina šį režimą „paskutiniąja Europos diktatūra“, o autoritarinio mąstymo žmonės (tiek ultradešinieji, tiek ultrakairieji) laiko Baltarusiją „paskutine sala, laisva nuo ES diktatūros“. Marksistai.lt kolektyvas parengė trumpą straipsnį „10 mitų apie Baltarusiją“, kuris lyg ir atspindi oficialiojoje Baltarusijos opozicijoje vyraujančių liberalų požiūrį, tačiau vis dėlto yra ganėtinai objektyvus.

 

 

***

 

1. Ar sveikatos apsauga Baltarusijoje – nemokama?


Oficialiai Baltarusijoje sveikatos apsauga yra nemokama. Tačiau vidutinis baltarusis nesusimokėjęs dažniausiai negali gauti netgi pagrindinių sveikatos apsaugos paslaugų. Yra tam tikrų sveikatos sistemos dalių, kuriose žmonėms nereikia mokėti, įskaitant gulėjimą ligoninės palatoje, gimdymą, vakcinas ir kt. Būtinoji pagalba yra nemokama, tačiau visi kiti medicininiai patarnavimai, tokie kaip dantų priežiūra, priimtinu lygiu suteikiami tik už papildomą mokestį (legalų ar ne).

 

Kitą vertus, net už šias nemokamas paslaugas paprastai rekomenduojama duoti sveikatos įstaigų darbuotojams ką nors, kad jie „geriau tavimi rūpintųsi“. Nors manoma, kad tai kyšio forma, tačiau nelegalių mokėjimų ar oficialių mokesčių darbuotojams paplitimas apima visas valstybinės sveikatos apsaugos sferas – nuo injekcijas leidžiančios seselės, iki pat aukščiausių specialistų, konsultuojančių sudėtingiausiais atvejais. Labai dažnai tai ne pinigai, bet tam tikra vertinga dovana, tokia kaip brangus konjakas.

 

Sveikatos apsaugos infrastruktūra yra tarybinių laikų palikimas, ir Lukašenkos režimas jos nei kūrė, nei tobulino. Priešingai, jo valdžia tik naikino TSRS laikų socialinės apsaugos pasiekimus. Tuo pačiu metu Minske egzistuoja privačių klinikų, kurios teikia geros kokybės paslaugas su šiuolaikiška įranga. Už šias paslaugas tenka mokėti iš savo kišenės, kadangi sveikatos draudimo sistema Baltarusijoje yra neišvystyta.

 

2. Ar Baltarusijoje yra žemas nedarbo lygis?


Baltarusijos valdžia išdidžiai praneša, jog nedarbo lygis Baltarusijoje siekiąs vos 1%. Tačiau šis skaičius neatitinka tikrovės. Bedarbių registracija gremėzdiška, be to, bedarbiai tam, kad gautų išmokas, privalo atlikti „viešuosius darbus“. Taigi labai maža bedarbių dalis iš tikro registruojasi ir todėl oficiali statistika yra labai optimistiška.

 

Nematomas nedarbo lygis išlieka labai aukštas, kai kuriuose regionuose egzistuoja labai ryškus disbalansas tarp tam tikros srities specialistų paklausos ir pasiūlos. Žemas nedarbo lygis gamybos nuosmukio sąlygomis daugiausia palaikomas per darbo jėgos perteklių stambiosiose įmonėse. Jaunimo nedarbas yra speciali problema. 16-29 metų bedarbių žmonių dalis nuolat didėja.

 


 

3. Ar baltarusiai palaiko Lukašenką?


1994 metais Aleksandras Lukašenka netikėtai laimėjo pirmuosius Baltarusijos rinkimus. Nuo to laiko jo populiarumo nustatymas tapo sudėtingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, nuo 1994 metų rinkimai nebėra laisvi ir sąžiningi. Antra, didžioji visuomenės dalis neturi priėjimo prie nepriklausomos žiniasklaidos.

