Evaldas Balčiūnas. Kulpės paieškos
pasidaryk pats

 

kulpe_0Kulpė kadaise buvo viena iš labiausiai Lietuvoje užterštų upių. Jai, kaip ir kitiems pro Šiaulius tekantiems upeliams – Rūdei, Švedei, Vijolei, – nepasisekė. Jie virto Šiaulių kanalizacijos grioviais. Sako, kad Kulpė išteka iš Rėkyvos, bet tai ne visai tiesa – šis Bačiūnų miške iš ežero ištekantis upelis tėra griovys, dirbtinai prakastas siekiant nusausinti Rėkyvos ežerą supančias pelkes.

 

 

Dar 1920 m. žemėlapiuose Rėkyvos ežeras vaizduojamas kaip uždaras, turintis tik vieną ištaką – Tilžės upelį, kuris, beje, dabar yra užblokuotas. Na, bet kai kurie šaltiniai šį griovį, ištekantį iš Rėkyvos, linkę vadinti Kulpe, tad skirkim jam šiek tiek dėmesio.

 

Esu buvęs netoli Kulpės eidamas aplink ežerą. Prakasa iš Rėkyvos teka palei kolektyvinius sodus ir durpynus, todėl savo vandenį kiek „praturtina“ aplinkui (Pabaliuose ir kitur) gyvenančių žmonių nuotekomis. Ji pasiima  ir perteklinį užlietų Piktmiškio ir Margių durpynų vandenį. Už Pabalių ji  suteka į vamzdį, išteka jau kitoje geležinkelio pusėje ir tuoj įteka į Kumpelį. Kumpelis – tai toks ežerėlis kiek aukščiau fabrikanto Frenkelio patvenkto Prūdelio. Chaimas Frenkelis – Ukmergės pirklys, atsikėlęs į Šiaulius, ne vien patvenkė Prūdelį, pasistatė vienu metu didžiausią odų fabriką Rusijos imperijoje, bet ir smarkiai paveikė Šiaulių likimą.

 

Iš Kumpelio į Prūdelį bėga sraunus keliolikos metrų upeliukas. Upelis švarus, karštą vasaros dieną paprastai jame nusiprausiu, sugrėkinu plaukus, kad saulė galvos nekepintų.

 

kulpe_1

 

Prūdelis šiandien – žvejų, vaikų ir paplūdimio tinklinio mėgėjų lankoma vieta. Nevengia šios vietos ir mėgstantys numalšinti troškulį alumi ar stipresniais gėrimais.

 

kulpe_2

 

Prūdelyje Rėkyvos ežero vanduo dar kartą praturtinamas nuotekomis, bėgančiomis nuo jį supančių kalvų. Virš gelbėjimo stoties po itin stiprių liūčių net griovos susidaro, nors jos greitai užtaisomos. Vieta šaltiniuota. Visur sunkiasi vanduo. Tik būčiau linkęs abejoti šio vandens švara. O ir keli šimtai kasdien besimaudančių nepadaro tvenkinio vandens švaresniu.

 

kulpe_3

 

Iš Prūdelio vadinamoji Kulpė vamzdžiu pro Vilniaus gatvę teka į Frenkelio fabriką. Čia jos vanduo buvo atskiedžiamas odų pramonės nuotekomis. Sako, Talšos ežero vanduo nuo to turto vienu metu buvęs mėlynas. Mūšos baseino tobulinimas tesėsi kokį šimtmetį. Na, bet žlugus odos pramonei, gamtos niokojimui atėjo galas.

 

Žlugus TSRS, pramonę ištiko privatizacija. Frenkelio statytas fabrikas, tarybiniais metais virtęs odų ir avalynės fabriku „Elnias“, privatizatoriams sunkumų nesukėlė. Naujoji fabriko vadovybė paėmė paskolą „modernizacijai“ ir ėmė prekiauti metalo laužu, o gal ir dar kuo nors. Aišku tik viena –  bankroto administratorius paskui to turto atsikratė parduodamas jį į metalo laužą.

 

Tokia praturtėjimo schema buvo panaudota ne vienoje Šiaulių ir viso krašto įmonėje. Panašiai galą gavo Šiaulių pieno kombinatas. Jo istorija įdomi dar ir tuo, kad įrengimus jam pardavė būsimasis Lietuvos premjeras Šleževičius. Bet grįžkime prie „Elnio“ odų. Dabar buvusio fabriko teritorijoje odas apdirba maža įmonėlė, mastais smarkiai nusileidžianti „Elniui“. Taigi odininkai visai iš Šiaulių nedingo, yra dar viena įmonėlė Zokniuose. Dar 1985 m. „Elnias“ Aukštrakiuose pastatė dumblo nusodinimo rezervuarus, į kuriuos autocisternomis veždavo savo skystas nuotekas. Perestroikos pabaigoje miestiečiams ėmus triukšmauti dėl Kulpės taršos, imta statyti naujus valymo įrenginius. Jie baigti statyti jau žlugus TSRS.

 

Bet apie Aukštrakius vėliau, dabar – apie Frenkelio fabriką. Yra sukurta daugybė mistinių projektų, kaip paversti buvusio fabriko teritoriją pramogų vieta. Kol kas jie visi tik popieriniai projektai, nors esu matęs ir vieną realų – tai andegraudinio jaunimo kadaise įkurtas „Didelis dalykas“. Na, to paties Frenkelio viloje dar įsikūręs muziejus su įdomia kultūrine programa. Pati vila stebina savo interjeru. Nors nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios jame buvo karinės įstaigos, bet vadovai netempė visko į namus. Įspūdį palieka čekiško krištolo vidaus durų stiklai.

 

Už fabriko į Talšos ežerą įteka du upeliai – Rūdė ir tai, kas teka iš Prūdelio. Nuo čia ir pradėsiu Kulpės paieškas. Transportu pasirinkau dviratį. Prie ežero nusileidžiu gražaus pavadinimo Meškerių gatve. Gatvelė – vos keli nedideli namai. Palei ežerą parko link driekiasi pažintinis takas. Juo ir pasuku. Už kelių šimtų metrų – paplūdimys, kur kas didesnis nei Prūdelio. Bet žmonių mažai. Įsitikinimas, kad Talša netinkama maudytis, – gajus. Metaliniai suoliukai, šiukšliadėžės, pripilta smėlio ir visa įranga. Neprišiukšlinta. Trūksta biotualeto, – pagalvojau ir pasukau toliau.

 

kulpe_4

 

Tuoj už paplūdimio graži ir lygi, medžiais apaugusi aikštelė. Kelios laužavietės išduoda, kad čia mėgstama vakaroti. Kitaip nei paplūdimyje, čia šiukšliadėžių nėra. Šiukšlės mėtosi laužavietėse ir visur aplinkui. Privažiuoju pažintinio tako stulpą. Po vandalų atakos jis pasidarė labai išraiškingas – išsikišęs kaip vidurinysis pirštas: gamta sako žmogui „Fuck“. O šalia – šiukšlių krūva: atrodo, kad žmogelius nuo to ‚Fuck“ supykino, ir jie išsituštino... Daugiausia plastikas. Visoks šlamštas veda postmoderno žmogų ne į utopijas, o į plastiko fantazijas. Ir triedžia jis tuo plastiku visur, kur tik gražesnės vietos.

 

kulpe_5

 

Toliau – ne mažiau gražios vietos. Kai kur įrengti suoliukai. Prie jų – laužavietės ir šiukšlės. Pažintinio tako plotis liudija, kad žmonių būna daug. Juos mat gamta traukia. Ežero vaizdai.

 

kulpe_6

 

Sudomino šviežiai žalių žolių kuokštą kaip statybinę konstrukciją panaudojusios skruzdėlės. Skruzdėlynas panašus į didelį žalią ežį. Vėl prieinu suoliuką. „Tradicinė“ laužavietė. Tiesa, kažko trūksta. Besidairydamas aplink suprantu – nėra šiukšlių. Jos surinktos, kiek toliau guli jų pilnas maišelis. Greit nuprendžiu pasiimti šį lobį. Ginkūnuose išmesiu į konteinerį. Ant dviračio bagažinės nebus sunku.

 

kulpe_7

 

Atrodo, gamtai patiko toks mano sprendimas, nes tuoj pamatau žemuogaujančią porą. Sustojau nusiskinti uogą ir apstulbau. Braškių pievelė! Nykščio nago didumo uogas sunku būtų vadinti žemuogėmis. Skanios. Toliau – porelė tako stulpų su informacija. Vienas pasakoja apie paežerėje augančius krūmus; ievas, raugerškius. Kitas – apie varliagyvius, rupūžes tritonus... Civilizacija baigėsi, – pagalvojau paskaitęs apie roplius. Ir neapsirikau. Pakalnėje manęs laukė upeliukas. Vardo nežinau. Gražus ir bevardis. Už kokio kilometro į tą pusę, kur jis teka, – Švedės tvenkinys. Upeliukas trumputis, bet kokį nors vardą, be abejo, turi. Gal kas perskaitys ir pasakys?

 

kulpe_8

 

Brisdamas per upeliuką, įsmukau iki kulkšnių. Teko „skalbtis“. Pažintinis takas nusuko į šalį. Paežerėje – žolių prižėlusi pieva. Kelionė dviračiu baigėsi, bet baigėsi ir ežeras. Enciklopedijos rašo, kad jo ilgis pora kilometrų. Galbūt ir tiek. Man jie neprailgo. Priekyje ant kalvų pasirodė naujos Ginkūnų gyvenvietės pilys. Ar gražu? Man – ne, bet vis geriau nei kokie Zuoko dangoraižiai. Nors tai tik laiko ir pinigų klausimas. Keista – žmonių mažėja, o miestas plečiasi įsibraudamas į gražiausius gamtos kampelius.

 

kulpe_9

 

Toliau mano kelyje – Ginkūnų ežeras. Tarp Talšos ir jo kelis šimtus metrų driekiasi nendrynai. Tai vandens paukščių karalystė. Informacinis stulpas sako, kad čia kasmet peri net dvi nendrinių lingių poros. Plėšrūnų kiekis rodo jų medžiojamų paukščių gausą. Bet mane domina ne paukščiai, o Kulpė. Akivaizdu, kad šioje meldais apaugusioje pelkėje upės nėra. Tad lipu į kalną ir suku į Ginkūnus šiukšlių konteinerio ieškoti. Reikia atsikratyti maišelio, kurį prigriebiau parke.

Ginkūnai – priemiesčio gyvenvietė. Garsi tuo, kad čia dvarą turėjo grafas Zubovas, globojęs Šiaulių kairuolius ir taikęs pažangius kumečių išnaudojimo metodus (darbo bei gyvenimo sąlygos pas jį buvusios kiek geresnės nei aplinkiniuose dvaruose). Dabar ten kažkokių krikščionių labdaros centras. Konteinerį radau prie prekybcentrio. Vėl grįžtu atgal. Miesto kampe iš Ginkūnų ežero išteka mano ieškoma Kulpė – neišvaizdus, gal poros metrų upeliukas pabetonuotais krantais.

 

kulpe_10

 

Pačiose ištakose upelis kiek patvenktas, per užtvanką šniokščia vanduo. Pirmoji užtvanka čia statyta 1880 m., vanduo pakeltas pora metrų. Galima būtų pastatyti kokį nedidelį malūną ar mažos galios elektrinę. Tiesa, tam šiek tiek trukdo kelias, bet inžineriniai minčiai tai neturėtų būti rimta kliūtis. O ir milijardų, kaip atominė, tai nekainuotų. Tiesa energijos gamintų ne kažkiek, bet piko valandom galėtų būti paspirtis. Panašus tilptų ir Prūdelyje, ten patvenkta gerokai aukščiau – apie 3 metrus. Lietuvoje buvo pristatyta daugybė mažų upeliukų užtvankų, šiandien jos niekam nereikalingos, tik pūdo vandenį. Energetikai susižavėjo AE ir spjovė į mažo galingumo projektus. Kada pagaliau žmonės vėl atras seną tiesą „Kas maža, tas gražu“?..  Po Tilžės gatve Kulpė sugrūsta į betoninę pralaidą.

 

kulpe_11

 

Kitoje gatvės pusėje ji rami, atrodo, būtų galima baidare ar gumine valtele praplaukti. Bet toliau stovi buvę valymo įrengimai, gali būti, kad šalia jų upė užžėlusi, nepraplaukiama. Reikia pažiūrėti.

 

kulpe_12

 

Valymo įrengimai pasitiko netvarka. Siurblinė be durų, išplėšta ir apsemta vandens. Lauke pilna hidrotechninių įrenginių, į kuriuos galima įkristi, o įkritus – paskęsti. Jokio perspėjimo, kad čia vaikščioti nesaugu. Kad būtų dar pavojingiau, viskas apžėlę kaklą siekiančiomis dilgelėmis. Prie Kulpės prieiti galima vienoje vietoje – ten iš seniau likęs betoninis tiltelis. Upė užžėlusi, bet siaura valtele prasibrautum.

 

kulpe_13

 

Valymo įrenginiai šioje vietoje pastatyti 1953-1959 metais. Taip bandyta gelbėti tuo metu jau itin užterštus Talšos ir Ginkūnų ežerus. 1967 m. čia buvo pastatyti pirmi Baltijos šalyse biologinio vandens valymo įrenginiai. Bet miestas augo ir mažutei Kulpei nuotekų buvo per daug. 1996 m. Lietuvos seimas konstatavo, kad Kulpėje nitritų norma viršijama 13 kartų, amonio ir azoto – 27 kartus, fosfatų – 10-26 kartus. Miestui teko statyti naujus valymo įrenginius, kelti šį ūkį į Aukštrakius.

 

kulpe_14

 

Toliau einant Pakruojo gatve stovi trijų aukštų pastatas išdaužytais langais. Kadaise čia buvo administracinis pastatas. Matydamas tokius neūkiškumo pavyzdžius bjauriuosi privačia nuosavybe. Tai ideali vieta skvotui ar jaunimo centrui, bet jei tik kas sugalvos čia kurtis, „šeimininkai“ tuoj prisimins savo teises ir ims reikalauti mokesčių.

 

Už pastato vaiduoklio bandau vėl pasukti Kulpės link. Pakrūmėse boluoja šiukšlės. Nežiūrint įvestos rinkliavos už šiukšlių išvežimą, dalis gyventojų vis tiek jų atsikrato tokiu būdu. Kelią prie Kulpės pastoja Sosnovskio barščių laukas. Tai tarsi priminimas, kaip mokslininkų neatsakingumas gali suniokoti gamtą. Augalas atvežtas į Lietuvą 1950 metais, buvo tikimasi, kad jis taps vertingu pašaru. Bet jis išplito ir užgožė vietinius augalus. Mano užtiktas keliolikos hektarų laukas – puikus to pavyzdys. Dabar „mokslas“ galvoja, kaip išnaikinti šį augalą. Įdomu, ar čia dar miesto, ar jau rajono teritorija?

 

kulpe_15

 

Prie upės prieiti nepavyko – kelią pastojo meldais apžėlusi senvagė. Pasukau į šoną. Maloniai pabendravau su dieduku, pakalbėjom apie Kulpę. Jis irgi džiaugėsi, kad upė tapo kur kas švaresnė. Sakė, kad prie Kryžių kalno ji jau netgi žuvinga. Minėjo lynus. Sakė, kad prie Kulpės galima prieiti tik prie buvusio mėsos kombinato.

 

Patraukiau į tą pusę. Priėjau apleistus dumblo sėsdinimo baseinus. Šalia – pora išdraskytų siurblinių užmūrytais langais. „Šiaulių vandenys“. modernizavę savo įrengimus ir perkėlę nuotėkų valymą į Aukštrakius, akivaizdžiai nepajėgė susitvarkyti su likusiu funkcionaliai nereikalingu dideliu turtu. O gal nė nenorėjo? Kas žino, gal išgrobstytos siurblinės ir išdaužyti langai slepia kažkur kitur nusėdusį nemenką turtą? Kaip paminklas neūkiškumui ten pat stūkso keliolikos metrų sustumdyto grunto kalva. Gamta ją apardė, ir ji atrodo lyg kokia natūrali atodanga.

 

kulpe_16

 

Toliau keliauju Pakruojo gatve. Aplankiau kelias kol kas sėkmingai veikiančias pramonės įmones, islandų – mezgančią žvejybinius tinklus, ir pora lietuviškų – viena skelbiasi santechnikos rojumi, kita gamina plastikinius langus. Senukas nemelavo – prie buvusio mėsos kombinato, šalia Basanavičiaus gatvės galima lengvai prieiti prie Kulpės. Upelė vandeninga ir graži, tik jos nedaug. Išlindusi iš po Basanavičiaus gatvės, ji už keliolikos metrų neria po geležinkeliu. Tuoj už geležinkelio „bėgdama“ iš miesto, Kulpė pasirodo visu savo grožiu.

 

kulpe_17

 

Nufotografuoju ją atminimui ir suku namų link. Grįždamas dar aplankau Gyvūnų globos namus ir šalia jų esančią sentikių cerkvę G. Jankausko gatvėje. Globos namų pastatas statytas senai, pastatas man gražus. Šiauliuose tokių pastatų – kai tarp plytų buvo dedamos medinės konstrukcijos – mažai. Cerkvė –  Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių maldos namai – tai sutvarkytas pastatas, iki 1993 metų jame buvo įsikūrusi karinio miestelio valgykla. Aplink visokios karinio miestelio griuvenos, o nuo cerkvės dvelkia senove – religija įneša kitokios dvasios. Šalia karinio miestelio Vaidoto ir Žemaitės gatvių kampe – vokiečių, pakliuvusių į nelaisvę po Antrojo pasaulinio karo, kapai. Nedidelis plotelis, keli žemi kryželiai. Jei ne jie ir tvora, nė nepagalvotum, kad čia palaidoti žmonės.

 

Vėl grįžtu prie Talšos. Pievoje aptverti visokiaui meteorologijos prietaisai. Aš tą vietą labiau prisimenu kaip aikštelę, iš kur „mus jaunus vaiskan rinko...“. Keliolika, o gal net keliasdešimt metų čia rikdavosi šauktiniai ir juos palydintieji. Dažniausiai girti sėsdavo į autobusą ir keliems metams iš civilių virsdavo kariškiais. Aš, įlipęs čia į autobusą, po kelių savaičių atsitokėjau jau kaip karinis statybininkas.

 

Šalia krūmais apaugęs kalnelis – kapinės. Už kilometro miesto pusėn yra senosios Šiaulių miesto kapinės, šalia jų – stačiatikių. Į kitą pusę – Ginkūnų laisvamanių, o kiek toliau – naujosios Šiaulių miesto kapinės, o šios – evangelikų liuteronų. Suku į Kalniuką. Smėlio gatvė. Po karo mamos tėvai, išsigandę tremties ir pabėgę iš kaimo, šioje gatvelėje nuomojosi kampą. Už Kalniuko kelias suka palei senųjų kapinių tvorą. Po jas galima būtų daug vaikščioti, bet aš su dviračiu, tad apsiriboju tuo, kas šalia tvoros.

 

Aplankau paminklą 1941-1944 m. nužudytiems karo belaisviams. Jis stačiatikių kapų kampe. Gražus akmuo, jokios ideologinės pompastikos. Toliau, tarp stačiatikių kapų ir senųjų miesto kapinių – komjaunuolio Broniaus Grigo kapas. Kapas sutvarkytas, bet kukliai. Beje, ši vieta tarp katalikų ir pravoslavų kapinių – nešventinta žemė, kurioje buvo laidojami savižudžiai ir bedieviai, bažnyčiai ir valdžiai neįtikę asmenys. Joje guli ir 1831 metų, ir 1863 metų sukilimų dalyviai.

 

Prisimenu, paminklas B. Grigui tarybiniais metais stovėjo prie „Palydovo“ kino teatro. Netoli kalėjimo, kur jis 1938 m. balandžio 16 d. mirė nesulaukęs medicininės pagalbos. Tarybiniais metais dabartinė filosofo Stasio Šalkauskio gatvė vadinosi B. Grigo vardu. Beje, S. Šalkauskis irgi guli šiose kapinėse. Tuo metu buvo akcentuojama, kad B. Grigas – komjaunuolis. 1932 m. dvidešimtmetis vaikinas buvo Panevėžio rajono komjaunimo sekretorius. Dabar tiek ir teprisimenama, o paminklas išvežtas į Grūto parką. Man įdomesnė kita jo veikla. Jis – vienas iš 1932 m. gruodžio 17 d. bedarbių demonstracijos organizatorių. 1933 m. už šią veiklą nuteistas 9 metams kalėti. Beje, 2012 m. kovo 20 d. sueis 100 metų nuo jo gimimo datos. Gal vertėtų paminėti šį bedarbių judėjimo pionierių?

 

Bet man norisi mano. Kertu palei ežerą iš vamzdžio išleistą ir dėl to į griovį panašesnį Rūdės upelį. Rūdės  pavadinimas šiauliečiams labiau siejasi su gatve, nes upelis po ja „pakavotas“  jau seniai – gal prieš keliasdešimt metų. Tai tiek Kulpės paieškų. Kelionė truko tris valandas. Manau, visai neblogas alternatyvaus turizmo maršrutas.

 

2011 07 17

 

Komentarai  

 
0 # aakopla Y-m-d H:i
ar galiu ir aš jums siųsti savo kelionių įspūdžius? ir jūs juos publikuosit?
 
 
0 # aaaamhj Y-m-d H:i
Ar publikuosit ir mano kelionių įspudžius?
 
 
+2 # dddddd Y-m-d H:i
Gal per daug mėgavimosi savo žiniomis, bet yra ir įdomių detalių. Man patiko.