Norvegijos rugsėjo 11-oji: A. Breiviko klaida
politika

Oslo-teroras2011 m. liepos 22-oji Norvegijoje neprilygo 2001 m. rugsėjo 11-ąjai JAV žuvusiųjų skaičiumi, tačiau susilaukė panašaus tarptautinio rezonanso. 32 metų norvegas Andersas Beringas Breivikas – krikščionių fundamentalistas, radikalus dešinysis sionistas ir aršus islamofobas, susprogdinęs bombą prie Norvegijos vyriausybės pastato (žuvo 8 žmonės) ir surengęs masines skerdynes Utojos saloje (žuvo 69 žmonės) – tapo naujuoju tarptautinio terorizmo simboliu.

 

Dvigubas teroro aktas Norvegijoje, vaizdžiai pademonstravęs, kad Europos fundamentalistai gali būti net pavojingesni už islamo fundamentalistus, nubrėžė naują kovos prieš terorizmą kryptį. Europos politikai ėmė atidžiau studijuoti statistiką ir pamatė, kad 95 proc. teroristinių išpuolių Senajame žemyne pastaruoju metu įvykdo ne islamistai, o patys europiečiai, kunkuliuojantys neapykanta šalia jų gyvenantiems kitataučiams, kitarasiams ir kitatikiams. Pvz., iš 294 teroro aktų, įvykdytų Europoje 2009 metais, islamistams priskiriamas vos vienas.

 

Pastarieji du dešimtmečiai Europoje pasižymėjo itin sparčiu dešiniųjų ir ultradešiniųjų politinių jėgų populiarėjimu. 1970–1985 m. rinkėjų parama nacionalistinėms ultradešiniųjų partijoms visoje Europoje siekė vos 1–2 proc., tačiau pastaraisiais metais jų populiarumas Europoje išaugo kelis ar net dešimčia kartų. 2010-ųjų „Europolo” ataskaitoje pranešama, kad radikalios dešiniosios jėgos „siekia plėstis ir skleisti savo ideologiją bei kelia vis didesnę grėsmę ES šalyse”. Šiuo metu Europoje beveik nėra valstybės, kurioje kokia nors nacionalistinė ar kraštutinės dešiniosios partija nebūtų parlamentinė, nors prieš 10–15 metų tai būtų buvę sunkiai įmanoma.

 

Politinė A. Breiviko pozicija, išreikšta 1,5 tūkst. puslapių jo manifeste „2083-ieji: Europos nepriklausomybės deklaracija“, labai artima šių ultradešiniųjų Europos partijų pozicijai. Manifeste A. Breivikas ragina ginti „krikščioniškąją Europą“ ir „Europos civilizacijos kultūros paveldą“ nuo musulmonų imigrantų antplūdžio, tačiau didžiausiu Europos priešu laiko ne pačius migrantus, o „multikultūrinės“ Europos elitą. Būtent šis elitas, A. Breiviko nuomone, pasitelkęs „tolerancijos propagandą“, vykdo migracijos skatinimo politiką ir „griauna europietišką identitetą“.


A. Breivikas simpatizavo „stiprios rankos“ politikams (Rusijos premjerui V. Putinui, Didžiosios Britanijos premjerui W. Churchilliui) ir įvairių šalių dešiniesiems, įskaitant ir Izraelio sionistus, tačiau pasisakė prieš musulmonų pogromus. Jo nuomone, stoję į tiesioginę konfrontaciją su musulmonais, dešinieji tik pradžiugintų valdantįjį elitą. Stipriausią smūgį, A. Breiviko manymu, reikia nukreipti į Europos elitą, jį sutriuškinti ir užimti valdžią, o tada bus galima išspręsti „musulmonų klausimą“ įstatymiškai – deportacijų keliu.

 

Taigi A. Breivikas nėra nei antisemitas, nei neonacistas. Jis yra tipinis radikaliojo „Naujosios dešinės“ sparno atstovas – karingas islamofobas ir Europos kultūrinio nacionalizmo apologetas, idėjiškai labai primenantis savo pirmtakus – Vakarų Europos ksenofobus, kurie XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo labai susirūpinę dėl Rytų Europos žydų, nešusių į Vakarus „europietiškai sąmonei svetimas vertybes“.

 

Šiandieniniai „naujieji dešinieji“ irgi susirūpinę, tačiau nebe žydų, o musulmonų antplūdžiu. Todėl jiems nebereikalinga Trečiojo Reicho ideologija – ji paprasčiausiai nebeaktuali. „Naujoji dešinė“ šią ideologiją modernizavo ir nukreipė į Vakarų Europos ksenofobinėms masėms pačią aktualiausią šiandienos problemą – masinę arabų ir musulmonų imigraciją.

 

XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios ksenofobija – antisemitizmas – baigėsi fašizmo įsigalėjimu visoje Europoje. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios ksenofobija – islamofobija – gali baigtis sumodernintu fašizmu, kurį atneš į valdžią patekę breivikai, apimti europietiško šovinizmo paranojos.

 

Moderniojo fašizmo pavojų smarkiai sustiprina esminė „naujųjų dešiniųjų“ klaida. Nė vienos Europos šalies breivikai nesupranta, kad migracijos priežastis slypi ne multikultūralizmą propaguojančio elito sąmoksle, o šiuolaikinio globaliojo kapitalizmo struktūroje, kuri paremta nuolatiniu kapitalo ir darbo jėgos judėjimu. Kitaip tariant, migraciją sukelia ne „kultūrinis marksizmas“ ar „tolerancijos propaganda“, o nuolat cirkuliuojantys kapitalo srautai, paskui save patraukiantys ir darbo jėgą.

 

Valstybės šiandien prarado didelę dalį savo galios ir virto tarptautinių investicijų rinkomis, konkuruojančiomis tarpusavyje, kuri greičiau ir geriau patenkins kapitalo keliamas sąlygas. Gamybą galima perkelti į Kiniją, bet galima ir palikti Europoje bei atsigabenti darbininkų iš Šiaurės Afrikos. Kapitalas daugiau niekada nebefinansuos socialinės valstybės – jam paprasčiau persikelti į kitą šalį, kur nėra mokesčių arba jie žymiai mažesni. Kapitalas daugiau niekada nebesitars su profesinėmis sąjungomis – jam paprasčiau atsigabenti klusnių ir už skatikus dirbančių imigrantų. Kapitalas jau niekada nebesirūpins „europietišku identitetu“ – juk tai taip nyku ir nepelninga.  

 

Pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename, niekaip neišvengs nei masinės migracijos srautų, nei kultūrinio socialinių apačių maišymosi, nei bjaurių ksenofobijos apraiškų iš islamo fundamentalistų ir Europos „naujųjų dešiniųjų“ pusės. Trintis tarp ksenofobija užkrėstų Europos dirbančiųjų ir beteisių migrantų yra labai naudinga valdančiajam elitui. Jei elitui pavyks nuolat kurstyti šį jų konfliktą – nepadės niekas: nei valstybių mėginimai užsidaryti atskirose smėlio dėžėse (nacionalizmas), nei protekcionistinė politika savo piliečių atžvilgiu (pilietinė diskriminacija), nei „Naujosios dešinės“ suklestėjimas ir įsivyravimas valdžioje (modernusis fašizmas). Išeitis gali būti tik viena – europiečių ir imigrantų vienybė kovoje prieš globalųjį kapitalą.

 

Nuo to, kuri tendencija nugalės, ir priklauso pasaulio ateitis. Jei nugalės Bbreiviko ir bin Ladeno idėjos – pasaulis bus nublokštas į fundamentalistinius viduramžius ir paskęs nesiliaujančiuose tarpusavio karuose. Jei nugalės tarptautinis broliškas dirbančiųjų solidarumas – pasaulis sukurs naują socialinę tvarką ir žengs didžiulį žingsnį į priekį. Arba – arba. Ką pasirinkome, pamatysime jau šį dešimtmetį.

 

N. K.


2011 08 19