 

Pirmuosiuose sąlyginai demokratiniuose 1994 metų rinkimuose pirmajame rinkimų rate Aleksandras Lukašenka gavo 44,82 nuošimčius balsų, 80,1 – antrajame. Tai sudarė 56% visų registruotų balsuotojų. Jis buvo perrinktas 2001, 2006 ir 2010 metų rinkimuose, kaskart apie 80% rinkėjų. Dauguma tarptautinių rinkimų stebėtojų įvardijo šiuos rinkimus kaip nelaisvus ir neteisingus. Labiausiai paplitę to pavyzdžiai buvo opozicijos kandidatų rinkiminės kampanijos ribojimas, žiniasklaidos cenzūravimas, rinkėjų vertimas dalyvauti, balsų skaičiavimo neskaidrumas, uždarumas.

 

Be laisvų rinkimų sunku nustatyti Lukašenkos palaikymo lygį. Sąlyginio klestėjimo metais, prie kurių prisidėjo dosnios Rusijos subsidijos, dauguma baltarusių pasyviai toleravo režimą. Tačiau situacija keičiasi dėl ekonominės krizės, kurią itin paveikė Rusijos subsidijų Baltarusijai apkarpymas. Nepaisant cenzūros ir propagandos valstybinėje žiniasklaidoje, dauguma baltarusių nebetiki Lukašenka ir šiuo metu jo palaikymas yra itin žemas.

 

Lukašenkos valdymas paprastai apibūdinamas kaip „valdymas geležiniu kumščiu“. Tačiau jis negalėtų valdyti nuo pat 1994 metų, jeigu ne tam tikras visuomenės palaikymas, autoritarinės sąlygos opozicijos veiklai bei Rusijos parama. Rimtuose nepriklausomuose tyrimuose jis labiau atrodo kaip visuomenės, kurioje vis dar gajus (kiek pažengęs) sovietinis politikos supratimas, atspindys.

 

Jo „socialinė sutartis“ yra pagrįsta nuolatiniu ekonomikos augimu bei lygesniu turto padalijimu. Tvirtos valdžios vertikalės, stiprių kontrolės mechanizmų, praktiškų (TSRS prasme) valstybės institucijų kūrimas bei žemas korupcijos lygis gerindavo baltarusių požiūrį į jų valdžią. Tačiau šis Lukašenkos modelis buvo pagrįstas didelėmis Rusijos dotacijomis pigios naftos ir dujų forma. Be šių dotacijų ir represijų prieš politinę opoziciją modelis negalėtų gyvuoti.

 

4. Ar Baltarusijos opozicija yra nacionalistinė ir antirusiška?


Baltarusijos opozicija yra ne ką daugiau nacionalistinė nei didžioji visuomenės dalis. Beveik visi politikai kalba tiek baltarusiškai, tiek rusiškai, dauguma opozicinių grupių idėjos paremtos subalansuotu bendravimu tiek su Rusija, tiek su Vakarais.

 

Opozicinės partijos Baltarusijoje atstovauja visą politinį spektrą – nuo prorusiškų buvusių komunistų iki provakarietiškų liberalų. Taip pat yra valdžią remiančios partijos, tame tarpe komunistai ir liberaldemokratai. Tačiau šios partijos neturi aiškios ideologijos, šiuo metu beveik niekada neužima priešingos Lukašenkai pozicijos.

 

5. Ar Baltarusijoje yra svarbi kalbos problema?

 

10-ojo dešimtmečio viduryje kalbos klausimas buvo vienas svarbiausių ginčų Baltarusijos politikoje. Lukašenka meistriškai skelbėsi esąs rusų kalbos gynėju Baltarusijoje, tai padėjo jam gauti Maskvos politinę ir ekonominę paramą.

 

Tačiau šiandien ši problema nebėra kontroversiška. Švietimas ir mokymas baltarusių kalba yra marginalizuotas, baltarusių kalba yra beveik nenaudojama oficialiojoje komunikacijoje. Nors didžioji žmonių dalis laiko baltarusių kalbą gimtąja, šia kalba daugiausiai kalba inteligentija ir kaimo sričių gyventojai.

 

Lyginant su kaimyninėmis šalimis, baltarusiai blogai suvokia nacionalinės kalbos ir istorijos svarbą. Tai paaiškinama keliomis priežastimis. Baltarusija (tuomet vadinosi Baltarusijos Liaudies Respublika) pirmąsyk paskelbė nepriklausomybę 1918 kovo 15 d., Vokietijos okupacijos sąlygomis. Tačiau nepriklausomybė tetrūko kelis mėnesius, kol nebuvo paskelbta Tarybų Socialistinė Respublika.

 

Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu Baltarusijos žmogiškieji ir materialieji nuostoliai buvo milžiniški. 1939 metais didelė Vakarų Baltarusijos dalis priklausė Lenkijai. Įskaitant nuolatinę rusifikaciją TSRS metais, šios sąlygos suformavo baltarusiams labai specifinį palikimą. Baltarusiai itin vengia rizikos ir yra paklusnūs. Jie išmoko pasitenkinti netgi pačiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios atrodo tarsi prabanga po žiaurių karų metų bei Sovietų Sąjungos represijų.

 

Nacionalinės tapatybės stoka stiprina Lukašenkos gebėjimą manipuliuoti viešąja nuomone itin atomizuotoje Baltarusijos visuomenėje. Prie to taip pat padeda Rusijai daryti stiprią ideologinę, politinę ir ekonominę įtaką Baltarusijai.

 

6. Ar Baltarusijos valstybė yra laikina? Ar ji nebus prijungta prie Rusijos?


10-ojo dešimtmečio pradžioje susirūpinta, ar Aleksandras Lukašenka nebandys prijungti Baltarusijos prie Rusijos Federacijos. Lukašenka pasirašė eilę sutarčių su Rusijos prezidentu Jelcinu, tame tarpe ir dėl sąjunginės valstybės įkūrimo. Lukašenkos prorusiška, panslavistinė retorika sudarė įspūdį, jog Baltarusija prisijungs prie Rusijos ar formuos kartu konfederaciją, prie kurios tada prisijungs Rusijos palaikomi režimai Pietų Osetijoje, Abchazijoje bei Padniestėje.

 

Galų gale, Rusijos-Baltarusijos sąjunga neperžengė ekonominės pagalbos iš Rusijos ir „šiltos vietelės“ korumpuotiems valdininkams lygio. Po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią Rusijos požiūris į Baltarusijos rėmimą sugriežtėjo, o Lukašenkos ambicijos tapti Rusijos prezidentu buvo visiems laikams baigtos. Šiuo metu labai mažai žmonių tiki, kad Baltarusija galėtų prarasti savo valstybingumą. Jei Baltarusija taptų kitos šalies dalimi, Lukašenka prarastų savo vienvaldžio statusą, kuriuo jis labai džiaugiasi. Be to, viešoji nuomonė Baltarusijoje yra triuškinančia persvara už nepriklausomą valstybę, ir kiti pasiūlymai nėra svarstomi rimtai.

 

7. Ar Vakarai tikrai finansuoja Baltarusijos opoziciją?


Represyvioje šalies atmosferoje Baltarusijos opozicijai susirinkti pinigų yra beveik neįmanoma. Todėl opozicija yra beveik visiškai priklausoma nuo užsienio paramos.

 

Pagrindiniai pilietinės visuomenės ir opozicinių partijų rėmėjai Baltarusijoje yra Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos, Lietuva ir Lenkija. Lietuva ir Lenkija yra įkūrę daugumą su Baltarusija susijusių organizacijų, tokių kaip „Belsat“ televizijos kanalas Varšuvoje bei Europos Humanitarinis universitetas Vilniuje, kuris gauna didelę finansinę paramą iš Vakarų. Taip pat derėtų paminėti, jog Baltarusijos rinkimų metu Rusija finansuoja kai kuriuos kandidatus.

 

Tačiau pilietinės visuomenės palaikymas Baltarusijoje yra itin mažas, lyginant su analogiškais judėjimais kitose regiono valstybėse. Remiantis JAV valstybės departamento duomenimis, 2009 metais užsienio parama Baltarusijai buvo 11,5 mln. JAV dolerių. Moldova, esanti dukart mažesnė už Baltarusiją, gavo 15,55 mln. dol.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

8. Ar Baltarusijos politinė opozicija – silpna?


Vakarietiška šio žodžio prasme, politinės opozicijos Baltarusijoje nėra, kadangi režimo oponentai de facto negali būti išrinkti į atstovaujamuosius organus. Tačiau yra žmonių, nesutinkančių su Aleksandro Lukašenkos politika, ir viena iš esminių šios opozicijos silpnumo priežasčių yra ta, kad šios kandidatams yra neleidžiama naudotis valstybine žiniasklaida (televizija, radiju) ir todėl mažai kas apie šiuos kandidatus žino. Seniausia opozicinė Baltarusijos partija yra Baltarusijos Liaudies Frontas.

 

9. Ar Baltarusijoje šiuo metu yra būtiniausių prekių deficitas?


Iki ekonominės krizės Baltarusijoje buvo sąlyginio klestėjimo metai. Ilgą laiką pagrindinių prekių ne tik pakako parduotuvėse, bet ir daugeliui gyventojų nebuvo sunku jas įsigyti. Sunkiau buvo įsigyti tik užsienietiškų prekių. Tačiau prasidėjus ekonominei krizei, kuriai šioje šalyje itin didelę reikšmę turėjo Rusijos paramos Baltarusijai apkarpymas, pragyvenimo lygis smarkiai nukrito ir prasidėjo būtiniausių prekių deficitas.

 

Krizės metu parduotuvėse ėmė stigti cukraus, druskos, tualetinio popieriaus, krentant Baltarusijos rublių kursui ir žmonėms keičiant juos į užsienio valiutas, valiutos keitimo vietose ėmė trūkti dolerių bei eurų, degalinėse ėmė stigti benzino. Tokiomis sąlygomis valdžia netgi uždarė kai kurių universitetų, pvz. Bresto A. Puškino universiteto, spaustuves, kadangi trūksta popieriaus.

 

Priklausomai nuo regiono, be būtinų produktų kai kur trūksta ir kai kurių kitų, pavyzdžiui, Minske trūksta kefyro bei daugelio kitų pieno produktų.

 

10. Ar Baltarusija yra „paskutinė Europos diktatūra“?

 

Politinės laisvės Baltarusijoje yra smarkiai suvaržytos, ypač palyginus su kitomis Europos valstybėmis. Tačiau valdžia toli gražu nekontroliuoja visų visuomenės sferų, kas būdinga totalitarinėms valstybėms. Rinkimai, visgi, nėra laisvi ir sąžiningi. Nėra valdžių padalijimo į vykdomąją, teisminę ir leidžiamąją. Beveik visi politiniai sprendimai yra priimami tiesiogiai prezidento administracijos arba su jos žinia.

 

Baltarusijos valdžia įdėjo nemažai pastangų alternatyvių, jos nekontroliuojamų informacijos šaltinių užtildymui. Nors šiuo metu internetas Baltarusijoje pasiekiamas beveik be apribojimų, žodžio laisvės faktiškai nėra nei laikraščiuose, nei elektroninėje žiniasklaidoje. Be to, opozicinių partijų tinklalapiai dažnai yra atakuojami hakerių, kurie, manoma, yra remiami valstybės. Opozicinės partijos formaliai egzistuoja, tačiau praktikoje joms visiškai užkirstas kelias bet kokiam dalyvavimui politinių sprendimų priėmime, dalyvavime valdžios organuose.

 

Tuo tarpu žmonės yra laisvi iškeliauti svetur, valdžios kritika privačiose diskusijose ar publikacijose dažniausiai neturi jokių neigiamų pasekmių. Tačiau aktyviausi opozicijos aktyvistai bei žurnalistai dažnai yra nubaudžiami bauda arba pasodinami į kalėjimą. Už dalyvavimą neteisėtoje demonstracijoje (dauguma opozicijos demonstracijų negauna leidimų iš valdžios) gali atsipirkti bauda arba 5-15 dienų laisvės atėmimu.

 

Po 2010 metų gruodžio 19 d. prezidento rinkimų politinės laisvės buvo suvaržytos dar labiau. Virš tuzino opozicijos rėmėjų, tame tarpe ir buvę kandidatai į prezidento postą, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už protestavimą prieš rinkimų klastojimą. Keletas jų buvo nuteisti kelis metus kalėti kalėjime.

 

Parengta pagal www.belarusdigest.com bei marksistai.lt komandos nario interviu su Baltarusijos akademikais

Marksistai.lt, 2011 07 02