Petras Dargis. Mes neverti! Atimkit iš mūsų Kubilių, Seimą ir Vyriausybę!
politika

bubilius kybys 2Tą juodąją dieną, kai įtūžusi minia nušvilpė gerbiamą mūsų premjerą, garsus patriotas Alius Sakinis pradėjo bedarbio karjerą. Jis gavo pirmąją bedarbio pašalpą ir ilgai negalėjo atgauti amo. Tris sykius žiūrėjo į tris skaičius prie savo sąskaitos numerio, bet vis negalėjo jais patikėti.

 

– Ne, šito negali būti! – įtikinėjo save. Tai, kuo jis tikėjo  visą gyvenimą, staiga sulingavo po kojomis. O tikėjo jis darbu, dora ir Lietuvos rytojumi. Doras darbas garantuoja sotų rytojų – niekas daugiau!

 

Dabar jis pamatė – ne! Pašalpa buvo ne ką mažesnė už algą, kurią jis uždirbdavo, legaliai lenkdamas nugarą visą savaitę, o sekmadieniais, šventą mišių valandą, dirbdamas nelegalius viršvalandžius.

 

– Tai kaip čia yra? – stebėjosi jis. – Uždirbau tik pašalpą?

 

Ta mintis jam buvo skaudi.

 

Praėjo kelios minutės, ir Alius pajuto, kad nebenori dirbti. Kam dirbti, jeigu gausi tik tiek? Ar ne geriau sėdėti be darbo?

 

Ko gero, Alius Sakinis būtų taip ir padaręs – jis būtų sėdėjęs ir nieko nedaręs, bet netikėtai prisiminė, kad yra garsus patriotas.

 

O patriotas Alius mąstė kitaip, nuo tautos aukštumų jis žvelgė pats į save ir pareiškė:

 

– Tai ne alga tavo maža, bet pašalpa didelė!

 

Ta mintis buvo tokia didi, tauri ir valstybiška, kad Alius iškart negalėjo suprati. Kaip tai – per didelė?.. Juk duonai ir druskai.

 

– Antra vertus, tikrai!.. – atsitokėjo jis pagaliau. – Ar tai normalu, kad nieko nedirbdamas gaunu tiek pat? Ar tai – ne žmonių tvirkinimas? Arba Kubilius man turi sumažinti pašalpą, arba ištvirksiu ir nebedirbsiu visai!

 

Dabar Aliui neliko jokių abejonių, kad vyriausybės politika mažinti išmokas ir kratytis bedarbių yra sveika, dora ir garantuoja darbštų rytojų. Juk tai vienas vienintelis būdas gelbėti Lietuvą: sumažinkit išmokas dar, ir niekas tada nesakys, kad algos žmonių kaip pašalpos!

 

Ta mintis mažinti pašaltas Aliui šitaip patiko, kad jis išvyko į Vilnių, į didvyrių miestą, išreikšti savo tvirtos pozicijos.

 

O Vilniaus, didvyrių miesto valdžia kaip tik pradėjo kovą su elgetavimu. Ji mokė elgetoms rodyti špygą ir nieko neduoti, nes elgetos silpnina, mažina ir devalvuoja.

 

Alius Sakinis apsivilko išeiginį kostiumą ir išėjo tirti elgetavimo reiškinio.

 

Vakare apibendrino rezultatą – jis buvo baisus, baisesni ir už bedarbio pašalpą.

 

– Uždirbau tik pašalpą, o pašalpos gaunu mažiau nei ubago išmalda? – stebėjosi jis, skaičiuodamas suelgetautus pinigus. – Juk mes, Lietuvos patriotai, neuždirbam nė tiek! Kas bus, jei visi išeis elgetauti, ir niekas nedirbs už minimalią išmaldą?

 

Tada Alius Sakinis padarė dar vieną, tautos išlikimui  nepaprastai svarbią išvadą:

 

– Laikas imtis ryžtingų veiksmų. Arba uždrausime elgetavimą, arba visi išeis ubagais!

 

Lauko kavinėje buvo įjungtas televizorius, ir Alius netyčia pamatė, kaip sirgalių minia nušvilpia mylimą mūsų premjerą. Tas vaizdas sporto arenoj buvo baisus.

 

– Ką tai galėtų reikšti? – svarstė Alius, žiūrėdamas baisų siužetą. – Tauta išsirenka garbingus savo atstovus, o paskui gėdingai nušvilpia. Kur tai matyta?

 

Alius pajuto pilietinę pareigą susitelkti apie nušvilptą savo premjerą ir suvienyti tautą patriotizmui.

 

Bet vietoj to, kad susitelktų apie Vyriausybę, žmonės sėdėjo lauko kavinėj ir juokėsi. Kiti sustojo gatvėj ir rodė pirštais.

 

Aliui Sakiniui užvirė kraujas.

 

– Kuo mes verti, jei negerbiame savo atstovų? – pasipiktino jis. – Jeigu tauta nebegerbia savo premjero ir vyriausybės, ar ji verta savo valdžios? Lietuva neverta Seimo, Kubiliaus ir Vyriausybės!

 

Ta mintis Aliui patiko, ir jis pradėjo šaukti balsu:

 

– Mes neverti! Atimkit iš mūsų Kubilių, Seimą ir Vyriausybę!

 

Mintis patiko įkaušusiems vyrams, ir jie pradėjo kartoti kartu:

 

– Atimkit Kubilių, Seimą ir Vyriausybę!

 

Gatvėj žmonės sustojo ir juokėsi. Pakilo didi patriotizmo banga.

 

Prie Aliaus priėjo viešoji policija ir pasiteiravo:

 

– Leidimą protestui turi?

 

– Protestui – ne, turiu tik pritarimui, – paaiškino Alius.

 

– Tada gerai, – pasakė policija ir pavaišino bananais.

 

Bananai buvo nemokami.

 

http://petrasdargis.lt/

2011 09 03

 

geguzes 1-oji anarchistai 2010 lrt