Shlomo Krausas. Nevadinkite mūsų lepūnėliais
politika
lepuneliai_0       Vakar pagaliau nusikapsčiau iki protestuotojų palapinių miestelio, įsikūrusio Rotšildo bulvare, priešais „Gabimos“ kino teatrą, ir pafotografavau. Vietoje teksto pateikiu man patikusį vieno iš tos akcijos organizatorių Shlomo Krauso straipsnį. Taip sakant, kartų dialogas. Straipsnį patartina skaityti užsidėjus „Fiddler on the Roof" dainą.

 

 

 

***

 

Mūsų protesto jūs ypač nemėgstate. Nes jį atstovauja karta, kurią jūs niekinate. Gimusius 8-ajame, 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje įprasta vaizduoti išpaikintais individualistais, atitrūkusiais nuo tikrovės, paskendusiais asmeninėse problemose.

 

Pirmiausia, tokis nuomonės apie šiuolaikinį jaunimą laikosi „tarpinės“ kartos atstovai – tie, kurie gimė 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje. Karta su abejotinu identitetu, ant sidabrinės lėkštutės gavusi socialistinę valstybę, nutukusi nuo socialistinių barščių, o paskui užsipuolusi tą lėkštutę kaip nereikalingą, kad praturtėtų dar labiau. Karta, kurią apniko privatizacijos karštligė. Karta, palikusi mums išdegintą žemę ir nepakeliamą ekonominę tikrovę.

 

Kas ji tie lepūnėliai? Jauni izraeliečiai, kurie dirba už apgailėtiną atlyginimą, neturi jokių teisių darbe ir jokių ekonominių perspektyvų? Ar butų savininkai, gavę juos beveik veltui iš socialinės gerovės valstybės, kuri buvo sukurta jų tėvų? Dabar tie butai tapo vertingiausiu „tarpinės“ kartos pajamų šaltiniu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Dabartinė karta dirba kur kas daugiau, o gauna už darbą kur kas mažiau. Tegul mūsų neklaidina „neribotų šiuolaikinės ekonomikos galimybių“ iliuzija – judėjimas tarp klasių šiandien praktiškai neįmanomas. Kuo daugiau ir kuo sunkiau dirba viduriniosios klasės gyventojų grupės atstovai, tuo nepakeliamiau ir sunkiau spaudžia mokesčių našta, neleidžianti jiems pasiekti tikros gerovės.

 

Tie, kas skatina milžinišką kapitalo ir išteklių koncentraciją Izraelio ekonomikoje, pasirūpins, kad už prekes ir paslaugas tektų mokėti pagal mūsų galimybių ribas. Nėra nė vienos industrinės Vakarų valstybės, kurioje išsilavinę ir talentingi žmonės, priklausantys „baltųjų apykaklių“ kategorijai, negalėtų sudurti galo su galu ir išgyventi iki kitos algos. Tie iš jų, kurie uždirba daugmaž pakankamai, yra priversti sutikti su 60 valandų darbo savaite, neskaitant papildomų darbų, kuriuos tenka dirbti namie ir per išeigines. Jūs, 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje gimusi karta, taip nedirbote.

 

Jūsų tėvų karta vis dar naudojasi visuotinės gerovės valstybės privilegijų likučiais – darbo lengvatomis, nuolatine darbo vieta, pensiniu aprūpinimu. Šiandieniniai samdomi darbuotojai yra visiškai neapsaugoti, jų gali atsikratyti bet kuriuo metu, juos bet kurią minutę gali pakeisti. Įdarbinimas per darbo agentūras ir individualūs kontraktai paverčia darbo įstatymus tuščiu skambesiu. Darbdavys neatsako už nieką. Jums viskas klostėsi kitaip, nes jūs gimėte šalyje, kurioje veikė visai kitokia darbo rinka. Jus gynė įstatymai ir kolektyvinės sutartys, sudarytos jūsų tėvų. Ir jūs drįstate vadinti mus „išpaikintais lepūnėliais“, nes mes kovojame už tas elementarias teises, kurios jums buvo savaime suprantamos?

