Londono riaušės: smurtas ir jo kontekstas
politika

00totty 3       “Tie, kurių niekas negirdi, kalba riaušėmis” – Martinas Lutheris Kingas

 

       Šeštadienio vakarą prisiklijavau prie savo kompiuterio, kai Twitteryje pasirodė pirmosios žinutės apie riaušes prie Totenhamo gatvėje. Policijos mašinos, apmėtomos benzininėmis bombomis, plėšiamos parduotuvės, deginami pastatai – visa tai atrodė siurrealistiška; be abejonės, tai, kas vyksta, turi tapti vienu reikšmingiausių šiuolaikinės Britanijos istorijos įvykių. Deja, viskas buvo iki blogumo pažįstama.

 

       Kalbama, kad riaušės prasidėjo po to, kai taikiame proteste, kur žmonės reikalavo iš policijos atsakymų po 29 metų keturių vaikų tėvo Marko Duggano nužudymo praėjusią savaitę, buvo sumušta šešiolikametė mergaitė.

 

 

       Iškyla paralelės su 1985-aisiais įvykusiomis Broadwater Farm riaušėmis. Pastarosios tapo bendruomenės atsaku į tragišką Cynthios Jarrett mirtį: ji buvo nužudyta policijos reido į jos namus metu. Savaitę prieš Cynthios mirtį policija Brikstone peršovė ir paralyžiavo Cherry Groce. Dar prieš kelis metus žinia, kad policijos rankose mirė jaunas juodaodis berniukas Michaelas Bailey‘is, išprovokavo liūdnai pagarsėjusias Brikstono riaušes. Tuo tarpu šiemet dar lieka nepamiršta Smiley Culture mirtis.

 

       Nors sprogimą paskatino šios kibirkštys, išaugusi įtampa buvo dešimtmečius trunkančio neteisingumo, nelygybės ir skurdo, kurį išgyvena šios bendruomenės, rezultatas.

 

       Priešingai nei praėjusiais metais vykusiose studentų ar prieš biudžeto karpymus nukreiptose demonstracijose, Totenhamo riaušėse nebuvo nieko, kas primintų viduriniąją klasę. Šalia Totenhamo yra Haringėjus, kuris yra vienas skurdžiausių rajonų Londone ir visoje Anglijoje. Čia 61% vaikų gyvena mažas pajamas gaunančiose šeimose.

 

       Aštrėjant recesijai, buvo apkarpytas biudžetas, skirtas jaunimo reikalams, augo mokesčiai už mokslus ir griuvus jaunimo užimtumo sistemai, tokiose bendruomenėse, kaip Totenhamas, jaunimas pasmerkiamas dar didesniam skurdui. Kai ima pūliuoti ekonominės, socialinės ir politinės žaizdos, savaime įsismelkia neviltis.

 

       Santykiuose tarp bendruomenės ir policijos pajėgų įsigali rasizmas, policijos piktadarybės, priešiškumas ir nepasitikėjimas. Per paskutinius 12 metų policijos priežiūroje mirė 333 žmonės, ir dėl to nebuvo apkaltintas nė vienas policininkas.

 

      

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


       Smurtas ir balsas: galingieji prieš bejėgius

 

       Smurto Totenhame priežastys glūdi didesnėse bėdose nei Duggano mirtis – tokius veiksmus sąlygojo kolektyvinė atmintis, kalbanti apie neteisingumą, nelygybę ir iš skurdo kylantį susvetimėjimą. Niekam nepatinka smurtas ir griovimas prie savų durų. Bet, kaip ir Thatcher laikais, tai gerai parodo, kaip į permainas visuomenėje reaguoja nuskurdę, jauni spalvoti žmonės. Smurtas tokiuose rajonuose suteikia erdvės veikti tiems, kurių kitaip niekas neišgirs ir nespręs jų problemų. Smurtas vienaip atrodo tiems, kurie turi galią, kitaip – tiems, kurie jos neturi.

 

       Smerkiantieji pastarųjų naktų įvykius šiauriniame Londone ir kitur, galėtų pažvelgti plačiau: Britanija yra šalis, kur 10% turtingiausių žmonių verčiasi 100 kartų geriau nei labiausiai nuskurdę, vieninteliu sprendimu griūvant ekonomikai laikomas įsiskolinimais pagrįstas vartojimas, o, pasak OECD šaltinių, socialinis mobilumas yra žemesnis nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje.

 

       

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

       Kaip savo knygoje rašo Richardas Wilkinsonas ir Kate Pickett, tokie dalykai, kurie dažnai apibūdinami kaip „socialinės problemos“ (nusikaltimai, prasta sveikata, perpildyti kalėjimai, protiniai negalavimai) yra daug labiau paplitę nelygybėje gyvenančiose visuomenėse nei tose, kuriose egzistuoja geresnis paskirstymas ir yra mažesnė atskirtis tarp turtingiausių ir skurdžiausiai gyvenančių žmonių. Dešimtmečiais kerojęs individualizmas, konkurencija ir valstybės skatintas savanaudiškumas – o taip pat sistemingas profsąjungų triuškinimas ir nesutinkančiųjų su „viešąja nuomone“ kriminalizavimas – pavertė Britaniją nelygybėje gyvenančia visuomene.

 

       Degančių pastatų, automobilių ir apiplėštų parduotuvių vaizdai tampa masalu spektaklį kuriančiai žiniasklaidai, kuriai svarbios naujos istorijos ir naujos socialinės grupės, kurias galima demonizuoti, bet mes nesuprasime nieko apie šiuos įvykius, jei ignoruosime jų istoriją ir kontekstą.

 

       Pagal hanariaz.com ir The Guardian parengė KP

       Anarchija.lt

       2011.08.09.