Dmitrij Kolesnik. Kraujas mobiliajame telefone
politika

kongas 0Lygiai prieš 50 metų, paskutinę 1960 m. birželio savaitę buvo „išvaduotos“ iš karto 4 Afrikos valstybės (Madagaskaras, Malis, Somalis ir Kongas). Afriką išvadavo masiškai. Po to kolonijinė administracija išvyko, bet verslo interesai pasiliko: juos buvo galima atstovauti kitu būdu. Tarp Afrikos valstybių buvo tokių, kurios neturėjo naudingųjų iškasenų. Joms sąlyginai pasisekė. Šios valstybės nedomino buvusių kolonistų. Labiausiai nukentėjo tos šalys, kurios turėjo kažką vertingo.

 

Kongas yra viena turtingiausių planetos valstybių. Tačiau žmonės gyvena bene skurdžiausiai Žemėje. Yra Konge netgi toks palinkėjimas priešui: „Kad tu aukse gyventum…“

 

Mes visi naudojamės mobiliaisiais telefonais. Jų parduodama apie pusę milijardo per metus. Kiekviename jų naudojamas koltanas (kolumbito ir tantalito lydinys), gaunamas iš koltano rūdos, kurios 80% pasaulio klodų yra kaip tik Konge. Jau net nekalbant apie Konge esančius trečdalį pasaulio deimantų atsargų, beveik pusę kobalto atsargų, ketvirtadalį urano atsargų, o taip pat didelius naftos, vario, aukso ir sidabro telkinius. Viena turtingiausių valstybių pasaulyje galėjo gyventi bent jau kaip Jungtiniai Arabų Emyratai. Deja, yra kompanijos, tokios kaip „America Mineral Fields Inc.”, „Nokia”, „Siemens“, „Cobatt” (JAV), „H. C. Starck“ (Vokietija), „Ningxia” (Kinija) ir kt...

 

Jau 50 metų Konge praktiškai nenurimsta karas, turintis net tris pavadinimus: „Kongo pilietinis karas“, „Antrasis Afrikos karas“ ir „Pasaulinis kolumbito–tantalito karas“. Pradžioje kova vyko dėl deimantų, tačiau 9–ajame dešimtmetyje atsirado mobilieji telefonai, todėl prasidėjo kolumbito–tantalito bumas. Per pastaruosius 10 metų čia žuvo 6–10 mln. žmonių (remiantis skirtingais duomenimis). „Šventasis karas“ (taip jį vadina kai kurios grupuotės) tęsiasi dėl kolumbito–tantalito rūdynų, susikaupusių Pietų Kivos provincijoje. Iš čia masiškai bėga gyventojai (kas gali).

 

kongas 4

 

Konge savo interesus reiškia visi. Dėl kolumbito–tantalito kariauja tutsių ir hutų grupuotės (slepiančios prancūzų ir amerikiečių interesų konfliktą), religinės sektos, užsienio valstybių kariai, reguliarūs kaimyninių valstybių (Ruandos, Burundžio, Ugandos, Angolos) daliniai, rusų ir ukrainiečių lakūnai, kinų specialiosios pajėgos, prancūzų samdiniai, privačių belgų ir prancūzų kompanijų apsaugininkai. Visuotinis sąvartynas. Kolumbito–tantalito rūdynai susitelkę dviejuose nacionaliniuose parkuose, kuriuose per pastaruosius metus beveik neliko gyvūnų. Alkanos armijos suvalgė visas gorilas, dramblius ir žirafas, o pati vietovė dabar primena mėnulio peizažą.

 

Tarp kitko, kolumbito–tantalito klodai čia maišosi su radioaktyviojo urano klodais, o kolumbitas–tantalitas išgaunamas rankiniu būdu – kastuvais ir geležinėmis vonelėmis. Beveik pusė vaikų miršta gimdymo metu. Šachtininkai nešiojasi radioaktyviosios rūdos gabalėlius tiesiog kišenėse.

 

Dar viena turtingiausios šalies problema – badas. Valstybinėje ir sukilėlių armijose kariauja iki 70% šalies vyrų, likusieji kasa kolumbitą–tantalitą, gaudami maždaug 1-2 dolerius per dieną. Kasa šią rūdą pačių išraustose šachtose, kurios nuolat užgriūva šachtininkus. Žemės ūkiu praktiškai neužsiima niekas – nėra prasmės. Vis tiek, jei ne šiandien, tai ryt ateis kokia nors armija ir viską nušluos. Tik moterys kapstosi daržuose, norėdamos išmaitinti vaikus. Bet jos susiduria su dar viena problema – pagal vietinius papročius, išprievartavęs moterį kareivis, nebus baudžiamas.

 

Pietų Kivos provincijoje šiuo metu kasdien (!) žūva iki 1500 žmonių. Čia kariauja 33 ginkluotos grupuotės pagal principą: visi prieš visus. Blogiausia, kad atsiųsti taikdariai iš karto įsitraukia į rūdyno pelno dalybas – pasitaiko net tokių atvejų, jog yra susiremiama su „žydraisiais šalmais”. Kolumbitas–tantalitas reikalingas visiems – pelnas, gautas už jį, žymiai viršija pelną, gautą iš deimantų, urano ir aukso prekybos.

 

Vietiniai šamanai kolumbitą–tantalitą laiko „prakeiktu akmeniu“, tvirtindami, kad kol jo viso neiškas, ramybės Konge nebus.

 

Taip, 1960 m. iš Kongo pasitraukė belgų administracija, tačiau liko „L`Union Miniere” kompanija, kuriai liko aktualios deimantų kasyklos. Pasistengęs nacionalizuoti rūdynus, Lumumba, kaip žinoma, pragyveno neilgai. Į jo vietą pastatytas Mobutu 40 metų formaliai valdė sostinę, priimdavo karinius paradus, bet nesirūpino įvykiais pietinėse provincijose. Per tą laiką Kongas pateko tarp dešimt pačių neturtingiausių šalių, o Mobutu pateko į turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Belgų apsaugos firmų samdiniai tuo metu aktyviai kovojo su kitų firmų konkurentais, sukilėliais ir užpuolikais iš kaimyninių valstybių. Bet Mobutu buvo nuverstas vos prasidėjus kolumbito–tantalito bumui, paprastas karas įgavo negailestingų skerdynių pobūdį.

 

kongas 1

 

Pasaulinėse „peštynėse“ už kolumbitą–tantalitą, anot JTO Saugumo Tarybos informacijos, dalyvauja Belgija, Nyderlandai, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, JAV, Kanada, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, Indija ir Malaizija (neskaitant Afrikos valstybių). 10 metų JTO reikalauja įvesti embargą ginklų pristatymui į šį regioną, bet rezultatų nesimato. Kolumbitas–tantalitas ir ginklai neatsiejamai susiję. Kaip pasakė prezidentas iš kaimyninės Ruandos, dalyvaujančios kovoje už šią rūdą (pradžioje prancūzų kompanijų pusėje, o vėliau už JAV „Cobbat“ kompaniją): „Šis karas finansuoja pats save.“

 

Ginklai, būtini rūdynų užgrobimui, perkami už jau užgrobtą rūdą, po to už parduotą naują rūdą vėl perkami ginklai. Vien tik Kongas per dieną iššvaisto apie 1 mln. dolerių karui (kaip ir Ruanda). Dalis ginklų perkami ir už TVF kreditus. 2000 m. pradžioje TVF aukštai įvertino visas kariaujančias šalis, kurių metinis ekonomikos prieaugis buvo 6%, ir išdavė naujus kreditus. Bet gyventojai, esant tokiam augimui, neįtikėtinais tempais akivaizdžiai skursta. Dažnai armijose, išskyrus paauglius, nėra kam kariauti.

 

Be reguliariųjų armijų, užsienio samdinių ir firmų apsauginių, čia kariauja dar ir „Judėjimas už Kongo demokratiją“, neseniai užgrobęs keletą rūdynų prie Gomo miesto, per mėnesį pardavęs 150 tonų kolumbito–tantalito ir beveik sunaikinęs šito miestelio gyventojus.

 

Taip pat kariauja iš kaimyninės Ugandos atvykusi „Dievo pasipriešinimo armija“, anksčiau liūdnai pagarsėjusi afrikiečių katalikų skerdynėmis. „Dieviškąją armiją“ 1987 m. įkūrė kažkoks Josephas Kony. Ši armija taip pat pasižymėjusi visose centrinėje Afrikoje grobimais vaikų, „kurie yra be nuodėmės ir nueis į Dievo karalystę“. Jie paverčiami trumpalaikiais kariais – patrankų mėsa kovoje už kolumbitą–tantalitą. Į Biblijos lapelius susuktas „idėjinių“ priešų kūno dalis periodiškai išmėto Ugandos ir Kongo miesteliuose ir kaimuose. Be to, visa tai daroma moralės ir teisingumo vardan.

 

Čia veikia ir samdytoji Ruandos bažnyčios Septintosios dienos adventistų pastoriaus Nkundos armija, dvidešimt tūkstantinė sektantų armija, paslapčia remiama „America Mineral Fields Inc.” (kurios kontrolinis akcijų paketas priklauso B. Clintonui). Šiais metais gavusi ginklų iš Ruados, ši armija nustūmė Angolos armiją (Kinijos interesai) ir Kongo vyriausybines pajėgas bei pareikalavo nutraukti 9 mlrd. kontraktą su Kinija dėl kolumbito–tantalito rūdos perdirbimo.

 

Čia veikia ir vietinio oligarcho Jeano-Pierre‘o Bembos, asmeniškai užgrobusio gabalėlį Kongo ir pasiskelbusio save – nei daug, nei mažai – „Kristaus atstovu regione“, prancūzų samdinių armija. Iš šio rajono kolumbitas–tantalitas gabenamas „Intel” procesorių gamybai.


kongas 2


Pati kolumbito–tantalito tiekimo sistema nėra paprasta. Kongo kasyklų darbininkai šią rūdą išgauna rankomis ir parduoda perpardavinėtojams. Tie, savo ruožtu, samdo privačius lėktuvus iš Ukrainos ir Rusijos, kurie nugabena neperdirbtą rūdą į kaimynines šalis (pirmiausia į Ruandą). Krovinys, išvežtas iš Kongo per vyriausybines kompanijas, priklausančias Ruandos arba Ugandos prezidentų giminėms, išgabenamas į Europą. Čia reikšmingiausios yra belgų įmonės. Didžiausią  krovinio dalį atveža į Ostendės oro uostą (pradinis punktas). Atgal lėktuvai gabena ginklus iš rytinės Europos ir Rusijos, o kolumbito–tantalito krovinys per kažkur Kipre registruotas firmas atgabenamas į perdirbimo gamyklas.

 

Tokių gamyklų nėra daug, tačiau jų savininkai yra pagrindiniai Kongo karo rėmėjai: „Cobatt” (JAV), „H. C. Starck” (Vokietija), „Ningxia” (Kinija) ir Kazachstano perdirbimo gamykla Ust Kamenogorske. Spėjama, jog šią kazachų gamyklą per Kazachstano vadovybę faktiškai kontroliuoja šveicarų magnatas Chrisas Huberis. Tas pats šveicarų – kazachų kanalas pirmiausia užsiima lakūnų iš postsovietinių šalių parinkimu. Dabar populiarus toks pokštas: „Afrikos danguje negalima skristi be rusų mokslo žinių.“ Mūsų lakūnai („šaunūs vaikinai“) aptarnauja visas kariaujančias puses, per dieną kartais perveždami ginklus visiems dėl kolumbito–tantalito besipešantiems dalyviams.

 

„Krauju aplaistyti mobilieji“ – sakoma Afrikoje. Savo laiku Pietų Afrikos kompaniją „De Birs“ pavyko priversti pirkti deimantus pagal „baltą” schemą (ne juodojoje rinkoje, kur pigiau), paprastai fiksuojančią prekės kilmę. To paties pasiekti kolumbito–tantalito prekyboje JTO nepavyksta: peštynėse įsivėlė visos stambios šalys, juk pelnas – milžiniškas.

 

Afrikiečiai kolumbito–tantalito rajoną vadina „pragaro filialu“. Čia kariauti greitai nebebus kam. Neatsitiktinai belgų teisėsaugininkai pažymi privačių apsaugos firmų, kurios verbuoja samdinius į Kongą, aktyvumą Rytų Europoje. Just business.


2010 m. birželio 23 d.

 

http://nnm.ru vertė marksistai.lt

2011 08 17