 

Jūs iš aukšto žvilgčiojate į jaunus žmones, pasistačiusius palapines Rotšildo bulvare, ir niekinančiai pliauškiate liežuviu: „Tegul važiuoja į provinciją“. O patys jūs toliau gyvenate tvarkinguose priemiesčiuose, kurių prisistatėte per pastarąjį dešimtmetį. Kokioje provincijoje gyvenote jūs? Gal jūs jaunystėje sausinote maliarines pelkes? Izraelio periferija, kuria jūs taip didžiuojatės, buvo jūsų sukurta siekiant atsikratyti socialiai silpnais ir neturtingais – nugrūsti juos toliau nuo akių ir pamiršti. Tegul pūva besivystančiuose miestuose su abejotina infrastruktūra, neefektyvia transporto sistema ir darbo vietų stoka. Tos gyvenvietės tikrai nėra mus tenkinanti šalies centro miestų alternatyva.

 

Kur dirbs tie jauni žmonės, kuriems jūs siūlote vykti į Negebą ir Galilėją? Apie Telavivo megapolį sau pasistatėte antrąjį urbanistinį žiedą – penkių kambarių butus, plentus, prekybos centrus. Miegamuosiuose rajonuose nėra nei normalių gatvių, nei normalaus bendruomeninio gyvenimo. Kiek vieno kambario butų nuomai galima rasti Petach Tikvoje? Kiek dviejų kambarių butų planuojama pastatyti Kfar Saboje?

 

Girdėjau, kaip kai kurie iš jūsų pasakojo apie sunkias gyvenimo sąlygas, kuriomis jūs gyvenote studentaudami. Na, ir mes gyvename byrančiuose butuose, kurie atitinka 6-ojo dešimtmečio pradžios standartus (ir kurie nebuvo remontuoti nuo tų senų laikų). Tų butų savininkai neturi nė mažiausio intereso laikyti juos tvarkingus. Baltojo miesto kvartaluose viešpatauja puvėsiai ir nuosmukis. Juk nenaudinga remontuoti būstą, kuris ir taip neša nemažas pajamas. Jūs niekada neapsigyventumėte griūvančiuose pastatuose.

 

Šūkis „Mokykis, dirbk ir siek sėkmės!“ senai jau tapo iliuziniu melu ir nebeteko prasmės. Mes praradome bet kokią viltį. Net turėdami du akademinius laipsnius, dirbdami nuo ryto iki vakaro, galime tikėtis tik nenuskęsti. Socialinis saugumas ir ekonominė gerovė tapo privilegija tų, kurie gavo palikimą, o ne tų, kurie daug ir sunkiai dirba. Aš neneigiu: daugelis iš jūsų pradėjo savo gyvenimą nuo nulio, visko pasiekėt ir praturtėjot sunkiai dirbdami. Bet supraskite: tokios galimybės mums nebėra.

 

Dabartinė socialinė santvarka rėmėsi iliuzija, kad studentai mieliau praleis laisvą valandą dirbdami papildomą darbą, o ne protestuodami (jūs tai vadinote „socialine apatija“). Bet ir ši iliuzija sugriauta. Elementari aritmetika: paimkite vidutinį atlyginimą (netgi pridėkite prie jo kelis tūkstančius šekelių), atskaičiuokite išlaidas pragyvenimui ir suskaičiuokite, kiek laiko reikės sukaupti 300 tūkstančių šekelių (minimalus kapitalas, reikalingas nusipirkti įprastą butą bet kuriame šalies mieste). Jums nereikėjo taip sunkiai dirbti dėl pastogės.

 

Tad nevadinkite išpaikintais lepūnėliais palapinių protesto dalyvių, kurie pradėjo kovą už tas teises, kurias gavote kaip savaime suprantamą dalyką. Nežiūrėkite niekinančiai į jaunus izraeliečius, kuriems teko kautis tikrame kovos lauke. Į karą jie ėjo mąstydami apie savo gyvenimo prieštaravimus, apie kuriuos mąstyti jums neteko.

 

Likimo ironija, kad senatvėje jums vėl prireiks dosnios socialinės paramos. Bet tuo metu valdys beširdžiai egocentrikai, kuriuos jūs išmokėte gyventi pagal agresyvios ekonomikos vilkų įstatymus. Mes jums paaiškinsime, kad vaistų ir senatvės priežiūros kainos priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Jūs gi mus suprasite, tiesa?

 

http://guy-gomel.livejournal.com vertė E. B.

2011 07 23

 

lepuneliai_1

 

lepuneliai_3

 

lepuneliai_2

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti