Vitalijus Balkus. La moralité
kontrkultūra

 

michael-sowa-frohe-ostern0„Silpsta kūnas – stiprėja moralė“. Sena tiesa, iliustruojanti toli gražu ne vien individo raidą. Sensta individų grupės, vadinamos visuomene. Sensta formalūs individų dariniai, vadinami valstybėmis. Viskas paklūsta laikui, kuris pats savaime yra niekas ir tampa priežastimi bei pateisinimu tik dėl mūsų pačių, bekartojančiu vienodus veiksmus. Priežastimi nieko nebekeisti. Pateisinimu, suformuluotu prieš metus, prieš dvejus, prieš dešimtmetį ar prieš „visą gyvenimą“.

 

Taip mes kuriame neišvengiamybę savo kasdienybėje. Mes kuriame ją visi, pasitelkdami pasiteisinimą „Taip darė mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai“. Jei būtų tiksliai žinoma, kaip elgėsi pirmoji nulipusi nuo medžio mūsų proprosenelė beždžionė, tikrai atsirastų tų, kuriems tai būtų pakankamas motyvas nusismaukti kelnes ir, bekasant raudoną užpakalį, išdėstyti savo „tradicinių vertybių“ versiją. Sutikite, kad jų „tradicinė kultūra“ bus nepajudinama, nes jau niekas nebegalės sakyti, kad buvo dar senesnių tradicijų.

 

Atspirties taško paieška kai kam tampa liguista būsena. Vieni laksto po pasauli apsikabinę prieš 2 tūkstantmečius surašytų legendų sąvadą ir mano, kad nėra sukurta nieko tobulesnio. Kiti lygiai taip pat nesiliauna citavę XIX a. parašytus ir ano meto realijas atitinkančius Markso raštus, kaskart pamiršdami atsiversti kalendorių. Ir vieni, ir kiti yra pasiruošę pribaigti oponentą „iš amžių glūdumos“ atkeliavusiais tariamai neginčytinais teiginiais.

 

Įdomiausia stebėti, kaip skirtingų sustabarėjusių dogmų balasto slegiami individai atsiduria vienas priešais kitą ir bando perkasti vienas kitam gerkles manydami, kad nuo jų dvikovos baigties kas nors pasikeis. O tuo pat metu visai šalia drybsantis didžiulis ir pilkas masinės sąmonės kūnas virškina visai kitokį protinį maistą. Maistą, kuris pateikiamas nei per karštas, nei per šaltas, nei per aštrus, o svarbiausia – jau sukramtytas, jei dar nesuvirškintas. Teatleidžia man estetai, rašytiniame žodyje pripratę aptikti tik žvilgsnį glostančius apibūdinimus, tačiau visuomenei pateikiamo informacinio produkto palyginimas su išmatomis yra visai adekvatus.

 

Nevalia kalbėti, nevalia minėti, nevalia domėtis. Apynasris žodžiui, vos trumpam išnykęs, ir vėl atsiranda. Tik šiandien jis supintas iš rašytų ir nerašytų taisyklių, iš įstatymo žodžio ar teismo „vidinio įsitikinimo“. Masinę sąmonę vis rečiau ir rečiau pasiekia (ne) teisingos mintys, (ne) teisingi vertinimai, (ne) teisingos išvados.

 

Jūs vis dar džiaugiatės, kad galima traiškyti už pareikštą mintį? Džiaukitės, bet nežinia kas geriau – ar akmeniu išskriejęs žodis, ar širdį užgulusi neišsakytų žodžių plyta. Negi manote, kad pasitaikius progai tokios plytos nenukris ant jūsų galvų? Ir ne tik ant kaltųjų galvų, ir ne vien žodžių plytos. O gal jūs džiaugiatės, kad tas, stipresnis, iškėlęs tradicinių vertybių vėliavą, parašys jums jūsų pačių elgesio kodeksą? Puiku. Prašykite dar daugiau taisyklių, nes tik tuomet, kai geležinės tvarkos ranka atsidurs prie jūsų gerklės, suprasite, kad turite ką prarasti.

 

Džiaukitės, kol visuotinai teisinga moralė dar neatšliaužė pas jus nuodinga gyvate. Džiaukitės galimybe stebėti pasaulį užlipus ant klampios ir archajiškos valstietiškos mąstysenos komposto krūvos. Stebėkite – tai jūsų pasaulis. Musės pasaulis. Musės, nutūpusios ant mėšlo krūvos.

 

Viskas, kas teka, yra gyva. Visa, kas stovi, – pūva. Atsigręžkime į praeitį, sureikšminkime ją, suabsoliutinkime – ir patys tapsime praeitimi. Sunaikinkime praeitį, sudeginkime visus atminties tiltus – ir mes kiekvieną kartą ieškosime praeities likučių savo būsimoms klaidoms pateisinti.

 

Ciniškas racionalumas – štai kur išeitis, štai kur vaistas nuo praeities ligų ir ateities klaidų. Kai pasigirsta riksmai apie „moralę“ – visuomet norisi paklausti: „Kas dar?“. Ar yra dar nors vienas naftalinu nedvokiantis argumentas? Negi manote, kad sudėlioję individo elgesį į privalomos „etikos“ ir „moralės“ dėžutes, su šiuo bagažu galėsite keliauti pirmyn? Negi manote, kad jėga privertę masinės sąmonės kūną priimti svetimkūnį, jus – būdami nuolatinio konflikto būsenoje – sugebėsite rasti laiko pasukti progreso ratą?

 

2011 10 08

 

Michael Sowa. Linksmų Velykų

michael-sowa-frohe-ostern