Eugenijus Misiūnas. Kaip lietuviams atsikratyti antisemitų vardo
politika

antisemitism lithuania„Sakoma, kad Airija turi garbės būti vienintele šalimi, kuri niekada nepersekiojo žydų. Ar žinojote tai? Ne. O ar žinote kodėl? Todėl, kad ji niekada jų neįsileido. Štai kodėl.” Lietuva, kaip žinome iš istorijos, juos įsileido...

 

Beje, misteris Dyzis, Jameso Joyce'o knygos „Ulisas” personažas, kurio žodžius apie Airiją pacitavau, buvo ne visai tikslus. Tuo metu (beveik prieš šimtą metų) Airija nebuvo vienintelė šalis, „kuri niekada nepersekiojo žydų”, – tokia buvo ir Lietuva – lietuvių ir žydų santykiai draugiški, Vilnius net buvo tituluojamas Šiaurės Jeruzale.

 

Kas atsitiko XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, visiems gerai žinoma. Nuo tada „special relation” (specialūs santykiai) tarp lietuvių ir žydų komplikavosi. Tai tęsiasi iki šiol, todėl neturėtų stebinti, kad lietuvių žiniasklaidoje – ir Lietuvoje, ir išeivijoje („Amerikos lietuvis” – ne išimtis) – niekaip nesiliauja diskusijos „žydų klausimu”, nepaprastai jautriai reaguojama į vieną ar kitą nuomonę, vertinančią tiek lietuvių, dalyvavusių nusikaltimuose – talkinusių naciams žudant žydus, tiek ir dalies žydų tautybės asmenų vaidmenį sovietų okupacijos metais, tiek ir vertinant šių dienų pasaulio realijas – žydų tautybės žmonių įtaką Amerikos politikai bei viso pasaulio finansinei tvarkai ar Izraelio valstybės elgesį palestiniečių atžvilgiu.

 

Dažnai pagalvodavau – ir kaip mums nenusibosta kalbėti apie tą patį – tai tik nukreipia žmonių dėmesį, atitraukia juos nuo svarbių socialinių problemų sprendimo ir nuo kovos už savo teises (valdžiai tai yra labai paranku), bet, matyt, žydai – viena tų amžinų temų, tokių kaip emigracija ir sugrįžimas (posakį „amžinas žydas” šiuo metu sėkmingai gali sau taikyti ir nemaža mūsų tautos dalis), kurios jaudina žmoniją nuo biblinių laikų. Prie šių temų nori nenori vėl ir vėl bus sugrįžtama, bent tol, kol gyvuos religijos (visi žinome, kad didžiosios monoteistinės religijos turi bendras šaknis – sukurtos atpasakojant žydų tautos istoriją, tik papildžius ją stebuklais ir mitais) ir kol egzistuos valstybės (tarp jų ir Izraelis), susikūrę nacionaliniu pagrindu. Bent jau šį šimtmetį nei religijos, nei tautinės valstybės, panašu, neišnyks.

 

Lietuva, kurioje karo metais buvo sunaikinta du šimtai tūkstančių jos piliečių žydų, niekada neužmirš šio tragiško savo istorijos tarpsnio. Atgavus nepriklausomybę Prezidentas A. Brazauskas atsiprašė žydų tautos už tai, kad ir tarp lietuvių buvo nacių talkininkų, žudžiusių žydus (dr. Arūno Bubnio, tyrinėjusio archyvinę medžiagą, išvada: „Šiuo metu turimais duomenimis, galima tvirtinti, kad žudynėse tiesiogiai dalyvavo arba „akcijų” metu aukas saugojo apie 1000 policininkų, tarnavusių batalionuose”). Panašiai tiek buvo ir pasaulio teisuolių, gelbėjusių žydus.

 

Turime suprasti, kad išgamų visose tautose buvo, yra ir bus. Svarbiausia, kad jiems niekada nebūtų sudarytos sąlygos nebaudžiamiems nusikalsti. Šiandien Lietuvoje smerkiamas antisemitizmas ir neonacizmas, o ir pasaulis šiandien ne toks, koks buvo praėjusio šimtmečio pradžioje, tad panašūs nusikaltimai atrodo neįsivaizduojami. Nežiūrint to, nusiraminti nereikėtų, juolab kad ne vienoje šalyje (taip pat ir Lietuvoje) stiprėja nacionalistinės, antiislamiškos, taip pat ir antisemitinės nuotaikos. O nuo nacionalizmo iki rasizmo ir fašizmo tik keletas žingsnių.

 

Nors žydų šiuo metu Lietuvoje gyvena vos keli tūkstančiai, nei tikro, nei įsivaizduojamo pavojaus jie kelti negali, tačiau antisemitinių išpuolių ir pasisakymų, ypač internetinėje erdvėje, pasitaiko vis dažniau, neigiami stereotipai apie žydus dar gajūs. Kokios to priežastys ir kiek patys žydai „kalti” dėl tokių antisemitinių nuotaikų renesanso Lietuvoje, iki šiol aiškiai nėra atsakyta.

 

Vadinamojo buitinio antisemitizmo faktų gali išvardyti kiekvienas, gimęs ir augęs sovietų valdymo laikotarpiu. Mamos ir močiutės vaikus su „žydais” supažindindavo liepdamos juos išsikrapštyti iš nosies. Vaikai, žaisdami „skiniuką” (slėpynes), išsirinkdavo, kuriam iš jų „kniaupti”, dažniausiai išsiskaičiuodami „lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom...”, ir jų niekas dėl to nesudrausdavo. Sovietų okupacijos metais apie žydų bendruomenės nuopelnus tarpukario Lietuvoje nebuvo kalbama, todėl auganti karta neįsivaizdavo, kiek daug Lietuva prarado. Apie holokaustą turi žinoti auganti karta, žymiai plačiau apie tai turi būti supažindinama istorijos pamokose, tolerancijos mokyti reikia pradėti nuo mažų dienų, o vis dar pasitaikančios nepakantumo kitokiems apraiškos, netgi tokios „nekaltos” kaip buitinis antisemitizmas, visuomenėje turi sulaukti griežto atkirčio.

 

Su tuo tikriausiai sutiks didžioji lietuvių dalis. Tačiau kyla klausimas – ar galima būti antifašistu, nesitaikstyti su jokiais neonacių ir nacionalistų išsišokimais ir tuo pat metu kritikuoti Izraelį be baimės būti apšauktam antisemitu? Kur ta riba tarp antisemitizmo ir pagrįstos Izraelio politikos kritikos. Kiek tiesos tvirtinimuose, kad šiuo metu kairiųjų pažiūrų žmonės Europoje kelia didesnį pavojų antisemitizmo plitimui nei neonaciai?

 

Gaza šiandien yra didžiausias pasaulyje getas ar kalėjimas po atviru dangum. Sunku suvokti, kad žydai, patys patyrę didžiausias kančias, šiandien nacionalistinę ir atvirai rasistinę apartheido ideologiją padarė savo valstybės politika. Kad tai nusikaltimas, kad Izraelis nuolat pažeidinėja tarptautinę teisę – akivaizdu. Tuo abejojančių pasaulyje nedaug. Jungtinių Tautų Organizacijoje dažniausiai vienintelės JAV vetuoja rezoliucijas, smerkiančias Izraelį ir reikalaujančias išvesti karius iš okupuotų teritorijų bei sustabdyti nelegalias statybas palestiniečių žemėse. Gazos blokada – tai kolektyvinė bausmė palestiniečiams už tai, kad rinkimuose jie balsavo už „Hamas”.

 

Paradoksas, bet nacių ideologai taip pat taikė kolektyvinę atsakomybę žydų tautos žmonėms. Toks nusikalstamas Izraelio elgesys palestiniečių atžvilgiu kelia pagrįstą viso pasaulio žmonių pasipiktinimą ir pirmiausia nukreiptas prieš žydų valstybės vyriausybę, tačiau išlieka pavojus, kad neišspręstas Izraelio ir Palestinos konfliktas skatins antisemitines nuotaikas visame pasaulyje.

 

Geriausia pagalba žydams, kad nekiltų nauja antisemitizmo banga – tarptautinės bendruomenės, taip pat ir Lietuvos, spaudimas Izraelio politikams, nusikaltėliškos valstybės valdančiųjų kritika ir visiška izoliacija, tokia, kokia buvo taikoma Pietų Afrikos Respublikai, tol, kol bus atsisakyta rasistinės apartheido politikos palestiniečių atžvilgiu. Taikus ir nepažeidinėjantis tarptautinių susitarimų Izraelis sulauktų milijonų draugų, rėmėjų ir simpatikų visame pasaulyje, o pati sąvoka antisemitizmas būtų galutinai užmiršta.

 

Airija, „kurioje niekad nebuvo persekiojami žydai” ir kurią kaip pavyzdį lietuviams nuolat rodo Lietuvos valdantieji, galėtų būti ir pavyzdžiu, kaip šioje šalyje pilietinė visuomenė toleruoja kitokius – gėjus, įvairiausių tautų bei rasių žmones ir kartu nelieka abejinga kitose šalyse vykstantiems procesams – teikia nemažą humanitarinę pagalbą Afrikos šalims, Gazos gyventojams, smerkia Izraelio nusikalstamą politiką palestiniečių atžvilgiu.

 

Airijoje aktyvus antikarinis judėjimas, nuolat rengiamos demonstracijos ir piketai prie Izraelio ambasados. Airių aktyvistai jau antri metai iš eilės pasiuntė laivą, šį kartą su tarptautine Taikos flotile II, kuris gabeno humanitarinį krovinį ir stengėsi prasiveržti į Izraelio blokuojamą Gazą. Tik Izraelio diversija prieš laivą privertė nutraukti kelionę. Birželio mėnesį vykusios demonstracijos metu dalyvavo ir trys Airijos parlamento nariai, kurie smerkdami neteisėtus Izraelio veiksmus ragino tarptautinę bendriją nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su Izraeliu.

 

Lietuvoje nieko panašaus nevyksta, dar daugiau, tarp Lietuvos ir Izraelio elgesio galima surasti paralelių. Atrodo, abiejų šalių žmonės serga užmaršumo liga. Lietuva, pati buvusi okupuota pusę amžiaus, nejausdama jokio sąžinės graužimo prisideda okupuojant mums nieko nepadariusias valstybes. Izraelio, pažeidinėjančio tarptautinę teisę, atžvilgiu Lietuva turėtų užimti bekompromisinę poziciją. Rugsėjo mėnesį SNO bus balsuojama dėl Palestinos valstybės pripažinimo. Lietuvos žmonės turi prisiminti Islandiją – pirmąją šalį, pripažinusią atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, ir to paties pareikalauti iš savo politikų – pripažinti nepriklausomą Palestiną.

 

Deja, užuot pasmerkusi Izraelį, dabartinė Kubiliaus konservatorių vyriausybė stengiasi įtikti Amerikos ir Izraelio žydų organizacijoms – už nacių ir sovietų nusikaltimus prieš žydų tautybės žmones prisiima kaltę tik sau (tiksliau, ją perkelia visiems Lietuvos žmonėms) ir krizės sąlygomis mokesčių mokėtojų pinigais pasiruošusi sumokėti – net neaišku kam – milžiniškas sumas už apgriuvusias sinagogas, kurių niekam nereikia ir kurių neįmanoma parduoti. Po šio Seimo pasižadėjimo išmokėti kompensacijas žydams bus peno lietuvių ultranacionalistams ir žydų nemėgėjams. Niekas nepaklausė žmonių, ką jie apie tai galvoja.

 

O gal geriau reikėjo sugrąžinti žydų religinių bendruomenių turtą išlikusiems litvakų palikuonims, suteikti jiems Lietuvos pilietybę ir kviesti keltis į Lietuvą. Tegul jie kuriasi ir atstato sinagogas, tegul vysto verslą, juk Lietuvoje taip trūksta darbuotojų, ypač aukštos kvalifikacijos. Žydai į Izraelį sugrįžo po 2000 metų. Kodėl į Šiaurės Jeruzalę negalėtų sugrįžti po septynių dešimtmečių? Niekas tuomet Lietuvos neapkaltintų antisemitizmu, o su žydų bendrapiliečių pagalba greičiau ir mažiau skausmingai išeitume iš krizės.

 

Amerikos lietuvis

2011 08 01

Lietuvoje ir šiandien pasitaiko bjaurių antisemitinių išpuolių

hitleris buvo teisus

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti