Penny Red. Panika Londono gatvėse
politika

00london-riots-looting      Kartu su keliais sukrėstais draugais glaudžiamės mano svetainėje ir stebime, kaip dega mūsų miestas. BBC vieną po kito transliuoja reportažus su degančiais automobiliais ir gatvių mūšiais Hoknėjuje, raitąja policija Levišame, pragariškose liepsnose skęstančius namus ir parduotuves Kroidone ir Pekhame. Praėjusią naktį buvo plėšiama Enfilde, Brikstone ir Vudgryne. Sulaikyti šimtai žmonių, dešimtys rimtai sužeisti. Bus stebuklas, jei šią naktį niekas nežus.

 

       Tai jau trečia iš eilės riaušių naktis Londone, chaosas jau sklinda į Lydsą, Liverpulį, Bristolį ir Birmingemą. Politikai ir policijos pareigūnai, kurie tik prieš kelias valandas akmeniniais veidais postringavo apie nusikaltimus, dabar paprasčiausiai maldauja jaunų Britanijos žmonių, gyvenančių kituose miestuose, grįžti namo. Britanija yra lyg perdžiūvęs pūzras, o penktadienį kažkas uždegė degtuką. Kaip, po velnių, taip atsitiko? Ir ką mes dabar darysime?

 

       Bandantys paaiškinti riaušes komentatoriai pradeda nuo prievartos pasmerkimo ritualo, lyg nebūtų aišku, kad padegimai, apiplėšimai ir turto grobimai yra bjaurūs reiškiniai. Tai turėtų būti aišku kiekvienam, šiuo metu per BBC stebinčiam pleškantį Kroidoną. Davidas Lammy'is, parlamento narys iš Totenhemo, suirutę pavadino „beprotiška ir beprasmiška“. Tai, kas vyksta, Nickas Cleggas pavadino „nereikšminga oportunistine vagyste ir prievarta". Kalbėdamas iš savo atostogų vilos Toskanoje, premjerministras Davidas Cameronas, kuris galiausiai nutarė grįžti ir imtis atsakomybės, paprasčiausiai pasakė, kad socialinis neturtingiausių rajonų maištas yra „visiškai nepriimtinas“.

 

       Prievarta gatvėse buvo smerkiama kaip „paprasčiausias nusikalstamumas“, kaip „smurtaujančios mažumos“ darbas ar kaip „oportunizmas“. Toks vertinimas visiškai nepakankamas. Nėra prasmės kalbėti apie plintantį socialinį maištą. Neturintys užsiėmimo ir neturintys ką prarasti jauni ir pikti žmonės savo įsiūtį nukreipia prieš savo pačių bendruomenes, ir jie žino, kad niekas negali jų sustabdyti. Šiąnakt viename puikiausių pasaulio miestų pati visuomenė plėšo save į gabalus.

 

       Prievarta retai būna beprasmė. Pastato padegimo, parduotuvės suniokojimo ar policininko šūvio į jauną žmogų priežastys gali būti sunkiai matomos net žmogui, padegusiam kilimą ar nuspaudusiam pistoleto gaiduką, tačiau priežastys vis dėlto yra. Be jokios abejonės, riaušes sukėlė žymiai daugiau dalykų nei Marko Duggano mirtis, įžiebusi šeštadienio neramumus, kai po penkių valandų budėjimo prie Totenhemo policijos būstinės buvo supleškinti du policijos automobiliai. Taikus protestas dėl policijos nužudyto žmogaus, kai bendruomenė turi šimtus priežasčių nepasitikėti įstatymo galia ir tvarka, yra vienoks politinis pareiškimas. Parduotuvių šturmavimas dėl technologinių daikčiukų ar sportbačių, kurie kainuoja dešimt kartų daugiau nei tavo pašalpa, kuri tau jau nebepriklauso, yra kitoks politinis pareiškimas. Koordinuota ir plintanti pilietinio maišto skurdžiausiuose Britanijos rajonuose banga, kai iš sostinės ir visos šalies kovoti su policija traukia jauni žmonės, yra dar kitoks politinis pareiškimas.

 

       Po šių riaušių bus dar ilgai spėliojama, kas įvyko. Jau dabar internete pilna rasistinės smarvės ir pačių kvailiausių spekuliacijų. Tiesa ta, kad didžioji dalis žmonių nežino, kodėl tai vyksta. Jie nežino, nes jie nesidomėjo tomis bendruomenėmis. Niekas nesidomėjo Totenhemu nuo pat 1985 m. riaušių, kai jis dingo iš televizijos ekranų. Dauguma žmonių, kurie rašys ir kalbės apie šio savaitgalio riaušes, neturi nė menkiausio supratimo, ką reiškia gyventi bendruomenėje, kurioje nėra darbo, nėra vietos gyventi, o policija gatvėse nuolatos stabdo ir krato tave, grįžtantį iš mokyklos namo. Tie, kurie tą supranta, šią savaitę pradės aiškiai pamatę, kad galų gale – po dešimtmečius trukusio policijos bauginimo, ignoravimo, marginalizavimo ir bet kokių vilčių žlugdymo – jie pakliuvo į naujienas. Viename NBC reportaže jauno Totenhemo gyventojo buvo paklausta, ar riaušės iš tikro ko nors pasiekė:

 

       „Taip", – atsakė jaunuolis, – „jei ne riaušės, jūs dabar nekalbėtumėte su manimi, argi ne taip?". „Prieš du mėnesius mes marširavome prie Skotland Jardo. Mūsų buvo daugiau nei 2000, visi juodaodžiai, tai buvo taikus ir ramus protestas, ir žinote, ką? Apie tai spaudoje nė žodžio. Praėjusią naktį buvo šiek tiek riaušių ir plėšikavimų, ir... apsidairykit aplinkui". Lyg šydas nuo akių nukrito – kur tik dairaisi, dešimtys TV komandų ir žurnalistų, kalbinančių jaunus žmones...

 

       Visoje šalyje pilna bendruomenių, kurios niekam neįdomios, nebent įvyksta riaušės ar nužudomas kūdikis. Ką gi, dabar jie skiria dėmesio ir mums.

 

       Šią naktį socialinė tvarka ir įstatymo valdžia subyrėjo į šipulius. Miesto gyvenimas sustojo. Nebesaugu išeiti į gatvę. Holovėjaus rajone, kuriame gyvenu, prievarta alsuoja visai šalia. Man rašant šias eilutes plėšimai ir padegimai išsiplėtė mažiausiai į 50 įvairių JK vietovių, įskaitant dešimtis Londono rajonų. Bendruomenės susipriešino. „Guardian“ praneša apie konkuruojančių gaujų suformuotas fronto linijas. Atstumtiems, visuomenėje nevertinamiems ir neturintiems ko prarasti jauniems Britanijos žmonėms tapo aišku, kad šiąnakt jie gali daryti ką nori, ir policija visiškai bejėgė juos sustabdyti. Tokia yra riaušių esmė.

 

       Riaušės yra galia ir katarsis. Riaušės – tai ne blogas auklėjimas, ne naikinamos socialinės paslaugos jaunimui ir ne visi kiti žurnaliūgų lipdomi skuboti paaiškinimai. Struktūrinė nelygybė, kaip šiandien man priminė bičiulis, neišspręndžiama keliuose komitetuose. Žmonės kelia riaušes todėl, kad jos leidžia jiems pajusti savo galią, tegu ir vienai nakčiai. Žmonės dalyvauja riaušėse, nes visą gyvenimą jiems buvo sakoma, kad jie niekam tikę, ir jie staiga suvokia, kad visi kartu jie gali daryti ką tik nori. Žmonės, kuriems niekas nerodė pagarbos, kelia riaušes, nes jaučia, kad ir jie neturi priežasčių ką nors gerbti, ir tai plinta kaip ugnis šiltą vasaros naktį. Šiandien žmonės praranda savo namus, o šalis byra į šipulius.

 

       Niekas to nesitikėjo. To nenumatė vadinamieji lyderiai, kuriems prireikė visų trijų dienų, kad grįžtų iš savo užsienio atostogų į liepsnojančią šalį. Britaniją valdantys žmonės neturi nė menkiausio suvokimo, kokia baisi yra padėtis. Jie manė, kad praėjus trisdešimčiai metų, per kuriuosbuvo nuolat didinama nelygybė, ir atėjus ekonominiam nuosmukiio, jie gali atimti iš žmonių paskutinius viltį teikiančius dalykus – pašalpas, darbą, aukštojo išsilavinimo galimybes, paramos struktūras – ir nieko neatsitiks. Jie klydo. Todėl mano miestas liepsnoja. Jis ir toliau liepsnos, kol nenutrauksime šaltakraujiškų smerkimo aktų ir nepamėginsime suprasti tikrųjų pilietinio maišto Britanijoje priežasčių. Leiskite man padėti jums: tai ne Twitter nuopelnas.

 

       Aš užstrigusi savo namuose, riaušės vyksta kiek žemiau, prie Chalk Farm. Ylingas, Klephemas ir Dalstonas suniokoti. Gatvėse apiplėšinėjami ir mušami žurnalistai, o riaušių policija priversta trauktis, jei tik ji apskritai pasirodo. Visoje šalyje padeginėjamos policijos būstinės. Šį rytą išsisklaidžius dūmams, tie, kurie galėjo miegoti, atsidurs chaoso apimtoje šalyje. Atmerksime akis baimei, rasizmui, smerkimui tiek iš kairės, tiek iš dešinės, ir nė vieni iš jų neapsaugos nuo to, kad tokie įvykiai gali pasikartoti, kada ekrano apačioje bauginančiai mirksi biržos krizės statistika. Dabar atėjo laikas burtis. Dabar laikas spręsti, ar pasiduosime neapykantai, ar atidėsime į šalį išankstines nuostatas ir dirbsime kartu. Dabar laikas spręsti, kokios šalies mes norime. Sekite #riotcleanup hashtag Twitteryje. Ir rūpinkitės vieni kitais.

 

       Iš http://pennyred.blogspot.com vertė RB.

       anarchija.lt

       2011.08.12.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti